Pasak Šiaulių AVPK psichologo A. Norkaus, bet koks vaiko ar paauglio antisocialinis poelgis gali būti traktuojamas kaip nebylus pasąmoninis pagalbos šauksmas.
Šiaulių AVPK nuotr.

Aleksandras RIMDŽIUS
Kriminologai teigia, kad dauguma nusikaltėlių pirmuosius nusižengimus įvykdo dar nesulaukę pilnametystės. Štai šių metų sausį Gegužių progimnazijos pedagogė padėjo sučiupti moksleivių telefonus atiminėjusius 13-os ir 14-os metų paauglius. Tik deja, pagal galiojančius įstatymus, už šių paauglių nusikaltimus atsakys jų tėvai.

Nerimauti verčianti statistika
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vien praėjusiųjų metų statistika bauginanti. Per 2012 metus Šiaulių apskrityje ištirta 360 nusikalstamų veikų, kurių padarymu įtariami nepilnamečiai – 21 procentu daugiau nei 2011 metais.
Nepilnamečių nusikalstamumas ypač padidėjo Šiaulių rajone (+ 117,4 proc.), Radviliškyje (+ 81,8 proc.) ir Šiaulių mieste (+ 12,2 proc.).
Nors didžioji dalis nepilnamečių įvykdytų nusikaltimų yra vagystės, tačiau baisiausia – kad beveik dešimtadalis – sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai.
Šiaulių rajono policijos komisariato Prevencijos skyriaus vyresniojo specialisto Egidijaus Jankauskio teigimu, nors tarp nepilnamečių padaromų nusikaltimų vis dar vyrauja vagystės, tačiau vis daugiau užfiksuojama nepilnamečių sukčiavimo atvejų, ypač panaudojus svetimus elektroninės bankininkystės duomenis.
Už nepilnamečių asmenų iki 14 metų padarytą žalą atsakyti turi jų tėvai, jeigu neįrodyta, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tėvų ir globėjų kaltė šiuo atveju suvokiama kaip nepakankama vaiko priežiūra. Nors bendra amžiaus riba, nuo kurios nepilnametis turi atsakyti už savo veiksmus – 16 metų, už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus galima traukti baudžiamojon atsakomybėn 14 metų sulaukusius asmenis.

Nebylus pagalbos šauksmas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus psichologų grupės vyresnysis specialistas Arūnas Norkus pažymi, kad psichologai išskiria keturis pagrindinius nepilnamečių nusikalstamumui darančius įtaką faktorius: šeimos santykiai ir auklėjimas, mokyklos poveikis, žiniasklaidos įtaka ir referentinės bendraamžių grupės.
Kita vertus, akivaizdu, kad tų priežasčių yra kur kas daugiau, pradedant prigimtiniais dalykais (pavyzdžiui, neurotiškumas, impulsyvumas, dominavimo siekis) ir baigiant visuomenės psichinę sveikatą sąlygojančiais ekonominiais ir politiniais veiksniais.
Apskritai bet koks vaiko ar paauglio antisocialinis poelgis gali būti traktuojamas kaip nebylus pasąmoninis pagalbos šauksmas: „Ar jūs matote, kaip man blogai? Jei nematote geruoju, pamatykit bent dabar, kai aš apsivogiau, susimušiau, prisirijau narkotikų ir t. t.“
O blogai gali būti dėl daugelio dalykų – kad yra vienas ir vienišas, nes tėvai išvykę į užsienį. Blogai, nes jaučiasi nesuprastas ir atstumtas, nes tėvai nekreipia į jį dėmesio, o tik kelia reikalavimus mokslui ir elgesiui. Blogai, nes jaučiasi prastesnis ar ne toks vertingas, nes jo tėvai nepasiturintys ir negali nupirkti madingų daiktų. Galbūt dėl geriančių tėvų vaikas jaučiasi esąs kitoks. Ir šitą sąrašą galima tęsti.

Šaknys – šeimoje
Psichologas A. Norkus tik patvirtina daugybę kartų girdėtą tiesą, kad šeima vaidina esminį vaidmenį vaiko gyvenime. Ji daro didžiausią poveikį vaiko charakteriui, vertybėms, nuostatoms, elgesiui. Pirmųjų elgesio vienoje ar kitoje situacijoje būdų vaikas išmoksta šeimoje dar nemokėdamas kalbėti ir vaikščioti, tik stebėdamas tėvų elgesį ir jį įsimindamas, o vėliau atkartodamas.
Labai paprastas pavyzdys: į psichologą kreipėsi mama, kad nebegali susitvarkyti su pradinuku – vaikas neklauso mamos, atsikalbinėja, nesitvarko daiktų ir t. t. Konsultavimo metu paaiškėjo kodėl: tėtis nuolat sėdi prieš televizorių, dažnai su alaus buteliu rankose, o į žmonos prašymą išsiurbti kilimą atšauna – „atsiknisk“.
Sūnus, tik pradėjęs kalbėti, iškart išmoko šitą žodį. Vėliau jam susiformavo tipiška vyriško elgesio (o jis – juk vyras!) schema: vyrai turi būti grubūs, neklausyti moterų, nevykdyti jų reikalavimų. Vadovaujantis šia schema, pradinukas negali klausyti mamos, kad ir kaip ją mylėtų – kitaip bus blogas vyras...
Vėliau tai, savaime aišku, išplis ir į kitas elgesio sferas: santykius ir elgesį mokykloje, gatvėje, būsimoje šeimoje.
Kita vertus, šeima negyvena vakuume, o tam tikroje socialinėje aplinkoje ir ją veikia tos aplinkos vertybės, normos ir elgesio modeliai. Ir jeigu toje aplinkoje būti „kietu“ arba tam, kad psichologiniu atžvilgiu patenkintum savo reikšmingumo poreikį, reikia garsiai keiktis, pasiųsti kuo toliau nepatikusį ar neįtikusį, laikytis greičio apribojimų tik tada, jei netoliese policija, garsiai visą naktį leisti muziką, kad paerzintum kvailą kaimyną ar pademonstruotum turimus įrašus, kedus, treniningus, tai paauglys taip ir elgsis. Ir jeigu nėra pinigų tiems kedams, treningams ar garso aparatūrai, vadinasi, reikia jų „pasidaryti“. Ne „užsidirbti“, bet „pasidaryti“: eiti į gatvę, „kirsti“ kokią pensininkę ir „pasidaryti“.

Pagrindiniai nusikaltėlių tipai
Psichologai yra ištyrę, kad nuo 4 iki 10 procentų visų nepilnamečių padaromų teisės pažeidimų padaroma dėl vadinamųjų ribinių charakterio bruožų.
Taip vadinami charakterio bruožai, dėl kurių žmogui sunku normaliai funkcionuoti visuomenėje.
A. Norkus sako, kad teisės pažeidimams didžiausią įtaką daro keturi ribiniai bruožai: hipertiminis, epileptoidinis, isteroidinis ir silpnavališkas.
Pirmuoju atveju žmogus turi be galo daug energijos, retai kada jaučia nuovargį, jam būdingas chroniškas sensorinis badas. Todėl teisės pažeidimų padaroma ne todėl, kad tai patinka, o siekiant nugalėti nuobodulį, gauti naujų įspūdžių. Toks žmogus gerai jaučiasi tik nuolat judėdamas, nuolat veikdamas, todėl mašina vagiama ne tam, kad praturtėtų, o tam, kad pasivažinėtų, nuvažiuotų ten, kur bus įdomu ir t. t.
Epileptoidiniai charakterio bruožai lemia žmogaus ramumą, lėtumą, tačiau kartu ir padidintą įtarumą, pavydumą, vidinį pyktį ir agresyvumą. Agresija tarsi kaupiasi tame žmoguje, ir jei pratrūksta, jis dėl savo psichikos lėtumo nebegali sustoti. Pavyzdžiui, gali mušti kitą tol, kol užmuš.
Isteroidiniais charakterio bruožais pasižymintis individas viską daro tik tam, kad sulauktų dėmesio. Todėl visi įstatymo pažeidimai arba daromi pakankamai viešai, kad kiti matytų (pavyzdžiui, stiklų daužymas autobusų stotelėse) ar kad sulauktų vėlesnių atgarsių (pavyzdžiui, kad apie tai rašytų laikraščiai, kad būtų aptarinėjama socialiniuose tinkluose ir pan.). Tipiškas isteroidas niekada nesirūpina savo elgesio pasekmėmis, jam svarbu, kad sulauktų dėmesio čia ir dabar. O jei padarė kažką netinkamo – vadinasi, kalti kiti, kad nesutrukdė, bet ne jis pats.
Galiausiai – silpnavališkos asmenybės. Psichologo teigimu, tai emociškai šalti, itin hedonistiški žmonės. Tarp visų nepilnamečių padarytų teisės pažeidimų paaugliai su šiuo ribiniu charakterio bruožu sudaro didžiąją dalį. Jie itin linkę į alkoholį ir narkotikus ir visus pažeidimus dažniausiai padaro apsvaigę.
Dažniausiai nusikaltimai daromi grupėje, nes vienas pats tingi. Nusikaltimų tikslas – malonumas (vagia, kad galėtų nusipirkti alkoholio, narkotikų ar dar kažko, prievartauja, kad pajaustų seksualinį malonumą ir pan.).
A. Norkaus tvirtinimu, yra įvairių gydymo metodų, kurių taikymas priklauso nuo konkrečios situacijos: koks nepilnametis, koks jo charakteris, kokia jo vaikystės patirtis, kokie jo santykiai su tėvais, kaip jis pats jaučiasi ir t. t.
Viena iš efektyviausių yra kognityvinė elgesio terapija, kai paauglys mokomas keisti požiūrį į save ir kitus, kartu keičiant ir elgesio modelius. Pavyzdžiui, mokoma mylėti save, o ne pjaustyti riešus, mokoma parodyti ir išsakyti savo jausmus, o ne trankyti durimis ir teigti: man tas pats. Taip pat mokoma socialinių įgūdžių.
Ne mažiau efektyvios ir kitos terapijos: psichodrama, humanistinė terapija ir t. t.