„Dailės terapijos centro“ vadovės Jūratės Mankauskienės rankose – kreidelėmis pieštas terapijos dalyvio Dano piešinys. Autorės nuotr

Asta VOLKOVAITĖ

Ketvirtadienio popietė. Uniformuotos pareigūnės lydimi trys jauni Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio būrio nuteistieji pakyla koplyčios laiptais. Šįsyk jie neklupteli priešais altorių maldai, jų žvilgsniai neieško sakyklos. Nuo presbiterijos paima po vieną popieriaus lapą, kreideles, akverelę. Susėda ratu. Dar viena popietė, kai kuriems tapsianti mažyte atgaila...

Šiandien nepatyrusių dailininkų pirštai mėgins popieriuje pavaizduoti saugiausią vietą. Vadimo rankose laikytas teptukas mirko juodą spalvą, Danas čiumpa spalvingas kreideles, Edvardas ieško dar gaivesnių spalvų, įnirtingai pirštais trina kreidelių potėpius. Vaidas kilsteli akis į likimo draugus. Už spygliuotos tvoros laikrodžio rodyklėms lėtai sukantis ciferblatu kai kurie kameros draugai niekada nebebus svetimi. Bet Vaidas galvoja apie laisvę. Nedrąsiai. Nedrąsiai ima kreideles.

„Ugnies medžioklė su varovais“. Miuziklas dėl intymių scenų privertęs kartkartėmis krizenti jaunesnius žiūrovus šiandien nuteistiesiems tampa meditacija. Jie piešia, tapo. Be žodžių. Bandant surikiuoti mintis spalvomis jie nereikalingi.

Ateina metas sudėti teptukus ir kreideles. Terapijos ir „Dailės terapijos centro“ vadovė Jūratė Mankauskienė paprašo sugalvoti piešiniui pavadinimą. Užduotis pasirodo nelengva. Terapijos vadovė ima Vadimo piešinį, kilsteli viršum visų galvų. Piešinio centre – masyvus juodas laivas. Vadimas lėtai, bet užtikrintai dėlioja žodžius.

- Norėčiau pabėgti iš šito pasaulio... Šitas žmonių pasaulis man netinka“, - savo Vadimas ir lošteli kėdėje. Jam sunkiai sekasi paaiškinti, kodėl jam nepatinka ten, kur yra. Viena žino – vienatvė būtų nepakeliama.

- Į laivą pasiimčiau artimiausius žmones, - paklaustas terapijos vadovės atsako Vadimas.

Vaido piešinyje atgyja paauglystę menanti pirtis kaime. Šalia – vandens telkinys. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Čia Vaidas nejaučia grėsmės.

- Čia galima pasiilsėti nuo visų suaugusiųjų. Niekas nesikėsina“, - apie tai, ką nupiešęs, kalba Vaidas. Terapijos vadovės paklaustas, ar pasitiki savimi, atsako teigiamai.

Edvardas negyvenamoje saloje apgyvendina žmones. Bet sako norįs būti vienas. Terapijos vadovė giria jo piešinį.

- Atplaukė, kai pamatė, kad gerai įsikūriau, - sako Vaidas.

Dano piešinyje tekanti upė nukelia į vaikystę, kai basas bėgiojo jos pakrantėmis. Viskas buvo per seniai, kad Danas įstengtų prisiminti jos pavadinimą.

Terapijos dalyviai prisipažįsta besiilgintys atostogų. Laisvėje. Įkalinimo įstaigose dirbantys nuteistieji turi teisę tokių prašyti. Vadimas sako jas jau detaliai suplanavęs.

- Įsivaizduoju, kaip jau einu prie jūros, per miškelį..“. - mintimis nuklysta Vadimas. Jis ruošiasi prašyti paleisti jį lygtinai. Tai galės padaryti dar spalį. Vadimas sako nematąs prasmės likti Lietuvoje. Jis įpareigotas nukentėjusiesiems atlyginti patirtą žalą. Vadimas prabyla apie kaltės jausmą.

- Aš sugrioviau tiems žmonėms gyvenimą. Turiu jiems sumokėti. Tokių pinigų čia galbūt per visą gyvenimą neuždirbsiu – apie norą emigruoti atlikus bausmę užsimena Vadimas. Terapijos dalyvių veiduose matyti liūdesys. Iš smalsumo į dailės terapiją atėję kito seanso lauks kaip išganymo. Čia jų niekas neklausia, už ką jie kali, nevadina kaliniais ir neteisia.

Terapijos dalyvių darbai nenusimes kažkur tarp kalėjimo įstaigos sienų. Dailės terapijos vadovė analizuoja kiekvieną piešinį. Visi jie gali pasitarnauti jos rengiamam moksliniam darbui.