Asta VOLKOVAITĖ

Vakar Šiaulių apygardos teismas paskelbė nuosprendį 53-ejų metų benamio Valerijaus Gorbunovo nužudymo byloje. Už 10 litų žmogų nugalabiję devyniolikmečiai Šiaulių rajono gyventojai Sataras Satarovas bei Edvinas Lukauskis „sėdo” ilgam.

Du tvarkingai atrodantys jaunuoliai, lydimi keliolikos draugų į Šiaulių apygardos teismo salę atėjo be antrankių ir pareigūnų palydos, bet išeiti be jų nebuvo lemta. Tokią lemtį jaunuoliai, dar būdami nepilnamečiai, pasitiko 2009-ųjų vasario 26-ąją, apie 20 valandą Vilniaus gatvėje esančiame apleistame name. Šiame name glausdavosi benamiai. Vieno iš jų, kaip ir jame gyvenusio benamio, jau nebėra.

Dėl amputuotų kojos pirštų neįgalus V. Gorbunovas glausdavosi antrajame nugriauti tuo metu planuojamo namo aukšte. Pirmajame aukšte nakvodavo kitas vyras. 2009-ųjų vasario 26-osios naktis V. Gorbunovui buvo paskutinė, nes vienas iš apleistame besiglaudusių vyrų likimo draugą rado negyvą gulintį kraujo klane.

Iš pradžių manyta, kad vyras susižeidė griūdamas, tad policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti. Tik vėliau gavus medikų išvadas paaiškėjo, kad V. Gorbunovui lūžęs ne vienas kaulas.

Medicinos ekspertai konstatavo, jog mirtis įvyko dėl smilkinkaulių ir kaukolės pamato lūžimų. Vyrui buvo sulaužytas krūtinkaulis, šonkauliai. Po šių ekspertų išvadų byla perkvalifikuota į  nužudymą.

Šiaulių apygardos prokuratūrai prireikė beveik pusantrų metų, kad ištirtų neįgalaus benamio nužudymą. Prokurorams talkininkavo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai. Šiaulių apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro specialistai antisanitarinėje aplinkoje tarp šiukšlių nuo įvairių daiktų buvo surinkę daugybę kraujo, seilių ir kitų biologinių pėdsakų, kurie buvo išsiųsti tyrimams.

Pareigūnai visų pėdsakų DNR tyrimų išvadas gavo 2010-ųjų rudenį. Gautus duomenis palyginus su jau turimais duomenų banke paaiškėjo, kas iš tikrųjų dar lankėsi apleistame negyvenamame name. Tarp jų buvo ir Šiaulių rajono gyventojas S. Satarovas. Vaikinas netrukus laikinai atsisveikino su laisve - praėjusių  metų spalio 19-ąją policijos pareigūnai jam uždėjo antrankius, bet vėliau leido nuosprendžio laukti laisvėje. Laisvo gyvenimo skonį trumpam turėjo pamiršti ir S. Satarovo bendraamžis draugas Šiaulių rajono gyventojas E. Lukauskis.

Tyrėjai supažindino vaikinus su DNR tyrimų išvadomis. Po pateiktų įrodymų gretai atgijo jaunuolių atmintis ir jie turėjo papasakoti, ką prieš pusantrų metų veikė Vilniaus gatvėje stovėjusiame apleistame negyvenamame pastate. E. Lukauskis neneigė buvęs minėtame pastate, bet savo kaltę pripažino tik iš dalies. S. Satarovas savo kaltę neigė. Prokurorams paprašius, o teismui leidus, kaltinamieji buvo patikrinti poligrafu. Jo rezultatai nužudymu kaltinamiems Šiaulių rajono gyventojams nepadėjo išvengti atsakomybės.

Nepaisant to, kad S. Satarovas teigė, jog benamio nužudymo dieną ėjo pas draugą, vardu Igoris, paaiškėjo kitokios aplinkybės. Nustatyta, kad šaltą 2009-ųjų vasario 26-osios vakarą į apleistą pastatą užsukę bendraamžiai septyniolikmečiai rado ant čiužinio sėdintį, konteinerius „revizuojantį” V. Gorbunovą, kurį vėliau sumušė iš savanaudiškų paskatų. Užpuolikai pareikalavo benamio pinigų. Išgirdę benamio kišenėje skambančias monetas, jaunuoliai susižvalgė. Ant žemės pažirus benamio sukrapštytoms monetoms jaunuoliai išgirdo benamio klausimą. „Ar nuo to jums geriau?”, - kelis kartus S. Satarovo bei E. Lukauskio paklausė benamis.

Vietoj atsakymo – smūgių lavina. Nustatyta, kad V. Gorbunovui trenkta į galvą ne mažiau kaip devynis kartus, ne mažiau kaip keturis kartus tvota lenta, tiek pat kartų tvota ir į krūtinę.

Baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija abu teisiamuosius pripažino kaltais – teisiamųjų iškelta versija, kad į apleistą namą užsukti bei nužudyti benamį galėjo kažkas kitas, nepadėjo. Kaip viešai įvardyta teisme, pagrindo sušvelninti S. Satarovo bei E. Lukauskio atsakomybę nerasta. Nenustatyta ir jokių teisiamųjų kaltę sunkinančių aplinkybių. Tai, kad E. Lukauskis savo kaltę pripažino tik iš dalies, nelaikyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Praeityje niekada neteistiems S. Satarovui bei. E. Lukauskiui skirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės. Moralinę žalą patyrusių benamio artimųjų neatsirado, tad teismui nebuvo pateikta jokių civilinių ieškinių.