Asta VOLKOVAITĖ

Už draugo nužudymą kalintis 33-ejų metų šiaulietis Vytautas Urbonas prašė paleisti lygtinai. Pataisos namų teigiamai charakterizuoto kalinio prašymą nagrinėjo Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas.

Teigiama charakteristika laisvės nežadėjo

12 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas V. Urbonas jau ne pirmą kartą siekia teismo malonės. Šįsyk nuteistasis prašė paleisti jį lygtinai.

Pataisos namų administracija Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismui buvo pateikusi teigiamą nuteistojo V. Urbono charakteristiką. Teismas išnagrinėjo nuteistojo prašymą ir įvertino charakteristiką.

Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas nesutiko, kad nuteistasis jau nusipelnė pirma laiko įkvėpti laisvės oro. Nors nuteistasis ir yra itin teigiamai charakterizuojamas įkalinimo įstaigoje, tačiau jo atlikta bausmės dalis – treji metai laikyta labai nedidele, tad pagrindo, jog V. Urbonas likusią bausmės dalį gali atlikti laisvėje periodiškai registruodamasis pataisos inspekcijoje, neįžvelgta.

Teismo sprendimas atmesti kalinio prašymą motyvuotas ir nukentėjusiųjų interesais. Esą V. Urboną paleidus anksčiau į laisvę gali būti pažeistas teisingumo principas. Atsižvelgta ir į aplinkybes, kurios nustatytos Šiaulių apygardos teismui nagrinėjant V. Urbono bylą.

Buvo apskundęs teismo sprendimą

V. Urbonas buvo kreipesis ir į Lietuvos apeliacinį teismą. Šis bausmės nei sugriežtino, nei sušvelnino. Teisėjų kolegija tuomet pripažino, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-ųjų lapkričio 21-osios nuosprendžiu teisingai įvertinta V. Urbono asmenybė. Atsižvelgta į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tad dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė buvo pagrįsta.

Tąkart Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ir V. Urbono, ir nužudytojo artimųjų skundus. Pastarieji mėgino įrodyti, kad nusikaltimas padarytas todėl, jog V. Urbonas buvo skolingas P. Mickeliūnui didelę pinigų sumą. Teismas byloje nerado pakankamų įrodymų. Teismas nepriteisė ir didesnės neturtinės žalos atlyginimo nužudyto verslininko motinai bei broliui.

Prisipažino tik įspraustas į kampą

Šiaulių apygardos teismas V. Urboną už draugo P. Mickeliūno nužudymą nuteisė 2008-ųjų lapkričio 21-ąją. Automobiliais prekiavusio vyro pasigesta 2007-ųjų rugsėjo 17-ąją – P. Mickeliūnas išvyko į Šiaulius ir nebegrįžo. Liudininkai policijos pareigūnams pasakojo, kad verslininkas atvažiavęs į Šiaulius savo automobilį paliko prie naktinio klubo „Martini” ir išvažiavo su V. Urbonu. Po to vyro niekas nebematė.

Visi pėdsakai teisėsaugininkus atvedė pas nužudytojo draugą V. Urboną. Pastarasis ilgai išsisukinėjo, kol į kampą įspraudė liudininkų parodymai. Vėliau apklausos metu šiaulietis prisipažino, kad nužudė savo draugą ir nurodė vietą, kur užkastas sušaudyto ir apdeginto verslininko kūnas.

Kivirčas dėl moters

V. Urbonas policijos pareigūnams teigė, kad rugsėjo 17-ąją jis pakvietė P. Mickeliūną remontuoti savo sodybą, esančią Lieporių kaime. Grįždami atgal vyriškiai susivaidijo. Po poros minučių netoli Šiaulių apvažiavimo kelio draugai sustabdė automobilį ir išlipę iš jo aiškinosi santykius.

V. Urbonas sakė į draugą šovęs dėl to, kad šis išvedė jį iš kantrybės prikaišiodamas dėl buvusios merginos. Esą P. Mickeliūnas priekaištavęs, kad V. Urbonas nuviliojo jo merginą ir su ja miegojo, neva verslininkas grasinęs apie šiauliečio romaną papasakoti tuo metu kūdikio besilaukiančiai V. Urbono žmonai.

Užkasė savo žemėse

V. Urbonas prašyme teismui rašė, kad jo draugas elgėsi agresyviai, priekaištavo ir nuolat grasino. Abu draugai konflikto metu susistumdė. Pasak V. Urbono, jis bandė nuraminti draugą, o šis jo neklausė. Netikėtai P. Mickeliūnas griebęs akmenį ir užsimojęs. V. Urbonas išsitraukęs ginklą ir pradėjęs šaudyti į draugą. Paleidęs penkis šūvius vyras įsėdo į automobilį ir išvažiavo.

Sutemus šiaulietis nutarė nuvykti į tą vietą, kur paliko gulintį draugo kūną. V. Urbonas paėmė kūną, įsimetė jį ant galinės automobilio sėdynės ir važinėjo laukais, galvodamas ką su juo daryti, kad niekas nesužinotų. Tada šiaulietis nusprendė draugą užkasti. V. Urbonas nuvažiavo prie Lieporių kaime esančios savo žemės ir iškasė duobę. Prieš tai šiaulietis ant P. Mickeliūno kūno dar užpylė dyzelino, padegė, bet netrukus ugnį užgesino ir draugo kūną įmetęs į duobę užkasė.

Nužudyto verslininko artimieji V. Urbono versija netikėjo. Jie mėgino įrodyti, kad P. Mickeliūnas buvo nužudytas dėl pinigų.

Teismas: auka gynėsi

Pasilikęs du draugo mobiliojo ryšio telefonus V. Urbonas tikino juos žadėjęs perduoti nužudytojo draugei, bet pakeliui persigalvojęs ir juos numetęs nuo Pakruojo rajone esančio tilto. Juos rugsėjo 19-ąją surado du jaunuoliai. Nustatyta, jog abu mobilieji priklausė velioniui.

Suradę paslėptą P. Mickeliūno kūną policijos pareigūnai jį atidavė teismo ekspertizei. Ekspertai nurodė, kad kulkos į verslininką paleistos iš V. Urbono teisėtai įsigyto ginklo. Rasta požymių, kad jo kūnas tikrai buvo degintas. Apžiūrėję V. Urbono automobilį specialistai ant galinės sėdynės aptiko rusvus sutepimus. Kaip paaiškėjo, tai buvo nužudytojo kraujas.

V. Urbonas bandė teigti, kad nelaimės metu jis susijaudino ir nesuprato, ką darąs, bet teismas tokiomis pasakomis nepatikėjo. Teismas nusprendė priešingai – tai, ką darė P. Mickeliūnas, buvo būtinoji gintis, o ne puolimas.

Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, žmogžudį belangėn pasiuntė dvylikai metų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad V. Urbonas atskleisdamas įvykio aplinkybes buvo nenuoširdus ir dažnai keitė parodymus, tik sakydamas paskutinę kalbą atsiprašė artimųjų.

V. Urbonas įpareigotas nužudytojo šeimai atlyginti jiems padarytą žalą. Nuteistasis privalės nužudytojo šeimai sumokėti daugiau kaip 10 tūkstančių litų turtinei žalai atlyginti. Moralinė žala įvertinta 250 tūkstančių litų.