Asta VOLKOVAITĖ

Beveik pusė  tūkstančio litų – tiek ketvirtadienio popietę kainavo būrimo seansas 23-ejų metų Beržynės kaimo gyventojai. Anot policijos pareigūnų, pinigus už ateities spėjimą iš merginos išviliojo romų tautybės moteris. Teisėtvarkos sergėtojai pripažįsta, kad apsukrios čigonės itin geba žmonėms užkalbėti dantis ir pasipelnyti svetimo sąskaita.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, ketvirtadienį apie pusę dvejų vienoje iš „Akropolyje” įsikūrusių parduotuvių merginą užkalbino čigonė ir pasiūlė jai paburti. Beržynės kaimo gyventoja nesugebėjo atsispirti pagundai. Romų tautybės moteris per trumpą laiką iš savo aukos sugebėjo išvilioti beveik pusę tūkstančio litų. Mergina tik vėliau susizgribo, kad būrimo seansas buvo tik eilinė čigonės apgavystė, ir kreipėsi pagalbos į teisėtvarkos sergėtojus. Jie pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo.

Šiaulių apskrities VPK Viešųjų ryšių poskyrio viršininkas Artūras Šliavas tvirtina, kad būrėjos dažnai pinigus išvilioja neva ateitį spėdamos iš delnų. Pareigūno žodžiais, anksčiau būdavo ir kitokių, net kuriozinių istorijų, kai jaunos merginos įtikėjusios, kad grįžusios namo po pagalve ras pinigų, sugebėdavo atiduoti net mobiliojo ryšio telefoną.

Nors policijos suvestinės rodo, kad pastaruoju metu čigonės aprimo, apgavysčių  gatvėse ir ne tik jose, seniau pasitaikydavo gana dažnai. Kai kurie čigonai naudodamiesi savo įtaiga mulkindavo patiklius praeivius: iš vieno aukso žiedelį nugvelbia, iš kito - auskarą, o trečiam - ir padirbtą pinigo banknotėlį įsiūlo kaip tikrą...

Jau seniai tamsaus gymio čigonės didelėmis rudomis akimis pagarsėjo kaip būrėjos, įvairiais būdais galinčios ne tik nuspėti ateitį, tačiau net pakeisti ją norima linkme. Kadangi būrimas buvo vienas iš pagrindinių čigonių pragyvenimo šaltinių, joms buvo naudinga kurti savo mistinį įvaizdį. Vienas iš jų, kad čigonėms negalima žiūrėti į akis, nes šios sugebančios žmogų "nužiūrėti".

Ar „nužiūrėjo”, ar „nenužiūrėjo” ką nors čigonės, istorija nutyli, tačiau tuo, kad čigonės vis dėlto sugeba psichiškai paveikti žmogų, dar sovietiniais laikais įsitikino vienas Šiaulių advokatas. Jis pažįstamiems pasakojo, jog čigonei savo noru atidavė porą tūkstančių rublių, o paskui niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip pasielgė.

"Čigonėle, „pavaražyk!” baigėsi tuščiomis kišenėmis ir nuo sunkių žiedų palengvėjusiomis rankomis. Siekdamos išlaikyti klientes, o tuo pačiu ir nuolatinį atlyginimą už būrimą čigonės į pagalbą pasitelkė patį Dievą. Šioje srityje ypač pasižymėjo čigonė, savo klientėms prisistatinėjusi Liubos vardu. Šiai čigonei iš šiaulietės Svetlanos per keletą mėnesių pavyko išvilioti aukso dirbinių ir pinigų už bene rekordinę sumą - net 6 tūkstančius 400 litų. O Liubos būrimo metodas - tai atskira istorija.

Į parduotuvę, esančią Margių gatvėje, kurioje dirbo Sveltlana, atėjusi Liuba  pasisiūlė išburti. Tuo metu Svetlanos šeimyninė padėtis buvo sunki, todėl moteris sutiko, o tada čigonė jai davė savo adresą. Kitą dieną Svetlana nuvažiavo į čigonės namus. Liuba jai liepė už būrimą sumokėti 20 litų, o paskui būrė su adata ir popieriaus lapu. Liuba paėmė tuščią popieriaus lapą ir pasakė, jog vedžios per jį ranka, kol popieriuje pasirodys žodžiai, kuriuos Svetlana turės išpildyti.

Moteriai čigonė  liepė prisiekti Biblija, kad ji vykdys tai, kas bus parašyta tame popieriaus lape. Kai Svetlana prisiekė, čigonė pavedžiojo ranka per popierių ir jame pasirodė šviesios spalvos skaičiai „500 litų”. Liuba liepė Svetlanai sumokėti nurodytą pinigų sumą, o jeigu Svetlana to nepadarys, Dievas ją nubausiąs. Kitą dieną Svetlana nunešė čigonei 500 litų. Iš tikrųjų Dievas moters nenubaudė, tačiau čigonei prireikė daugiau pinigų.

Čigonė  šiurpino, kad Svetlanos tėvui gresia prakeikimas ir jis mirs, jeigu moteris neduosianti čigonei dar 600 litų, dviejų auksinių grandinėlių, auksinio pakabuko ir žiedo. Norėdama apsaugoti tėvą moteris kitą dieną nunešė būrėjai viską, ko buvo prašoma. Čigonė pasakė, jog pinigus ir auksą ji sudegins.

Kitą  dieną čigonė vėl atėjo pas Svetlaną ir pareiškė, kad auksas labai blogai degė, o tai reiškia, kad Svetlanos vaikas "turi išgąstį". Pasak būrėjos, jeigu Svetlana nori, kad jos vaikas gerai augtų, ji turi čigonei atnešti 300 litų. Svetlana išpildė ir šį čigonės reikalavimą, tačiau čigonė nusprendė, jog reikia dar tiek pat pinigų.

Gavusi dar 300 litų čigonė kelioms dienoms dingo, tačiau netrukus vėl susirado Svetlaną ir paaiškino jai, jog jau nori užversti Biblijos knygą. Čigonės žodžiais, Biblijos negalima užversti tuščios, reikia į ją įdėti auksinius auskarus ir 100 litų. Tada moteris išsisegė savo auskarus ir pridėjusi dar 100 litų atidavė viską „burtininkei”.

Čigonė vėl aplankė Svetlaną. Šį kartą ji sakė, jog atėjo laikas baigti Svetlanos būrimą. Pasak čigonės, jeigu nori baigti būrimą, reikia ant Biblijos padėti tūkstantį litų. Patikėjusi čigone moteris davė jai pinigų ir šį kartą.

Kitą  dieną į parduotuvę, kurioje dirbo Svetlana, atėjo čigonės sugyventinis ir pranešė, kad jo sugyventinė susirinko savo daiktus ir nežinia kur išvažiavo. Tik tada Svetlana suprato apie apgavystę ir nedelsdama viską pranešė policijos pareigūnams.

Iš Šiaulių  išvykus Liubai, būrėjų mieste liko pakankamai. Į policiją  viena po kitos pradėjo kreiptis moterys, kurios aiškino, jog autobusų  stotyje pažadėjusios išburti laimę čigonės išviliojo auksinius žiedus.

Autobusų  stoties būrėjos, išsirinkusios auką, pirmiausia prašydavo 20 centų. Jeigu moteris duodavo, tada čigonės išraudavo jos plauką ir pradėdavo siūlyti, kad iš plauko gali išburti ateitį. Jei išrautas plaukas pajuoduos, tada seksis, jei pabals - lauk nelaimės.

Moterims, nenorinčios sužinoti savo ateities, čigonės grasindavo užtraukti prakeikimą. Kai moteris pagaliau sutikdavo išsiburti, čigonės imdavo pasakoti apie ateitį, paskui paprašydavo auksinio žiedo ar grandinėlės.

Aukso dirbinius liepdavo suvynioti į popierių ir įdėti joms į kišenę. Baigusios burti čigonės liepdavo pasižiūrėti į savo drabužių  kišenę vakare. Burtininkės pažadėdavo, kad kišenėje atsiras aukso dirbiniai, o gyvenimas būsiąs labai laimingas.

Net ir kvailiui aišku, kad parėjusios į namus ir sulaukusios vakaro moterys savo kišenėje nerasdavo aukso dirbinių, nors ir kaip beieškotų, o kitą dieną - šuoliais į policiją. 

Vienai tauragiškei, Autobusų stotyje čigonėms atidavusiai savo žiedus, pavyko juos atgauti. Tiesa, žiedai atsirado ne jos kišenėje, kaip buvo žadėjusios čigonės, o juos atgauti padėjo policija. Apgauta tauragiškė kitą dieną nufotografavo dvi būrėjas. Šias nuotraukas mergina atnešė į policiją ir nurodė, kad šios čigonės išviliojo jos žiedus. Kai policininkai šias būrėjas sulaikė, netrukus atėjo vyresnis čigonas, kuris atnešė žiedus ir atidavė pareigūnams.

Kitas šiaulietis irgi sužinojo, kad čigonėms už būrimą padovanoti pinigai atsiranda tik jų kišenėse. Šiaulietis ėjo į svečius pas moterį ir susitiko čigonę. Ji pasiūlė išburti laimę, o gerai nusiteikęs vyras sutiko. „Burtininkė” vis prašė po 10 litų, o vyras atsipeikėjo tik tada, kai buvo jai atidavęs net 170 litų. Kai jis pareikalavo grąžinti pinigus, čigonė atsakė jokių pinigų neturinti, tada apgautasis nutempė čigonę į komisariatą. Policininkai apieškojo apgavikę, rado pinigus ir juos grąžino vyrui. Atgavęs pinigus žmogus stebėjosi tuo, jog pinigus čigonei davė su dideliu malonumu, pats nesuprato, kodėl taip pasielgė.