Jolanta KAIRIENĖ

Už verslininko Pauliaus Mickeliūno nužudymą belangėn pasiųstas 32-ejų  metų šiaulietis Vytautas Urbonas Lietuvos Aukščiausiojo teismo malonės nesulaukė. Teismas nepatenkino dvylika metų nelaisvės gavusio vyro prašymo ir Šiaulių apygardos teismo skirtos bausmės į švelnesnę nepakeitė.

Lietuvos apeliacinis teismas nepatenkino ir P. Mickeliūno artimųjų prašymo priteisti didesnę neturtinę žalą ir V. Urbonui skirti griežtesnę bausmę.

V. Urbonas praėjusiais metais kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą.  Šis nuteistojo bausmės nei sugriežtino, nei sušvelnino. Teisėjų  kolegija pripažino, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-ųjų lapkričio 21-osios nuosprendžiu teisingai įvertinta V. Urbono asmenybė: atsižvelgta į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tad dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė buvo pagrįsta.

Tąkart  Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ir V. Urbono, ir nužudytojo artimųjų skundus. Šie mėgino įrodyti, kad nusikaltimas padarytas todėl, kad V. Urbonas buvo skolingas P. Mickeliūnui didelę pinigų  sumą. Teismas byloje nerado pakankamai tokių įrodymų. Teismas nepriteisė ir didesnės neturtinės žalos atlyginimo nužudyto verslininko motinai bei broliui.

Šiaulių apygardos teismas V. Urboną už draugo P. Mickeliūno nužudymą nuteisė 2008-ųjų lapkričio 21-ąją. Automobiliais prekiavusio vyro pasigesta 2007-ųjų rugsėjo 17-ąją: P. Mickeliūnas išvyko į Šiaulius ir nebegrįžo. Liudininkai policijos pareigūnams pasakojo, kad verslininkas atvažiavęs į Šiaulius savo automobilį paliko prie naktinio klubo „Martini” ir išvažiavo su V. Urbonu. Po to vyro niekas nebematė.

Visi pėdsakai teisėsaugininkus atvedė pas nužudytojo draugą V. Urboną. Pastarasis ilgai išsisukinėjo, kol į kampą įspraudė  liudininkų parodymai. Vėliau apklausos metu šiaulietis prisipažino, kad nužudė savo draugą ir nurodė vietą, kur užkastas sušaudyto ir apdeginto verslininko kūnas.

V. Urbonas policijos pareigūnams aiškino, kad rugsėjo 17-ąją jis pakvietė  P. Mickeliūną remontuoti savo sodybą, esančią Lieporių kaime. Grįždami atgal vyriškiai susivaidijo. Po poros minučių netoli Šiaulių apvažiavimo kelio draugai sustabdė automobilį ir išlipę iš jo aiškinosi santykius.

V. Urbonas sakė į draugą šovęs dėl to, kad šis išvedė  jį iš kantrybės prikaišiodamas dėl buvusios merginos. Esą P. Mickeliūnas priekaištavęs, kad V. Urbonas nuviliojo jo merginą ir su ja miegojo, neva verslininkas grasinęs apie šiauliečio romaną papasakoti tuo metu kūdikio besilaukiančiai V. Urbono žmonai.

V. Urbonas nuoširdžiame prašyme teismui rašė, kad jo draugas elgėsi agresyviai, priekaištavo ir nuolat grasino. Abu draugai konflikto metu susistumdė. Pasak V. Urbono, jis bandė nuraminti draugą, o šis jo neklausė. Netikėtai P. Mickeliūnas griebęs akmenį ir užsimojęs nužudyti. Tuo tarpu V. Urbonas išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti į draugą. Paleidęs penkis šūvius vyras įsėdo į automobilį ir išvažiavo.

Sutemus šiaulietis nutarė nuvykti į tą vietą, kur paliko gulintį  draugo kūną. V. Urbonas paėmė draugą, įsimetė  jį ant galinės automobilio sėdynės ir važinėjo laukais, galvodamas ką su juo daryti, kad niekas nesužinotų. Tada šiaulietis nusprendė draugą užkasti. V. Urbonas nuvažiavo prie Lieporių kaime esančios savo žemės ir iškasė duobę. Prieš tai šiaulietis ant P. Mickeliūno kūno dar užpylė dyzelino, padegė, bet netrukus ugnį užgesino ir draugo kūną įmetęs į duobę užkasė.

Nužudyto verslininko artimieji V. Urbono versija netikėjo. Jie mėgino įrodyti, kad p. Mickeliūnas buvo nužudytas dėl pinigų.

Pasilikęs du draugo mobiliojo ryšio telefonus V. Urbonas tikino juos žadėjęs perduoti nužudytojo draugei, bet pakeliui persigalvojęs ir juos numetęs nuo Pakruojo rajone esančio tilto. Juos rugsėjo 19-ąją surado du jaunuoliai. Išsiaiškinta, jog abu mobilieji priklausė velioniui.

Suradę  paslėptą P. Mickeliūno kūną policijos pareigūnai jį  atidavė teismo ekspertizei. Ekspertai nurodė, kad kulkos į  verslininką paleistos iš V. Urbono teisėtai įsigyto ginklo. Rasta požymių, kad jo kūnas tikrai buvo degintas. Apžiūrėję  V. Urbono automobilį specialistai ant galinės sėdynės aptiko rusvus sutepimus. Kaip paaiškėjo, tai buvo nužudytojo kraujas.

V. Urbonas bandė teigti, kad nelaimės metu jis susijaudino ir nesuprato, ką darąs, bet teismas tokiomis pasakomis nepatikėjo. Teismas nusprendė priešingai – tai, ką darė P. Mickeliūnas, buvo būtinoji gintis, o ne puolimas.

Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, žmogžudį belangėn pasiuntė dvylikai metų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad V. Urbonas atskleisdamas įvykio aplinkybes buvo nenuoširdus ir dažnai keitė parodymus, tik sakydamas paskutinę kalbą atsiprašė artimųjų.

V. Urbonas įpareigotas nužudytojo šeimai atlyginti jiems padarytą žalą. Nuteistasis privalės nužudytojo šeimai sumokėti daugiau kaip 10 tūkstančių litų turtinei žalai atlyginti. Moralinė žala įvertinta 250 tūkstančių litų.