Turbūt pamenate tokią  pasaką apie seną namo grįžtantį kareivį ir šykštuolę senę, kurios namuose nakčiai apsistojęs tas apsiėmė  išvirti košę „iš kirvio”. Aišku, šykštuolė  buvo smalsi, jai labai parūpo toks pigus valgis, dėl to kareivio prašoma, ji jam nešė čia kruopas, čia druską, čia lašinius spirgučiams, norėdama pamatyti, kaip tas stebuklas daromas...

Pasakose dažnai esama tiesos grūdo. Ar įmanoma išsivirti skanią košę „iš  nieko”? Pasirodo, galima... Na, gal ir ne visai iš nieko, bet su minimaliais produktų kiekiais.

Košę „iš kirvio”  verdu storasieniame ketaus puode su dangčiu, nes jo temperatūrinis režimas labiausiai tam tinka. Iš principo pabandyti virti galima būtų ir kitame storasieniame puode, tačiau už gerus rezultatus garantijų neduodu, nes savo laiku prisiskaičiau apie itin puikias ketaus puodų šilumos kreives bei šilumos kiekio akumuliavimą, infraraudonųjų spindulių atspindžius ir kitokius nevalgomus dalykus, kad net patikėjau jais. O tada jau tik žingsnis ligi praktinio pritaikymo... Sutikite, praktinio pritaikymo neturinti teorija būtų mažai kuo naudinga.

Dabar apie kruopas.

Košę galima virti iš  pačių įvairiausių kruopų arba jų mišinių. Bene pigiausios iš jų – kvietinės, tačiau galima naudoti ir perlines kruopas, ir miežines, ir žirnius, ir grikius, ir... Tik perlinėms kruopoms ir jų mišiniams aš pilu truputį mažiau vandens nei smulkioms.

Kad nereikėtų kalbėti apie visą kruopų įvairovę, paimkime vienas kurias, pavyzdžiui, kvietines.

Trims porcijoms per akis vienos stiklinės (250 ml) kruopų. Savikaina? Juokinga. Centai... Taigi kruopytes supilame į puodą ir užpilame 4 kartus daugiau vandenėlio, t. y. 4 stiklines. Uždengiame, užkaičiame ir verdame, kol kruopos po truputį ima tirštėti. Tai atsitinka po 7-20 minučių, priklausomai nuo kruopų rūšies. Virimo taškas, kai verdamos kruopos ima brinkti, labai svarbus - nuo jo priklauso ir būsimosios košės savybės.

Taigi viralas ėmė tirštėti... Įberiame druskos, jeigu norima – prieskonių arba kitokių  priedų, pavyzdžiui, džiovintų dilgėlių saują. Įmetame sviesto arba su svogūnais patirpintų lašinukų. Jeigu po ranka esama vakarykščiai virtos arba keptos mėsos, susmulkinu ir sumetu viską į puodą. (Dažnai savaitgalinių piknikų metu nesuvalgyti šašlykai arba kepsneliai šitaip įgauna tai, kas dar vadinama „antruoju gyvenimu”). Dar sykį viską užviriname ir pasičiupę puodą jį slepiame po pagalvėmis bei patalais, prieš tai suvynioję į dvigubą ar trigubą laikraštį. Ir paliekame 1,5 valandos pastovėti. Kol košė įgauna savo galutinį pavidalą, galima ją pamiršti ir užsiimti kitais reikalais. Tikrai nebeprisvils! O tada, žiūrėk, jau ir valgyti galima, užsigeriant pienu arba alumi.

Kiek dėti riebalų, patarti sunku, mat kiekvieno skonis skirtingas. Aš spirgučių negailiu. Tiesa, kruopų gamintojai dažnai rekomenduoja kruopas virti vandenyje, imant santykiu 1:2, tačiau košė turi būti košė, minkšta, tirpstanti burnoje, o ne peiliu pjaunama masė. Todėl vandenėlio imu santykiu 1:4 arba 1:3,5. Taip skaniau.

Štai ir visas pasakojimas apie košę „iš kirvio”. Pats metas išbandyti.

Skanaus.