Teigiama, jog baltosios mėsos kasmet pasaulyje suvalgoma vis daugiau.
Ne išimtis ir Lietuva. Bent jau todėl, kad vištiena – viena iš pigiausių mėsos rūšių (pvz., "Lyros" prekybos centre). Žinoma, pervis geriau kur nors kaime sliekus lesiojusi vištaitė, bet iš kur tokią dabar paimsi? Todėl prisieina tenkintis nelaisvėje ir be saulės šviesos užaugintais sparnuočiais, „prifarširuotais“ visokių nelabai maistinių priedų bei nugalabytų 43-iąją savo paukštiškojo gyvenimo dieną. O juk, tiesą sakant, natūraliai per šitiek laiko ir žvirblis nespėtų užaugti...
Kažkada vieno didelio šalies paukštyno generalinis tikino, jog pašarai ir jų priedai kruopščiai kontroliuojami bei dozuojami, todėl žmogaus sveikatai visai nekenkia. Vis dėlto tikėti ar netikėti jo žodžiais, tegul sprendžia kiekvienas – man būtų per didelė atsakomybė teigti tai, kuo pats netikiu...
Ruošiamas patiekalas dar vadinamas „daniški ketvirčiai”. Kodėl „daniški”, o ne „švediški” arba, tarkime, „lenkiški” - negalėčiau atsakyti. Gal todėl, kad iš Danijos importuojame šaldytą paukštieną? Bet tiek to, „nesikabinėkime” prie terminologijos. Verčiau kibkime į darbą.
Vištų ketvirčiai nuplaunami, nusausinami bei įtrinami prieskoniais: druska, pipirais, kalendra. Kadangi mėgstu karį, užbarstau ir šito gėrio, kurio originalus receptas nenumato. Po valandos vištieną dedame į kepimo skardą, kurion įpilta maždaug 200 ml vandens. Beje, dedame ne bet kaip, bet odelėmis žemyn. Tada pašauname į 200 laipsnių karščio orkaitę 20 minučių.
Po to skardą ištraukiame, o vištų ketvirčius verčiame ant kito šono. Aštriu peiliu ketvirčiuose maždaug kas 2-3 centimetrai darome gilias įpjovas, į jas sukaišiojame nedideles sviesto lazdeles (1 ketvirčiui reikės maždaug 20 gramų sviesto), bei česnakus (kuo daugiau, tuo skaniau). Šioje vietoje turėčiau kiek „prasiplėsti”: česnakas išskaidomas skiltelėmis, tačiau nelupamas, o tik didelio peilio plokštuma skilteles sutraiškomas. Tada skiltelės sukišamos į likusius tarpus, dedamos ant paukštienos, keletą jų įmetame į skardą. Tada viską vėl pašauname orkaitėn ir kepame toliau, kol ketvirčių paviršius gražiai apskrunda (maždaug 40 min.)
Štai ir viskas. Dedame porcijomis į lėkštes, užpilame skardoje likusiu skysčiu, patiekalo išvaizdą pagražiname žalumynais bei vyšniniais pomidoriukais. Jeigu laukiate į svečius atvykstančios uošvės, galima apsieiti ir be viso šito (uošvytės, nepykite: tai tik duoklė folklorui. Kaip kartą sušuko vienas aforizmų kūrėjas: „O, jeigu tik aš jos būčiau paklausęs savo vestuvių išvakarėse!”).
Be abejo, ant mėsos gali likti česnako žievelių, tačiau šios „plunksnelės” nė kiek negadina bendro vaizdo.
Beliko pasirūpinti garnyru bei salotomis.
Salotoms siūlyčiau smulkiais šiaudeliais pjaustytą šviežių kopūstą, tiksliau, jo dalį. Užberiame truputį druskos, rudojo (tiks ir paprastas) cukraus, truputį aliejaus bei vyno acto (arba citrinos sulčių). Viską išmaišome. Salotos turi būti ne per aštrios, bet švelniai saldžiarūgštės.
Garnyrui iškepsime bulvyčių. Galima kepti „Pavlovičiaus būdu” - apie tai esu rašęs seniau, „Romualdo virtuvėlės” skiltyse. Tačiau bulvių, jas supjausčius išilgai, piršteliais bei padruskinus ir užbarsčius kmynų, galima išsikepti kartu su vištiena. Šitaip netgi paprasčiau. Geriausia, kai visos bulvės guli ant skardos dugno. Trūkstant vietos ir bulves supylus į krūvą, viršuje esančios kepa prasčiau. Todėl per vis geriau kepimui naudoti pakankamai didelę skardą, kad nereikėtų sluoksniuoti kepamų produktų ir visi jie iškeptų tu pačiu metu.
Valgio gaminimo ypatumais su jumis dalijosi Romualdas BALIUTAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
