Anot kulinarės L. Prichodkienės, virtuvėje reikia nebijoti eksperimentuoti – taip neretai surandami nauji patiekalai arba naujos jau žinomų valgių variacijos.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Praėjo šv. Kūčios ir Kalėdos, o po jų - Naujieji metai... Turbūt reta šeimininkė nesusimąsto: „O ką pasiūlysiu prie stalo susirinkusiai šeimynai arba kartu šventes panorusiam praleisti svečiui? Ir ne dėl to, kad krautuvėse nebūtų to ar kito produkto, priešingai, visko dažnas prisiragauja tiek daug ir kasdien, kad tikra šventė gali būti šventes praleisti kuo kukliau, kaip tada, „Didžiojo deficito” epochoje.
Juokauju? Iš dalies... Nors racionalaus grūdo, mano galva, tame esama. Tad ir klausimą patyrusiai kulinarei, vieno miesto restorano virtuvės šefei Liudai Prichodkienei formuluojame kiek kitaip: „Ką ne itin sudėtingo ir įdomesnio galima pasitiekti švenčių proga?”
Du užkandžiai su silke ir žuvis alaus tešloje
„Kas tinka Kūčioms ar Kalėdoms, žino daugiau ar mažiau kiekvienas, tad čia nebesustosiu. Tiesiog papasakosiu apie valgius, pateiksiu keletą receptų bei savo pastebėjimų, - teigia pašnekovė.
„Šventėms siūlau išbandyti dvi mano sukurtas mišraines su silke, - sako L. Prichodkienė. - Pirmajai iš jų reikės keleto mandarinų, kivių bei svogūno. Viską, įskaitant ir silkę, stambiai supjaustome, sumaišome su nedideliu kiekiu majonezo. Skonis – labai geras, nors atrodytų, ką bendro turi silkė su mandarinais arba kiviu?”
O kitam užkandžiui vėlgi reikės silkės. Nedideli jos gabaliukai susukami į porų lapus. Ant kiekvieno iš jų dedame po truputį grietinės bei tarkuoto virto kiaušinio ir petražolių. Tikrai skanu. Be to, kažkas naujo. Juk esame įpratę silkę valgyti su grybais, su actu, burokėliais arba kepintomis morkomis...” - pasakoja kulinarė. Beje, ji įsitikinusi, jog geriausia mišrainėms pirkti ne silkės filė, bet silkes, o parsinešus jas iškaulinti, nuvalyti ir pan. Tiesiog tokios silkės esančios kur kas skanesnės nei „išmėsinėtos”...
Žuvį, anot pašnekovės, galima kepti alaus tešloje. Tam miltai sumaišomi su alumi, kur vėliau apvoliojami kepamos žuvies gabalėliai ir kepama aliejuje. Kiaušinių į tešlą nededame. Kepant alaus tešla pakyla, kartaus skonio nelieka, o kol dar karšta, valgant galima mėgautis traškia plutele.
Grybai kitaip, kepta lašiša, keptas kumpis
L. Prichodkienė: „Įdaryta žuvis ar paukštis jau tapo tradicija ir kiek pabodo. Siūlyčiau nusipirkti lašišą, kuriai odelę apipjauname ties galva ir ją nesunkiai nuneriame su visais žvynais. Pašaliname žiaunas ir akis. Tada žuvis įtrinama prieskoniais ir kepama orkaitėje (nepjaustyta!). Kepama neaukštoje temperatūroje. Po to, kai išsiskiria baltas skystis, dar pakepame apie 5 minutes. Kepta lašiša tiekiama ant veidrodinio pagrindo (nebūtinai), o garnyrui duodame ne bulvių ir ne ryžių, kaip esame įpratę, bet... jūros gėrybių.
Šventiniam stalui tinka keptas kiaulienos kumpis: ne jo dalis, bet visas. Reikia atminti, jog kumpį būtina marinuoti 2-3 paras. Kaip tas daroma?
L. Prichodkienė: „Ką naudoti marinuojant, priklauso nuo valgančiųjų skonio. Mėgstantiems aštriau marinatui galima imti daug česnakų. Geriausia prieskonius, anot kulinarės, ne tik įtrinti, bet ir prišvirkšti į kumpio vidų – ištirpintą druską, išspaustą česnaką ir pan. Taip prieskonių aromatas jaučiamas geriau. Priešingu atveju prieskoniai jaučiami tik mėsos paviršiuje, o giliau prasismelkti jie nespėja”.
Kaimo krosnyse kumpis kepamas per nąktį, tačiau procedūrą galima ir kiek supaprastinti – kepti orkaitėje iki 4 valandų.
Keptas paršiukas ir „kelmas”
„Šventėms galima išsikepti ir nedidelį paršiuką, - teigia virtuvės šefė. - Siūlyčiau paruoštą paršelį gerai įtrinti prieskoniais ir, susukus į maistinę plėvelę, palikti pastovėti per naktį. Kepant būtina paviršių nuolat laistyti išsiskiriančiu skysčiu bei specialiu pasidarytu tepalu iš aliejaus, vandens ir prieskonių, kadangi nuo paršelio ne kažkas tenubėga.
Dar vienas šventinis patiekalas – „kelmas”. Tikra stalo puošmena. Kiaulienos šonkaulių juosta susukama kelmo pavidalu, vidus pridedamas prieskoniuoto faršo ir iškepama. Tada dekoruojame grybais, žalumynais ir pan.
Kepti paukščiai jau kiek pabodo. „Kas kepa su obuoliais arba ryžiais, kas su kopūstais... - tęsia L. Prichodkienė. - Bet čia nereikėtų bijoti eksperimentuoti, ką aš darau nuolat. Taip, klaidų pasitaiko, tačiau tik tokia kaina „atrandami” nauji, nuostabūs patiekalai.”
Silkės užkandis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
