Žiemą, pablogėjus vairavimo sąlygoms, nereti atvejai, kai automobilio galą ima „nešti” į vieną ar į kitą pusę. Reikalas tas, jog skirtingose šaltiniuose ir skirtingi autoriai nurodo skirtingai, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose ir dažnai tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Be to, pradedančiam vairuotojui gali iškilti ir kitų klausimų... Elektroniniu redakcijos paštu gauname klausimų, pavyzdžiui: ar galima maišyti skirtingas alyvas arba skirtingos spalvos aušinimo skysčius? Kur panaudojami supirkti seni katalizatoriai? Ir t. t. Atsako šiauliečiai, šalies automobilių ralio meistrai bei čempionai Ričardas Abelkis ir Giedrius Kriptavičius...

Aušinimo skystis

„Sumaišius skirtingų spalvų aušinimo skystį (antifrizą), nieko blogo neatsitiks, - teigia G. Kriptavičius. - Nebent pasikeistų jo užšalimo temperatūra. Žinoma, tokios manipuliacijos - tik esant būtinam reikalui, nes visų geriausia pilti vienos spalvos skystį. Taip tiesiog „estetiškiau”. Spalva, kaip jau minėjau, daugiau gamintojo išmonė, ir automobilio eksploatacijai apčiuopiamos įtakos neturi”.

R. Abelkis: „Girdėjau, jog negalima maišyti žalio aušinimo skysčio su geltonu. Bet pats to niekad nebandžiau...”

G. Kriptavičius: „Esu maišęs. Jeigu įpilsi iki normos puslitrį trūkstamo skysčio – nieko neatsitiks. „Nesusipjaus”. Žinoma, ramiau, kai nemaišai...”

Alyvos

Anot pašnekovų, tas pats ir kalbant apie mašininę alyvą. Tarkime, žmogus nusipirko iš užsienio parvežtą automobilį ir nežino, kokia alyva yra variklyje? Tada geriausia įpilti universalios arba sintetinės alyvos. Jei kiekis nedidelis - iki pusės litro - nieko neatsitiks.

„Teko girdėti, jog sumaišius skirtingų alyvų „kokteilį”, netrukus viską sutraukia į „varškę”? - klausiame.

G. Kriptavičius: „Nieko panašaus. Esu pats pylęs. Jeigu į sintetinę alyvą įpilsi mineralinės, tada taip, gali būti kažkas negero, bet ne priešingai. Kita vertus, parvairavus mašiną visada geriausia pakeisti tepalus. Tada bent žinai, kas supilta. Pats vežu mašinas iš Vokietijos. Jeigu trūksta tepalo, visoms įpilu sintetinio, nežiūrėdamas, kas jose buvo iki tol. Pyliau į šimtus mašinų ir nėra dėl to kilę problemų. Dar kartą pabrėšiu: naudoju sintetinę, o ne kokią kitą alyvą”.

„Atėjo žiema, daug kas savo mašinas laiko kiemuose. Šaltais rytais ne vienam tenka ieškoti, kas pavilks. Ar daug priklauso variklio paleidimas nuo to, kokia jame yra alyva?” - domimės.

„Jeigu tepalus keiti reguliariai, problemų dėl to nebus, - teigia pašnekovai. - Artėjant žiemos sezonui visų geriausia pakeisti tepalus. Alyvos rūšis didesnės įtakos variklio paleidimo spartai neturi. Mineralinė alyva klampesnė (nors ir jos esama visokių variacijų), taigi ją prasukti bus kiek sunkiau. Kuo didesnis alyvos markės pirmasis skaičius, tuo didesnis yra jos klampumas. Žinoma, sintetinė būtų geriausia, bet tas skirtumas minimalus. Tikrai tiek nesustings, kad starteris visai neprasuktų. Žinoma, kas kita, jei alyva nekeista kokius 50-60 tūkst. kilometrų... Beje, sintetinė alyva keičiama rečiau nei mineralinė. O akumuliatorius žiemą bet kuriuo atveju turi būti patikimas”.

Kam tinka seni katalizatoriai?

„Prieš keletą metų laikraščiai mirgėjo skelbimais: „Brangiai superku senus katalizatorius”. Katalizatoriaus viduje esama platinos – brangaus metalo. Ar gali „liaudies meistras” garažo sąlygomis ją iš ten iškrapštyti?..” - užduodame dar vieną klausimą.

„Iš principo taip. Galima. Bet procesas susijęs su chemikalais ir yra kenksmingas, o platinos visai nedaug – vos keli gramai, - sako G. Kriptavičius. - Yra ir kitokių priežasčių. Prieš kelerius metus vienas senas katalizatorius kainuodavo apie 300 litų. Išpjovimas – apie 40 litų. Lieka apie 250 litų. Vertėjo išiminėti. Be to, padidėdavo variklio galia, nes išmetamosios dujos pasišalindavo greičiau. Reikia atminti, jog nuvažiavus 200 tūkst. kilometrų ar daugiau, katalizatorius neretai užsikemša. Dyzeliniams varikliams jis apskritai mažai reikalingas... Šiuo metu naudotas katalizatorius kainuoja 130 litų ir mažai kas juos beišpjovinėja. Anksčiau verslininkai parveždavo važinėtas mašinas, išpjaudavo katalizatorius, ir gaudavo apie 3000 litų papildomo pelno iš vieno reiso”.

Pasak pašnekovų, išpjovus katalizatorių dažnai padidėja variklio skleidžiamas garsas, tačiau varomiems dyzelinių variklių automobiliams tai nepasijaučia, o išmetamų teršalų kiekis ne ką tepadidėja.

„Vienu metu susidomėta sunkvežimių katalizatoriais, kurie yra gerokai didesni ir galimai turi daugiau brangaus metalo. Net imta vogti. Tačiau juose platinos nėra visiškai, - šypteli G. Kriptavičius. - Daug kas apsigavo, prisipirko krūvas... Dabar yra nepigūs prietaisai, kuriais iš karto nustatoma, kiek ir kokių medžiagų esama katalizatoriuose – taigi supirkėjo nebeapgausi”.

Kai slidu...

„Kiek teisinga nuomonė, jog nuo automobilio varomojo tilto priklauso, į kurią pusę reikia sukti vairą, „užnešus” jo galą?” - domimės toliau.

R. Abelkis: „Jeigu, tarkime, automobilio galą ėmė „nešti” į dešinę, vairą reikia suktelėti ta pačia kryptimi, nes priešingu atveju – apsisuksi kaip vilkelis. Tačiau geriausia tokias situacijas įsisamoninti aikštelėje, nes slidžiame kelyje galvoti, kur sukti vairą, nebebus kada... O nuo varomojo tilto tai faktiškai nepriklauso.

Dar norėčiau priminti, jog nereikia taupyti padangoms. Žiemą tai pagrindinis dalykas”.

G. Kriptavičius: „Yra kas važinėja ledu ir sniegu apšalusiais langais, prasigramdę juose plyšelius kaip tanke. Tai nepatogu ir nesaugu. Reikia nepatingėti ir gerai nuvalyti langus. Išvažiuodamas į gatvę taip pat turi jausti atsakomybę ir dėl kitų eismo dalyvių”.

R. Abelkis: „Būna, kad slidžiame kelyje automobilis nebeklauso vairo, čiuožia. Neretai užtenka tik truputį timptelėti rankinį stabdį, ir situacija vėl tampa valdoma. Žinoma, tai daryti reikia subtiliai, ne ligi galo, o per vis geriau - išbandyti aikštelėje, ne judrioje gatvėje. Kita vertus, jei žmogus išvažiuoja tik šeštadieniais į turgų, kažin ar jam tai pravers...”

Pasak pašnekovų, stažo neturinčiam vairuotojui gali koją pakišti ir sniego-vandens tyrė, atsirandanti kelkraščiuose ir tarp eismo juostų. Jei viena pusė ratų „pagauna” „košę”, automobilį ima „nešti” į šoną ir jį suvaldyti tampa sunku. Tokiais atvejais ralio meistrai siūlo vairą sukti ne staigiai ir daug, o po truputį. Beje, žiemą vairą reikia laikyti tvirtai, o ne vienu pirštu, kaip mėgsta jaunimėlis.

Kartais tenka stebėti ir tokį vaizdą: keliu ar gatve juda 10-15 mašinų kolona, o jos priekyje - „kolonos viršininkas”, besivelkantis 30-40 km/h greičiu. Čia svarbu suvaldyti kylančias emocijas ir aklai nelenkti, tiek dėl iš priekio atvažiuojančio transporto, tiek dėl minėtų sniego-vandens ruožų tarp eismo juostų. Žinoma, pernelyg lėtą važiavimą gali lemti amžius, įgūdžių stoka ar kitokios priežastys, bet „kolonos viršininkui” nederėtų pamiršti ir kartkartėmis pasukti į šalikelę - praleisti už nugaros susikaupusias mašinas.