Romualdas BALIUTAVIČIUS

Jeigu žąsiukai skaičiuojami rudenį, tai pavasariop dažnas riedančios technikos savininkas ima skaičiuoti rudus korozijos židinėlius automobilio kėbule. Nieko keisto: keliai ir gatvės žiemą barstomi pigiausiai prieinama priemone – druska, nusėdančia dargi pačiose neprieinamiausiose kėbulo vietose, pasislepiančia po purvo sluoksniu ir skatinančia koroziją. Kadangi dauguma lietuvių važinėja anaiptol ne pirmos jaunystės, dažniausiai prieš tai Vakarų Europoje eksploatuotomis mašinomis, po lietuviškos žiemos dažnos atvykėlės šonus nusėja nieko gero nežadantys rudi taškeliai...

 

Taigi ir šiandienos mūsų pokalbis su Šiaulių kolegijos Automobilių transporto studijų programos asistentu Ramūnu Ignatavičiumi suksis apie tai, į ką pirmiausia pavasarį reikėtų atkreipti dėmesį automobilio savininkui.

„Po žiemos dažniausia problema – automobilio kėbulo rūdys. Važinėjant „pasūdytomis” gatvėmis ant kėbulo ir kitose vietose prilimpa druskos bei purvo likučių. Todėl baigiantis žiemai reikėtų įvetinti kėbulo būklę. Žinoma, pirmiausia reikia gerai nuplauti automobilį”, - pataria specialistas. Pasak pašnekovo, prieš plaunant automobilio kėbulas sudrėkinamas drungnu vandeniu, tada paviršius padengiamas šampūnu ir greitploviu, švariai nuplaunamas naudojant kempinę. 

 

Plovimui naudojame šampūną ir vadinamąjį „greitplovį”, kuris nuo paviršių pašalina ne tik druską, bet ir susikaupusius nešvarumus, po ko pastebėti korozijos židinius būna daug paprasčiau. Nes dažnai jie gali slypėti sunkiai prieinamose vietose po purvo sluoksniu.

 

Toks būtų  pirmas žingsnis.

 

„Po plovimo automobilį reikia nušluostyti ir gerai nudžiovinti, - tęsia pašnekovas. - Kėbulo detalės turi būti švarios. Pasižiūrima kur ir kiek rūdžių esama, kokie jų židiniai, t. y. ar susiduriame su paviršine metalo korozija, ar prarūdijo kiaurai? Jeigu randame vietų, kur rūdžių daug ir kėbulas „kiauras”, nugramdome dažų sluoksnį bei pasižiūrime, kiek giliai korozija pažeidė metalą.”

 

 

Jeigu kėbulo detalė prarūdijo kiaurai, anot R. Ignatavičiaus, tą vietą galima taisyti dviem būdais. Pirmas – dėti skardos lopą ir sukniedyti iš vienos pusės. Kitas būdas – pažeistą vietą dengti stiklo audiniu, naudojant epoksidines dervas. „Žinoma, patikimesnis yra pirmasis būdas, nes taip sustabdomos rūdys ir, kas labai svarbu, neprarandamas kėbulo standumas”, - dėsto pašnekovas.

 

Epoksidinė derva korozijos nestabdo - ji plinta toliau. Be to, šitaip tvarkant pažeistas vietas dingsta kėbulo (sparno, durelių...) tvirtumas.

Kitas žingsnis – rūdys nušveičiamos švelniu švitriniu popieriumi. Tada užtepama rūdžių surišiklio (modifikatoriaus) ir palaikoma maždaug 12 valandų. Po to vėl reikia nuplauti bei nušveisti pažeistą kėbulo vietą bei imtis glaistymo.

 

„Glaistų būna paprastų ir su stiklo audiniu, - pasakoja R. Ignatavičius. - Jei kėbulas prarūdijo kiaurai, naudojame glaistą su stiklo audiniu, o ant viršaus dedame paprastojo glaisto sluoksnį. Nuglaisčius automobilis džiovinamas, o po to glaistytos vietos sausai šlifuojamos. Dabartiniai glaistai skirti sausam šlifavimui. Naudojant vandenį jis įsigeria ir kažkiek drėgmės palieka rūdžių pažeistoje vietoje, taigi jos gali ir toliau sėkmingai plisti”.

 

Sausuoju būdu nušlifuotas paviršius gruntuojamas, tada leidžiama gruntui išdžiūti (apie parą laiko), po to dažoma.

 

Kaip toli nuo kėbulo paviršiaus laikomas pulivirizatorius?

 

„Atstumas turi būti maždaug 30 centimetrų, - sako R. Ignatavičius. - O dažai purškiama plonais sluoksniais, kad nebūtų nubėgimų arba vadinamųjų „ašaryčių”. Jeigu laikytume per toli nuo kėbulo paviršiaus, gali būti, kad dažai pradės džiūti dar ore ir dažytas paviršius primins apelsino žievelę.

 

Dažyti paviršiai vėl džiovinami. Norint procesą paspartinti, galima naudoti šildytuvus arba pramoninį feną. Vis dėlto geriausia, kai dažai džiūva natūraliai, todėl patalpos oro temperatūra turėtų būti 15-20 laipsnių. Šiltoje patalpoje dažai greičiau sukietėja, neleisdami prasiskverbti drėgmei”.

 

Nudažyti paviršiai yra lakuojami. Žinoma, jeigu automobilis buvo lakuotas. Tada vėl džiovinama. O po kokių 2 savaičių tas vietas galima pritrinti su poliravimo pasta. Svarbu suderinti spalvas, tiksliau, perėjimus tarp senųjų ir naujai dažytų kėbulo vietų. Tuo tikslu apsauginė juostelė klijuojama kiek tolėliau nuo dažomos vietos. Reikia taip pat nepamiršti, jog džiūdami dažai tamsėja.

 

Pasak R. Ignatavičiaus, parinkti reikiamus dažus padeda ant automobilio kėbulo priklijuotas lipdukas, parodantis dažų markę ir sudėtį. Dažniausiai tokius lipdukus automobilių gamintojai klijuoja bagažinėse.

 

 

Sakoma, jeigu rūdys įsimetė, tai visos priemonės teduoda tik laikiną efektą?

 

R. Ignatavičius: „Iš dalies taip. Domėjausi dažymo technologijomis ir žinau, kad esama vienų dažų, kuriuos galima purkšti tiesiai ant rūdžių, kadangi dažų sudėtyje esama cinko dalelių, pristabdančių koroziją. Nežinau, ar tai tiesa, nes gali būti, kad visa tai tėra tik reklamos triukas. Šiaip ar taip aš rūdis pirma pašalinčiau...”

 

„Kurios automobilio kėbulo vietos labiausiai linkusios rūdyti?” - domimės.

 

R. Ignatavičius: „Tai sparnai, durų apačios ir slenksčiai bei arkos... „Karavano” tipo modeliams rūdys dar neretai įsimeta po bagažinės durų stiklu. Todėl į išvardytas kėbulo vietas pavasarį reikia atkreipti ypatingą dėmesį”.