Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Vabalų” fanai, be abejonės, dar viena kasta plačiame automėgėjų pasaulyje. Vienas iš jų – šiaulietis Bronius Gramavičius, neseniai įsigijęs jau trečią oldsmobilį. Taigi šiuo metu jo garaže – du „vabalai” ir taip vadinamas „agurkas” - VW „Bus” autobusiukas. Iš Švedijos atkeliavusiam naujokui dar toli iki „kondicijos”, tačiau visus reikalingus darbus nagingas naujasis jo savininkas tikisi padarysiąs iki kito pavasario.

 

Folksvagenų gamybą savo laiku inicijavo pats Hitleris, paliepęs F. Porsche sukurti mašiną, kuri tiktų visiems, ir davė atitinkamus nurodymus. Kad ne itin galingam automobilio varikliukui būtų lengviau nugalėti oro pasipriešinimą, kėbului buvo suteikta vabalo forma. Pirmieji „vabalai” pasirodė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir greitai pelnė visuotinį pripažinimą.

 

Po karo Didžioji  Britanija ir JAV rūpesčiu pasirodė „Volkswagen Beetle“, kuris greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. VW „Beetle“ tapo vienu iš labiausiai parduodamų automobilių per visą istoriją ir buvo gaminamas ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse - Brazilijoje bei Meksikoje. Paskutinis „Volkswagen Beetle“, pavadintas „Volkswagen Sedan“, buvo pagamintas 2004 metais Meksikoje. „Volkswagen“ gamintojai sukūrė greitesnį bei modernesnį „New Beetle“, tačiau tai nesumažino pirmųjų „vabaliukų” fanų gretų. „Vabalininkai” buriasi į klubus, rengia kasmetinius susitikimus, kartais savo mašinoms suteikdami gana egzotišką išvaizdą. Ne taip seniai Vokietijos „vabalų” mėgėjai su savo senienomis sukorė net 11 tūkst. kilometrų kelią – nuo Vokietijos ligi pat Pekino. Beje, maršrutas vingiavo ir per Lietuvą...

 

 

„Oru aušinamas „VW Käfer“ Lietuvoje dažniausiai vadinamas tiesiog „vabalu“, - pasakoja B. Gramavičius. - Daug kas šitam automobiliui jaučia sentimentus, nepaisant kiek modernių mašinų stovi jo garaže. Sutvarkius generatorių, pavyko paleisti naujai įsigyto „vabalo” variklį, tačiau rankų dar reikės. Ligi kito pavasario bus ką veikti. Kam man keli „vabalai”? Valgyti neprašo. Sūnus turi pažymėjimą, ir pats atšilus orams sugalvosiu kur pavažiuoti...”

„Šitas automobilis atkeliavo iš Švedijos?”

 

„Pažįstamas „vabalų” mylėtojas, statybininkas, pranešė užtikęs „VW Käfer”. Lietuvoje vargu ar tai būtų įmanoma, nes čia seniai viskas išrankiota. Ir Vokietijoje taip pat. „Vabalai” medžiojami visur: pasirodė skelbimas, nespėjau nuvažiuoti, žiūrėk, jau ir nebėra. Vokišką techniką mėgsta ne vien vokiečiai... Viską suderinome, „vabalą” įkėlė į keltą, o man beliko tik nuvažiuoti pasiimti bei parsivilkti į Šiaulius. Kiek kainavo? Nenorėčiau apie tai viešai kalbėti... Po to, yra buvę, pasipila skambučiai ir visokie nerimti pasiūlymai...” - teigia naujasis „vabalo” savininkas.

 

„Laikas visgi daro savo – vietomis ant kėbulo matosi rūdys...”

 

„Turint omeny jo amžių (gegužę sukaks 50 metų), automobilio būklė, sakyčiau, visai ne prasta. Teks lopyti vieną slenkstį ir pakeisti skardą tarp galinių sparnų, nes kažkada „vabaliukui” yra įvažiuota į galą. Skardą jau užsakiau, netrukus turi atsiųsti iš Vokietijos”, - tęsia B. Gramavičius.

 

„Beje, ar labai stora „vabalo” „oda” – skardos?” - domimės.

 

„Nėra stora. Mašinukė ekonomiška. Jeigu neviršiji 90 km/h greičio, užmiestyje 100 kilometrų prireiks maždaug 6 litrų degalų. Žiūrint, kaip važiuosi. Variklis nedidelis - 1,2 litro. Keturios pavaros. 34 AG. „Vabalas”, be abejo,  gali išvystyti ir dar didesnį greitį. Tačiau variklis nėra galingas, todėl neverta bandyti iš nebe pirmos jaunystės „vabalo” išspausti viską, ypač gerai jį prikrovus.”

 

„Teko girdėti linksmų istorijų, kaip už paskutinius labai brangias mašinas nusipirkę naujieji lietuviai deda joms dujinę įrangą... Ar savo „vabalui” neplanuoji ko nors tokio?” - provokuojame.

 

„Nee, niekas jiems dujinės įrangos nemontuoja (juokiasi). Naujesni „vabalai” būna su 1,6 litro varikliais”.

 

„Vadinasi, savo 50-ąjį gimtadienį „vabaliukas” pratupės garaže?” - klausiame.

 

„Tikiuosi orams sušilus truputį su juo išvažiuoti pasivažinėti. Šeštadienį priregistravau. Iki techninių normų dar reikės pasidarbuoti, bet su visomis mašinomis taip, ir „vabalas” - ne išimtis. Su opeliu dar ne tiek tektų vargti”, - įsitikinęs „vabalo” savininkas.

Pasak jo, mašinukė buvusi „gerose rankose”, tik paskutiniuosius kelerius metus greičiausiai praleido pamesta lauke. Svarbiausia, kad neišdraskyta, tebėra visos originalios detalės. Joks „liaudies meistras” neprikišo nagų. Žinoma, teks ir saloną (ypač lubas) persiūti, krėslai irgi „vargtelėję”, tačiau mašinos būklė, turint galvoje jos amžių, dar gera.  Vokiška technika yra vokiška...

 

„Viena, kas neoriginalu – galinio numerio apšvietimas, - konstatuoja B. Gramavičius. - Bet tai smulkmena. Sutvarkysiu. Jeigu yra galimybė, viskas turi būti kuo arčiau originalo. „Chaltūros” nemėgstu”.

 

„Ant bamperių matosi rūdžių židiniai. Ar ketini juos naujai chromuoti?”

 

B. Gramavičius: „Ne. Nušveisiu su smėliu, nugruntuosiu ir nudažysiu tokia pat, kaip kėbulas, spalva. Lietuvoje chromuoti beveik nėra galimybių. Baikeriai savo „žirgų” detales veža chromuoti į Latviją ar Lenkiją. Galima bamperį užsakyti Vokietijoje. Kainuotų apie 100 eurų”.

 

„Faktiškai visus naujinimo darbus atliksi pats vienas. O jeigu kas tokių galimybių ir gebėjimų neturi?..”

 

„Pirmiausia reikia turėti garažą, - sako „vabalo” savininkas. - Kieme daug neparemontuosi. Surūdis. Praėjusią žiemą mačiau vieną „vabalą” važinėjantį mieste per druską, bet, panašu, pavasario jis taip ir nesulaukė...”

 

„Žiemą reikalinga šildymo sistema...” - užsimename.

 

„O ji visai neprasta, daug geresnė nei ta, kuri būdavo montuojama zazuose. „Vabale” šiluma ateina nuo variklio, kuris, žinoma, turi būti tvarkingas. Šildo kuo geriausiai”.

 

„Vabalas” - daugiau proginė mašina. Turbūt kasdien su ja nevažinėsi?” - klausiame.

 

B. Gramavičius: „Į renginį, į „vabalų” suvažiavimą, į svečius... Važinėti žiemą druska nubarstytomis gatvėmis iš viso būtų neprotinga – gaila įdėto darbo”.

„O kaip su atsarginėmis detalėmis? Pavyzdžiui, perdegs lemputė? Ir valytuvai tokie miniatiūriniai – vargu ar kas tokiais prekiauja...”

 

B. Gramavičius: „Detalių galima užsisakyti Vokietijoje. Žinoma, teks ir brangiau mokėti, ir palaukti, ir pačiam kažką sugalvoti... Bet viskas padaroma. Nepaminėjau, kad „vabalui” reikalingas 6 voltų akumuliatorius. Lietuvoj žinau tik vieną vietą, kur galima nusipirkti. Žiemą, sutemus, ypač jeigu kelias šlapias, ne kažin koks būtų važiavimas – per silpnos šviesos. Bet su tokiomis mašinomis naktimis nėra ko „raižyti”. Žinoma, prireikus parvažiuotum, nors ir be komforto”.

 

Kol kas naujoko variklis nedūmija, veikia normaliai, ir tepalų neleidžia. Nors viskas pasimatys tik pavažinėjus, tačiau B. Gramavičius linkęs tikėti, kad remontuoti variklio (kuris, beje, įmontuotas automobilio gale) greitai dar nereikės.

 

Praeis kiek laiko... Jeigu pasitaikys dar vienas „vabalas” arba kita seniena - ar irgi priglausi?

 

„Vabalai” taip nesimėto. O kitos markės nenoriu. Garažas - ne šaltienos dubuo, kur viską gali sukrauti. Nusipirksi opelį ar fordą, paskui pats nebežinosi, kuriam kokio rakto reikia, kuriam kokios žvaigždutės varžtui atsukti. „Renault” mašinų varžteliai vienokie, „Ford” - kitokie. Reikėtų viso sandėlio įrankių. Dabar namuose vien folkswagenai, ir vargo neturiu. Reikės naujoko kėbulą gerai nupurkšti antikorozinėmis dangomis. Kitokios mašinos nebenorėčiau, nors už firmos ženklelį pirkdamas moki daugiau”.

 

„Ar nebijai, kad tokią retą senieną gali pavogti?”

 

„Nesu girdėjęs, nors, jeigu palikčiau mieste atviromis durelėmis, gal kas ir sugalvotų pasivažinėti”, - šypteli „vabalininkas”.