Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ar kada pagalvojote, kodėl žmonės perka nepigiai kainuojančius motociklus, aprangą ir, rizikuodami susižaloti eismo įvykyje, leidžiasi į keliones po pasaulį arba, kaip mūsų pasakojimo herojus Karolis Ceizaris, „adrenalino” ieško važinėdamas nuošaliais miško keliukais? Netgi naktimis bei ten, kur, ko gero, nepravažiuotų jokia kita transporto priemonė?

 

Baigęs vadybos studijas Vilniaus universitete, Karolis grįžo į gimtuosius Šiaulius bei įsidarbino tėvo įmonėje. Ko gero, jo tėvas, beje, irgi aistringas dviratės technikos mėgėjas, ir buvo tas, kuris kažkada paskatino sūnų nuvažiuoti mopedu pirmuosius metrus...

 

„Šiandien garaže turime keturratį motociklą, taip pat du „Enduro” kroso motociklus bei jau klasika tapusį „Harley Davidson”. Tai bendras mano ir tėvo „motociklų parkas.” Pas mus šeimoje tokia taisyklė: viskas bendra, išskyrus pinigines”, - sako šypsodamasis pašnekovas.

 

 

Į klausimą, kokius pojūčius važiuojančiam suteikia motociklas, Karolis dalijasi savo pastebėjimais: „Čia reikėtų pažvelgti iš toliau. Vienas nuo vaikystės „dega” matydamas dviratę techniką, kiti susidomi vėliau, jau sulaukę brandos. Kai buvau trylikos, tėvų labai prašiau, kad nupirktų man motorolerį, bet nupirko mopedą. Džiaugiausi, kad ir čia bus galima perjunginėti pavaras. Nuo jo viskas ir prasidėjo...

 

Ką duoda važiavimas motociklu? Pirmiausia tai keistas ir nenusakomas laisvės pojūtis. Tiesiog jautiesi laisvas, kitaip nei mašinoje, kur skardos riboja tavo erdvę. Tu „susilieji” su gamta, su aplinka, tarytum ištirpsti joje. Dar daugiau: važiuodamas švilpiant vėjui, pamiršti viską, išgaruoja visos blogos mintys. Kita vertus, važinėjimas tampa dar ir laisvalaikio praleidimo forma.  Žinoma, ne visada tokie pasivažinėjimai būna ekstremalūs, tačiau be „ekstrymo” irgi niekaip neišeina...” - dėsto Karolis.

 

„O kaip alkūnės ir keliai? Ar labai kenčia?” - domimės.

 

„Vieniems sekasi labiau, kitiems – mažiau, tačiau visada reikia būti atsargiam ir neužsimiršti, jog motociklas gali būti labai pavojingas, t. y. teikia ne vien tik džiaugsmą”, - neslepia vyrukas. Jį kol kas Dievas saugojo, tad ir pasigirti galįs nebent tik keletu mėlynių ant kūno...

 

Karolis teigia palaikąs draugiškus ryšius su bendraminčiais iš „Enduro” klubo sostinėje, dalyvavęs mėgėjiškuose pasivažinėjimuose bei „raškęs” prizus motokroso trasose... Tačiau tai buvęs ne profesionalus sportas, o tiesiog mėgėjiškas važiavimas. „Susirinko mėgėjai, kažkada patys labai norėję važinėti motokroso trasomis ir kuriems nelabai pasisekė, - šypteli pašnekovas. - Vieniems sportuoti neleido tėvai, o kitiems senatvė atėjo greičiau, negu jie spėjo sėsti ant motociklų”.

 

Kartais pramogauti Karolis važiuoja kartu su savo tėvu, kuris sako dažnai pasižiūrįs per galinio vaizdo veidrodėlį, ar sūnus vis dar seka iš paskos. Galingi 660 kub. cm kroso motociklų varikliai leidžia pajusti su niekuo nepalyginamus pоjūčius: greičiau, stipriau, į priekį! Tačiau užsimiršti negalima: aplink miškas, medžiai, netikėtos kliūtys...

 

 

Kaip mama? Juk suvokimas, kas sūnus švilpia su vėju miško takeliais ne vienai dargi labai ramių nervų moteriškei galėtų įvaryti nemigą?

„Priprato... - atsidusdamas konstatuoja mūsų pasakojimo herojus. - Ir tėvui nieko nebesako...”

 

O bene labiausiai Karolio galvon įstrigo naktinė kelionė miškais su „Enduro” motociklu. „Išvykome šešiese ir važiavome visą naktį. Nieko beveik nesimatė, tik siauras apšviesto keliuko ruožas – tiek, kiek iš tamsos išplėšia motociklo žibintas. Keistas jausmas ir visai kitoks važiavimas, negu dieną: atrodė, leki į visišką nežinią...”

 

Tačiau naktis važinėtojams, pasirodo, iškrečia ir kitokių pokštų.

 

„Ieškojome „įdomesnių” keliukų – trasų, kur būtų galima smagiai pasivažinėti, treniruoti įgūdžius, - prisimena Karolis. - Menu, sutemus išlindome iš miško. Nustebino, jog čia viskas buvo lyg tyčia labai gerai paruošta: baltas smėlis, erdvūs, tarp medžių besiraitantys takai, įkalnės bei nuokalnės... Taigi apsidžiaugėme suradę puikią trasą ir „varinėjome” ten savo metalinius žirgus „ratais-kvadratais”... Netikėtai pasirodė vienas automobilis, po to antras, trečias... Ir puolė mus supti bei vaikyti. Sprukome į netoliese buvusį mišką galvodami, kam „perbėgome kelią”? Tik kitą dieną paaiškėjo, jog naktį važinėjome žirgyno teritorijoje, kitaip tariant, hipodrome. Patys to nežinodami, į teritoriją patekome nuo miško pusės, kur nebuvo nei ženklų, nei įspėjančių užrašų... Greičiausiai „pastiprinimą” iškvietė sargas, matydamas, kaip mes motociklais „raižome“ žirgams paruoštus smėlėtus takelius... Negerai išėjo”.

 

 

Susidaro įspūdis, jog nepigiai atsieina ne vien technika, bet ir apranga, kitokie baikeriški „aksesuarai“?

 

Karolis: „Naujam ir pilnam aprangos komplektui įsigyti reikėtų skirti apie 1000 eurų. Bent jau todėl, kad sveikatos sąskaita nesutaupysi. Lemtingas juk gali būti bet kuris griuvimas. O tokių galimybių važiuojant motociklu – daugiau negu gana. Atskira tema – aplinkiniai. Gali labai tvarkingai važiuoti, atsargiai, tačiau niekada nežinai, ką iškrės kiti. Čia, mano galva, didžiausias pavojus. Motociklininkas nėra apsaugotas iššokstančių pagalvių arba automobilio skardų susidūrimo su kliūtimi atvejais. Būna, važiuoji miško keliuku ir iš už posūkio pasirodo mašina. Tenka staigiai sukti, ir galvojimui lieka nebent dešimtosios sekundės dalys. O juk išnirti gali ne tik mašina, bet ir  dviratininkas, pasivaikščioti susiruošusi šeima, ar pan. Kartą, galima sakyti, per priekinį ratą peršoko netikėtai išbėgusi stirna...”

 

Bet juk galima važiuoti lėčiau ir šitaip mažinti riziką?

 

„Pirmas penkias minutes gal ir taip, tačiau paskui vis tiek pasileidi... Todėl geriausia važinėti sutemus, kai miške nelieka žmonių. Pastebėjau įdomų dalyką: kai pats išeini pasivaikščioti su artimaisiais ir prošal zuja motociklai, nemalonu. Erzina. Tačiau kai susikeiti vietomis - sėdi prie vairo, viskas atrodo kitaip ir klausi savęs: „Ko jie čia vaikšto?” Tokie, sakyčiau, „dvigubi standartai”. 

 

„Ar turi svajonę?” - klausiame pašnekovo.

 

„Norėčiau įveikti kelią per visą Ameriką iš Vakarų į Rytus. Tai, ko gero, kiekvieno „baikerio” svajonė, tik dar palaukti, matyt, teks... penkiasdešimtmečio”, - smagiai juokiasi Karolis, pridurdamas, jog gerai, kai garaže stovi ne vienas, bet keli motociklai – renkiesi pagal orą, pagal nusiteikimą. Žinoma, technika nepigi, kainuoja ne vieną tūkstantį... O juk kiekvienam „plieno žirgui” dar reikia turėti pritaikytą aprangą, vadinasi, ir čia neišvengiamos papildomos išlaidos.

 

Kiekvieno motociklo važiavimo „braižas” skirtingas, todėl dargi puikiai važinėjant vienu iš jų, būtina pratintis važinėti bei šlifuoti vairavimo įgūdžius persėdus ant kito. „Kitas sudėtingoje situacijoje ir „elgiasi“ kitaip. Šito nežinant arba pernelyg  pasitikint savimi, galima prisišaukti nelaimę”, - tęsia pasakojimą Karolis ir čia pat prisimena, kaip sykį jo techniką prisiėjo traukti ant skardžio viršaus su virvėmis.

 

„Važiavau smėlėtu upės skardžiu, ir vis kažkas traukė mane dar arčiau prarajos, taip, kad ratas riedėtų pačiu jos pakraščiu. Matyt adrenalino poreikis... Kurį laiką tai pavyko, bet paskui nusiritau skardžiu žemyn... Teko laukti pagalbos, nes mano ir kitu motociklu važiavusio draugo jėgomis užkelti ant skardžio viršaus žemyn nugarmėjusią techniką pasirodė neįmanoma”.

 

Anot Karolio, važinėti šaukia vidinis balsas. Būna dienų, kai taip norisi išlėkti iš namų, kad net valgyti jis pamiršta. Panašiai ankstų rytą žvejys skuba prie ežero – likęs pasaulis jam nebeegzistuoja.