Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Bulių kautynės” - Lietuvoje dar gana naujas sportas, bet jau turintis nemažai savo gerbėjų. Vis dėlto dažnas bendrapilietis mano, jog čia svarbiausia sudaužyti kuo daugiau varžovų mašinų. Ar tikrai? Kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja keturratės technikos „toreadorai”? Pasakoja Romualdas Bučnis, Lietuvos ekstremalaus sporto klubų asociacijos prezidentas.

Trumpai apie reikalavimus

„Asociacija įsikūrė prisijungus keliems šalies klubams. Tuo metu išgyvenome pakilimą: „bulių kautynės” vykdavo kone viduryje miestų, būdavo rengiami paradai ir pan. - mena R. Bučnis. - Ar atėjęs į „bulius” iš kitos automobilių sporto šakos jau gali „rodyti klasę”? Ne, vien to neužtenka. Reikia praktikos. Kitas prie vairo daugybę metų, o niekada nėra užėmęs prizinės vietos... Nepakyla dargi iki 5-6 vietos. Kodėl? Tai įgimta. Jeigu žmogui kažkas neduota, nieko nepadarysi. Gal jaučia baimę, gal neturi ekstremalumo poreikio ar bijo rizikuoti?.. Kiti priešingai: užsimauna šalmą ir pirmyn. Tokie pavojingesni. Mano gi tikslas, kad iš trasos niekas neišvažiuotų su greitąja. O žiūrovams, priešingai, reikia kuo daugiau ekstremalių situacijų, vartymosi ir t. t. Tada jie patenkinti”.

Anot pašnekovo, verstis automobiliu „bulių kautynėse” nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Daug prasčiau, kai mašina išlekia iš trasos... Ar važiuodamas gali susižeisti vairuotojas? Tikimybė išlieka, nors prieš varžybas teisėjai patikrina kiekvieną automobilį: diržus, saugos lankus, vairuotojo pusės dureles (turi būti sustiprintos), akumuliatorių tvirtinimą... Daugybė reikalavimų. Taisyklės buvo daug kartų tobulinamos. Beje, vairuotojo durelės - „šventas dalykas” į kurias varžybose smūgiuoti negalima – skiriami baudos taškai.

Kas svarbiausia išvažiavus į trasą?

Anot R. Bučnio, pirmas ratas yra „neliečiamas”, kol dalyviai išsiskirsto. Trasoje esantys teisėjai stebi ir skiria dalyviams taškus: už rato apvažiavimą, už apsukimą 90-čia laipsnių, už apsukimą 180-čia laipsnių, už apvertimą (skiriama daugiausia taškų) ir t. t. Kuris sportininkas daugiausia jų prisirenka, tas laimi.

Ar vėliau „bulių kautynių” dalyviai išvažiavę į gatves nepradeda automatiškai elgtis agresyviai, kaip įprato trasoje?

R. Bučnys: „Geras klausimas. Žinokit, kaip tik priešingai. Išvažiavę į gatves jie būna ramūs, nes „išsiliejo” trasoje ir vairuoja geriau, laiku reaguodami į besikeičiančią situaciją. Išmokstama mąstyti, nes trasoje, būna, kai vienas iš komandos blokuoja varžovą, o kitas taikosi „pakirsti”, vadinasi, turi galvoti, kaip išsisukti ir pabėgti. Juk dažniausiai avarijos ir vyksta, kai nespėjama sureaguoti ir tinkamai pasielgti pavojingoje situacijoje. Grįžtant prie klausimo: medžiotojas grįžęs iš miško juk irgi žmonių nešaudo? Čia tas pats. Jie ramūs ligi kitų varžybų, to, deja, negaliu pasakyti apie žiūrovus. Žiūrovas kartais tiek „įsiaudrina”, kad, menu atvejį, kaip vienas išvažiavęs trenkėsi į medį ir žuvo...” (Pagėgiuose).

„Bulių kautynės” mus pasiekė iš Amerikos. Šiauliuose pirmieji važiuotojai buvo Vaidonavičius, Petreikis ir kt. – iš policijos komisariato. Pirmas klubas šalyje (Šiaulių sporto klubas „Buliai”) įregistruotas 1999 metais. Vėliau prisijungė plungiškiai, kauniečiai... Ratas plėtėsi”.

Kuo skiriasi amerikietiškos „bulių kautynės” nuo mūsiškių?

R. Bučnys: „Perdarėme, patobulinome taisykles. Vertė pats gyvenimas. Anksčiau trečiame etape dalyvius uždarydavo į „gardą”, kuriame jie daužydavo vienas kito techniką. O kuris likdavo „gyvas” - būdavo vadinamas Buliumi. Tačiau šito nebėra jau gal 7 metai: lietuviams - pernelyg brangus malonumas – palikti techniką. Dabar gi technikos užtenka ir sezonui, ir dviem”.

Kaip parengiamas automobilis?

Mašinas leidžiama sutvirtinti. Pavyzdžiui, kėbulą iki pat galo galima sustiprinti lankais. Leidžiamas skardos storis – iki 2 milimetrų. Tačiau „modifikuoti” automobiliai tampa sunkesni ir nebe tokie rangūs. Tačiau ilgaamžiškesni.

„Buliai” - brangus sportas, jei lygintume su kitomis techninio sporto šakomis. Dėl to mūsų gretos išretėjo, daug kas perėjo į autokrosą ar pan. Kasmet vyksta čempionatai, šalyje nemažai trasų. Net 19 Lietuvos miestų turi kur rengti „bulių” kovas. Yra, kas norėtų rengti varžybas dargi po kelis kartus per metus. Pavyzdžiui, Pagėgių merija trasas padėtų sutvarkyti, tik važiuokite! Šio sporto entuziastų daugėja ir Panevėžy”, - teigia R. Bučnys.

Ar dažni nelaimingi atsitikimai trasose?

Anot pašnekovo, per 12 metų visko pasitaikė. Kartą Kupiškyje automobilis įlėkė į priešgaisrinį tvenkinį ir nugrimzdo su vairuotoju. Po kelių akimirkų tas laimingai išnėrė į paviršių, visai kaip filme. Žiūrovai plojo, nes atrodė, kad suvaidinta.

„Gana dažnai susižalojama šokant su automobiliu nuo tramplyno arba sukant „mirties kilpą” (kita ekstremalaus sporto rūšis). O verstis sustiprintame automobilyje, anot pašnekovo, sportininkams dargi patinka. Jų tvirtinimu, jausmą galima palyginti nebent su orgazmu.

Kaskart trasoje apsivertus automobiliui lekiu žiūrėti, ar sveikas vairuotojas. Laimė, nė sykio nėra rimtai susižeidę. Kartais susidūrus mašinos užsidega, pasitaikė ir nudegti, nes automobilių radiatoriai perkeliami iš priekio į vidų, o kai vanduo juose užvirdavo, besiveržiantys lauk garai nuplikydavo sportininkus. Tokios „smulkmenos”, - šypsosi pašnekovas.

O pernai, vienuoliktais asociacijos gyvavimo metais, (pasak asociacijos prezidento, skaičius „11” nėra geras, juk ir teroro aktai, sukrėtę Ameriką, įvyko rugsėjo 11-ą) per pusantros valandos Joniškyje įvyko net dvi nelaimės. „Pirma, nesuvaldęs automobilio vairuotojas užlėkė ant žiūrovų ir traumavo berniuką, kuris, laimė, pasveiko ir dabar dar užsuka pažaisti dažasvydžio. Antra nelaimė – važiuojant nukrito automobilio priekinis ratas ir ėmė riedėti link žiūrovų. Betarpiškas inicidento liudininkas pasakojo: „Mačiau, kad link manęs rieda ratas. Norėjau ratą paguldyti, bet šalimais sėdėjo uošvė...” Žmogus pasitraukė, o pašokęs ratas trenkė uošvei į veidą ir išmušė dantį”. Sakiau jam: „Žinoma, jei būtų sėdėjusi svetima moteris, nebūtumei leidęs šitaip atsitikti? Bet kad jau uošvė, kur gi čia tą ratą stabdysi...”

Anot pasakotojo, visokių kuriozų yra buvę. Dėl „bulių” šeimos skiriasi ir tuokiasi. „Atvažiuodavo į varžybas šeimos ir draugai, o po to žiūrime, kad draugai „susimaišė” su šeimos nariais, vyrai išeina iš namų, ir pan.” - juokiasi R. Bučnys.

Jo teigimu, krizė pasijautė ir šitame sporte. Kartais ima atrodyti, kad laikas dėti tašką, bet ateina žiema ir vyrai nusprendžia, kad nesugebės gyventi be adrenalino ir be trasų – vėl ima ruošti savo „ratus“ vasarai...