Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ar nekilo klausimas, kodėl dažnas lietuvis vairuotojas į kelio ženklus geriausiu atveju žiūri kaip į „patariamąją” priemonę, o ne kaip į kažką absoliutaus, ko privalu laikytis? Žinoma, lengviausia būtų pasakyti, jog čia kalta mūsų vidinė kultūrą ar pan. Bet ar tikrai ši problema tokia vienpusė? Taigi panorome išgirsti ir kitokią nuomonę. Kalbiname Lietuvos autoralio čempioną, daugkartinį įvairaus rango varžybų prizininką bei organizatorių Ričardą Abelkį.

Keliai platėja, greičiai mažėja...

„Lietuvoje pastebiu tokią tendenciją: miestai auga, keliai platėja, o važiavimo greičiai – mažėja.  Kažkada Radviliškis buvo mažas miestelis, dabar gi, sprendžiant iš jo ribas žyminčių kelio ženklų, dydžiu pasivijo Šiaulius... - ironizuoja pašnekovas. - Kažkada balta, miesto pabaigą žyminti lentelė stovėjo ties miesto riba. Paskui buvo perkelta prie miškelio (irgi mat miestas)... Dabar gi nukelta dargi už naujai įrengto žiedo. Ar tai viskas? Vargu. Kitąmet, baigus kelio darbus, labai gali būti, kad Radviliškio riba bus nukelta kur nors prie Kairių... Susijungs du miestai, Šiauliai ir Radviliškis. Turėsime platų, modernų juos jungiantį plentą, o „roposime” 50-40 km/val. greičiu.”

Anot R. Abelkio, tai ne tokia jau ir fantastika, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Absurdišką kelių ženklinimą jis pastebi labai dažnai. O kiekvieną savaitę ir po kelis kartus važinėjant į Kauną, į Vilnių ar kitur, tenka sukti ratus rajoniniais keliais, siekiant išvengti „pramogos” - Radviliškio su visais jo eismo organizavimo absurdais... Juk gana judrių Šiaulių gatvių - Žemaitės, Architektų, Gegužių, Dubijos ruožuose daug kur maksimalus leistinas greitis yra 60-70 km/h. Radviliškyje, kur eismo sąlygos daug paprastesnės, kur matomumas puikus, kur niekas netikėtai neišbėgs į važiuojamąją dalį, nes gyvenamieji namai yra atokiai nuo plento, vietinių eismo organizatorių sprendimu judama 50 km/h greičiu... Įdomiausia, kad „baltos lentelės” vairuotojus pasitinka tyruose, kur miestu dar nė nekvepia...

„Kol kelias nebuvo praplatintas, jo atkarpą ties Radviliškiu vadinome „kėgelbanu” - čia dažnai nutikdavo avarijos, būdavo žalojami žmonės, daužoma technika ir pan. Bet dabar? Keturios eismo  juostos, padaryti atitvarai, skiriamoji juosta, veikia šviesoforai... Dar suprasčiau, jeigu greitį ribotų mieste, o ne pūdymuose... - stebisi pašnekovas ir priduria, - dažnai pakeiksnojame Lenkijos kelius, tačiau būna taip, kad ten artėdamas prie gyvenvietės „nusimeti greitį”, nes atrodo, kad pražiopsojai ženklą. O iš tikrųjų gyvenvietę žyminti lentelė stovi sulig pirmuoju jos namu. Viskas aišku. Taip  yra teisinga.”

Pas mus kitaip: miesto nesimato per žiūronus, o jau stovi lentelė. Pastaraisiais metais ryškėja dar viena tendencija: užmiesčio kelią reikia nereikia „prismaigstyti” iki 70 km/val. greitį ribojančių ženklų. Taip, kai kurie pastatyti pagrįstai, deja, nemažai ir tokių, kurie, atrodo, pastatyti tik todėl, kad nebuvo jų kur dėti... Eina plentas, iš šono - nežinia kur vedantis šunkelis, kuriuo per dieną  gal pravažiuoja 2-3 mašinos, ir... abipus greitį ribojantys ženklai. Kuriems galams? Jeigu ta vieta kažkuo ypatinga, tai gal čia dažniau turėtų apsilankyti eismo sargai ir drausminti pernelyg atsipalaidavusius ūkininkus? Dabar gi prismaigstė ženklų ir neva išsprendė problemą. Ar išsprendė?

Pažvelkime iš kitos pusės. „Pirmiausia, dėl kelių galimai nedrausmingų eismo dalyvių gaišinamas brangus važiuojančiųjų laikas. Antra, riedant žemesne pavara, į aplinką išmetama daugiau teršalų. Trečia, kelio ženklai praranda savo autoritetą: kasdien matydamas tokius „vėjus” dažnas pradeda galvoti, kad ženklai statomi kur pasitaikė ir be jokio tam rimtesnio pagrindo, vadinasi, jų galima ir nepaisyti... Nemažai šitokių ženklų yra ir kelyje Šiauliai–Palanga. Plentas, autobusų stotelė ir maksimalus leistinas greitis - tik 70 km/val. Jeigu šitaip įrėminsime visas stoteles, šunkelius arba ruožus, kur gali pasirodyti neblaivūs pėstieji, greitai kelionei į pajūrį gali prireikti ir visos dienos.”

Ženklų giraitės

„Menate senąjį plentą į Bubius? Važinėjome 90 km/val. Tik vėliau atsirado greitį ribojantys ženklai, nusidriekdavo ilgos kolonos, daug mašinų, o dažnai stichiškai atsiradusios kolonos priekyje minimaliu greičiu judėdavo „kolonos viršininkas” - dvejus akinius užsidėjęs dėdukas arba ką tik pažymėjimą gavusi blondinė. Dabar gi turime šiuolaikišką plentą, su keturiomis eismo ir skiriamąja juosta, o leistinas greitis vietomis sumažėjo iki 50 km per valandą, - tęsia R. Abelkis. - Kur logika? Pinigai išleisti, o važiavimo greitis ir patogumas?”

Taip, gali būti, kad sankryža ties Aukštelke avaringa, bet tam ir yra kelių policijos etatai: reikia važiuoti, budėti, drausminti pažeidėjus, imtis profilaktinių priemonių. Dabar gi pristatė ženklų (kurie pasitinka dar gerokai prieš sankryžą), įrengė greičio matuoklį, policininkai su radarais sugulė į krūmus, ir ramu: problema išspręsta...

„Paskutinė matyta nesąmonė (nebijau pavartoti tokį žodį) – Vyturių gatvėje už pervažos greitis apribotas iki 40 km per valandą, - tęsia pašnekovas. - Kodėl tada ne 30 km per valandą arba ne 20 km per valandą? Negi ten taip išaugo eismo srautas? Pėstieji? Įrenkite bent vieną šaligatvį. Spręskite problemos esmę, o ne pristatykite ženklų, nes taip pigiau ir greičiau.

Plentas Šiauliai-Kuršėnai. Seniau kelyje su skiriamąja juosta, maksimalus leistinas greitis buvo 100 km per valandą. Dabar – 90 km per valandą. Ties Kužiais - perpus mažiau. Kas laimėta? Ar yra kokia eismo nelaimių statistika „iki” ir ”po”? Vargu...

Prieš kelerius metus greitį ribojantys ženklai išdygo ir senajame Kelmės plente. Žinoma, dabar čia dažnai pamatysi nuobodžiaujančius kelių patrulius... Anuomet plentu būdavo važinėjama 90 km/val. greičiu. Autobusai, minios poilsiautojų plūstančių į Pageluvį... Ir gerai. Ir niekam „nekliuvo”. Dabar, kai šiuo plentu važinėja daugiausia aplinkinių kaimų gyventojai, greitį kažkodėl prireikė apriboti...

Nėra, kur reikia

Tačiau eismo organizatoriai, uolūs ženklų statytojai, per darbus nebepamato kitų sudėtingesnių eismo požiūriu vietų. Štai vienas iš pavyzdžių - Kviečių gatvė ties Gytarių mokykla. Čia bent vienoje pusėje reikėtų ženklų „Stovėti draudžiama”, kadangi vienoje siauros gatvelės pusėje automobilius palieka aplinkinių daugiabučių gyventojai, kitoje - dirbtinės dangos stadione kamuolį gainiojantys sportininkai. Kodėl jiems savo „ratų” nepalikus už Gytarių autobusų žiedo? Sportininkas - ne senutė, todėl ateiti 200-300 metrų iki stadiono jam tikrai nėra didelis nuotolis. O automobilių čia kartais susidaro apie 200 metrų „koridorius”, kur prasilenkti sunku, juolab kad matomumą riboja gatvės linkis. Ne kartą vidury susitikę priešpriešomis važiuojantys automobiliai sprendžia dilemą, kam trauktis atbuline eiga? Vasarą dar pusė bėdos, tačiau žiemą, gatvės pakraščiuose susikaupus sniegui, situacija suprastėja: vietos mažiau, o būtinai kažkas pastato savo techniką taip, kad didesnė dalis lieka kyšoti bei užtveria važiuojamąją dalį. Ir neteko nei matyti, nei girdėti vietinių lūpomis pasakojamo folkloro, kad čia kada nors eismo sargai būtų parodę iniciatyvą. Tai ir suprantama: „neperspektyvu”...

R. Abelkio teigimu, tai viso pietinio mikrorajono problema: dvi Gegužių, Architektų ir kitų gatvių juostos seniai paverstos stovėjimo aikštelėmis.

Apie vairavimo kultūrą

Pasak jo, eismo dalyvių kultūra kyla. Daug kas važiuoja į užsienį, mato, kaip ten važinėjama. Ir tuo persiimama. Kodėl lietuvaičiai Olandijoje nevažinėja taip chuliganiškai, kaip namuose? Todėl, kad visi mandagūs, malonūs, ir jie nenori išsiskirti iš bendro konteksto. O pradėti keisti pasaulį reikia nuo savęs. Reikalaudamas mandagumo iš kito, pirma pats imk važinėti saugiai ir gerbdamas kitus. Baudomis tokie dalykai vargu ar pasiekiami.

Kalbame apie tai, kad dargi Lietuvos miestuose vairavimo manieros gerokai skiriasi. Štai neseniai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėmis, vienoje iš Vilniaus gatvių reikėjo skubiai persirikiuoti iš dešinė kraštinės į penktąją, kraštinę kairiąją juostą, 100 metrų atkarpoje, likusioje iki sankryžos ir esant intensyviam eismui. Užteko įsijungti kairįjį posūkio signalą, ir mašinų eilėse atsirado tarpai. Šiauliuose gi su įjungtu posūkiu galima būtų nuriedėti kad ir nuo pietinės miesto dalies iki Ginkūnų...

„Pastebėjau įdomų dalyką, - pasakoja R. Abelkis. - Nors sakoma, kad moterys neva vairuoja apdairiau, atsargiau... Man kasdien reikia iš kiemo išsukti į pagrindinę gatvę, o po to išsyk persirikiuoti į kairiąją kraštinę juostą, kuria juda eilė automobilių. Dažnai kyla problemų. Dar nė karto nebuvo, kad vairuojanti moteris būtų pristabdžiusi ir leidusi persirikiuoti. Niekada. Pamoji ranka: suprask, noriu įsukti, prašau, praleiskite... O ji dedasi nieko nesuprantanti. Papūtė lūputes, pažvelgė, „kaip Leninas į buržuaziją”, ir nesustodama nuvažiavo.”

Pasak ralio meistro, mašinų statymas mieste – dar viena tema pokalbiui. Kasdien ir po daug kartų pamatysi ne vietoje ant vejos arba per metrą nuo kelkraščio paliktus stovėti automobilius. Kitas tik „įkiša“ į stovinčių mašinų tarpą dešinįjį sparną, ir išlipęs nupėdina savais reikalais. Susidaro įspūdis, jog eismo sargai tiek įnikę į greičio viršytojų gaudymą, kad šitokių, ne vienam eismo dalyviui nervus ėdančių „smulkmenų”, nė „nemato”.

Ar tikrai greitis – „absoliutus blogis”?

Besikalbant išsirutulioja mintis, kad kur kas dažniau problemų pridaro ne 10-15 km per valandą viršijusieji greitį, bet tie, kurie vidury sankryžos ėmus mirksėti geltonam šviesoforui staiga užmina stabdžių pedalą bei kiti „super atsargieji”, kurių veiksmus be galo sunku prognozuoti.

„Važiuoju kartą magistrale Vilnius–Kaunas. Sninga, slidi danga. Greitis apie 100 km per valandą. Staiga priekyje pasirodo kito automobilio, judančio gal 60 km per valandą, nugara. Stabdyti nebebuvo kada – pasukau vairą dešinėn į kelkraštį... Turi gi būti ribos kvailumui! Perdėtas atsargumas gali būti ne mažiau pavojingas, nes, priklausomai nuo situacijos, greitis nelygu greičiui. Kartais važiuodamas lėtai gali daugiau „priskaldyti malkų” negu važiuodamas greitai, - teigia pašnekovas. Anot jo, nekvestionuojami tokie atvejai, kai nutrūktgalviai du ar net tris kartus viršija leistiną greitį, tačiau kelių policininkų priekabumas ir neadekvačios baudos užsižiopsojus ir viršijus greitį 10-15 km per valandą kartais kelia nuostabą. Taip, žiūrint formaliai, jie teisūs, tačiau žiūrint į įstatymo dvasią, bausti užsižiopsojusį senuką, kad jis ankstų rytą, kai mašinų mažai, keturių eismo juostų gatvėje 12 kilometrų viršijo leistiną greitį – akivaizdus „lazdos perlenkimas”.

„Juk yra numatytas ir nedaug prasižengusio vairuotojo įspėjimas, - stebisi R. Abelkis. - Neprisimenu, kada būčiau apie tai girdėjęs... Kartą, įvažiuojant į Krokuvą, mane sustabdė Lenkijos kelių patruliai: viršijau greitį, be to, lenkdamas kirtau ištisinę juostą... Įspėjo ir tiek.  Pajutau tada  gėdą dėl savo poelgio ir pagarbą pareigūnams, kurie ne uždarbiauja, bet dirba savo darbą.”