Savo klasėje užėmusiam pirmąją vietą ralio meistrui R. Abelkiui dar sunku vertinti praėjusį čempionato etapą, juolab, kad čia „pats esi ir dalyvis, ir organizatorius“.Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Praėjusį savaitgalį Žemaitijoje baigėsi Lietuvos automobilių ralio čempionato antrasis etapas „Žemaitija 2012“. Jame puikiai pasirodė mūsų miesto atstovai. Kalbiname vieną iš jų – automobilių sporto klubo „Slikas“ prezidentą ir Lietuvos automobilių sporto federacijos ralio komiteto pirmininką Ričardą Abelkį. Kokiomis nuotaikomis ir kokiais įspūdžiais gyvenama pasibaigus ralio kovoms?
Trasa patiko ne visiems
„Etapo kovos vyko Plungės, Rietavo ir Telšių rajonuose. Sportininkai turėjo įveikti 107 kilometrus greičio ruožų. Paraiškas dalyvauti padavė 48 dalyviai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, tačiau prie starto linijos stojo kiek mažiau“, - pasakoja R. Abelkis.
Kaip sekėsi lietuviams?
„Lietuviai užėmė visas prizines vietas. Individualioje įskaitoje nepralenkiamas buvo Saulius Girdauskas, važiavęs automobiliu „Škoda Fabia WRC“ ir ralio trasose išvystęs vidutinį 107,8 km/h greitį (šturmanas Adrian Aftanaziv). Antras buvo Ramūnas Čepkauskas (šturmanas Tomas Šipkauskas), o trečioje vietoje Benediktas Vanagas su šturmane Irina Kolomejtseva“.
Žinau, kad kaip šturmanas važiavai kartu su Arūnu Lopetaičiu. Kaip sekėsi?
R. Abelkis: „Mums šis sezonas prasidėjo labai gerai: antras etapas - antra pirmoji vieta savo klasėje. Važiavome automobiliu „Renault Clio“, trasose išvystydami vidutinį 94,8 km/h greitį. O komandinėje įskaitoje „Sliko“ vyrai (važiavo 4 ekipažai, finišą pasiekė 3) iškovojo garbingą antrąją vietą. Maloniai nustebino už mūsų klubą lenktyniavęs panevėžietis Giedrius Notkus (šturmanas Dalius Strižanas), kuris iš keturių antrosios dienos greičio ruožų vieną kartą atvažiavo pirmas, o du sykius – antras“.
Anot pašnekovo, ralyje apsieita be ypatingų nuotykių. Patys sportininkai trasą vertino nevienareikšmiškai: buvo, kas ją gyrė, kitiems ji nepatiko, nes ir vieni, ir kiti trasa važiavo pirmąkart... Nebuvo problemų ir su žiūrovais. Žiemos autoralis tose vietose vyko pirmą sykį, gal todėl didelio jų dėmesio ir nesulaukė. „Reikia laiko, reikia formuoti tradicijas, pratinti žmones. Nes žiūrovų ralyje buvo mažokai. Iš Vilniaus atvykti ralio fanams tolokai, o vietinius (pavyzdžiui, plungiškius) labiau traukia autokrosas...“ - sako R. Abelkis.
O kaip teisėjai ir teisėjavimas? Ar visi liko patenkinti?
R. Abelkis: „Neapsieita be „žmogiškojo faktoriaus“, tačiau šia tema nenorėčiau kalbėti... Tuos dalykus dar svarstys federacija“.
Ar visi startavusieji pasiekė finišą?
„Statistiškai nubyrėjo labai nedaug. Finišą pasiekė 36 ekipažai iš 45. Įdomiausia, kad du greičio ruožai vyko uždaroje trasoje – Žemaitijos autosporto komplekse. Atrodytų, „nekaltas“ pasivažinėjimas, tačiau daug kas jame prisidarė reikalų – prakirto padangas. Kaip sugebėjo? Buvo ten įšalusios provėžos, o nupusčius sniegą, liko „skaudūs“ kauburiai. Jie ir „numontavo“ padangėles net keliems ekipažams“, - pasakoja R. Abelkis.
Taigi, akmuo į ralio organizatorių daržą, nors, pasak ralio meistro, tokius dalykus iš anksto sunku numatyti...
Didesnių nelaimių išvengta
Panašų, rimtų nelaimių nepasitaikė?
R. Abelkis: „Labai skaudžių avarijų šį kartą buvo išvengta. Vis dėlto be incidentų neapsieita. Štai Ričardas Baubinas (šturmanė Gabrielė Baubinaitė) su „Honda Civic“ įvažiavo į medį. O Deividas Jocius (šturmanas Gediminas Žliubas) su „Subaru Impreza WX STi“ vos kirtę finišo liniją „nuskrido“ nuo kelio tolyn į mišką, tačiau apsieita be didesnių nuostolių. O Benediktui Vanagui (šturmanė Irina Kolomejtseva) pasisekė labiau: padarę su automobiliu ore salto, nusileido ant ratų ir lyg niekur nieko nuvažiavo toliau... Ir dar kažkaip sugebėjo į finišą treti atvykti“.
Pasirodo, kai kurie žiūrovai irgi veltui laiko neleido. Kažkuris iš klubo vyrų teigė pusnynuose suskaičiavęs net 6 „damkes“ (kalbant šaškių terminologija). T. y. tuos, kurie pavargę nuo išgerto alkoholio, čia pat prigulė pailsėti...
Taigi ralis ne paprastas, bet su cirko elementais...
Kokios charakterio savybės padeda sportininkams laimėti ralio trasose?
R. Abelkis: „Sakyčiau, čia svarbu, pas ką geriau „laiko nervai“. Trasa greita. Vietomis greitis galėjo siekti 180 km/h. Kelias siauras. Taigi kam kiek leido nervai, tas tiek ir spaudė. Žinoma, meistriškumas irgi ne paskutinėje vietoje. Šitokiu greičiu lekiant dargi paprasti kelio vingiai darosi potencialiai pavojingi. Svarbu laiku pamatyti, įvertinti...“
Tačiau prieš varžybas juk apvažiuojate trasą?
R. Abelkis: „Prieš varžybas greitis būna 70 km/h, o kai „pareini pilnais apsisukimais“ - visai kas kita. Ir buvęs „nekaltas“ posūkis tampa labai rimtu išbandymu.
Arba štai siauras lauko keliukas – greičio ruožas. Juo teko važiuoti dieną, o po to – ir naktį. Nėra prie ko naktį „pririšti“ stabdymo kelio: nei krūmo, nei kokio didesnio akmens... Jokio orientyro. Belieka tokias atvejais pasikliauti savo nervais, intuicija ar panašiais dalykais. Tokie yra žiemos ralio ypatumai. Apskritai dabar sunku tuos dalykus vertinti, kai pats esi ir dalyvis, ir organizatorius, o praėjo vos kelios dienos...“
