Pasak ne vieną svetimą šalį išvažinėjusio R. Abelkio, prieš kelionę būtina gerai įvertinti bei pasverti kiekvieną smulkmeną, kuri vėliau gali labai apkartinti keliavimo malonumus.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vasarą netgi didžiausią namisėdą aplanko pagunda susikrauti mantą į automobilio bagažinę ir leistis kur nors toli, nuo visų įgrisusių kasdienių rūpesčių. Bet jeigu į tolimą kelionę leidžiamės nedažnai arba iš viso pirmą kartą, be abejo, čia pravers patyrusio keliautojo patarimai. Automobilių ralio čempionas Ričardas Abelkis savo automobiliu išvažinėjo ne vieną svečią šalį. O visai neseniai jis sugrįžo iš Monte Karlo... Taigi žodis jam.

Turėti su savimi grynųjų pinigų
„Pirmiausiai pradėti reikėtų nuo automobilio: patikrinti techninę būklę, stabdžių sistemą, tepalus... Daug kas susimauna ant vieno dalyko: jei mašina pirkta neseniai, reikėtų netingėti viską patikrinti nuodugniai, aklai nesitikint, jog „bus gerai“... Štai kartą važiuodamas per Lenkiją trečią valandą nakties prakirtau padangą, o iš dviejų raktų nuimti ratui, pasirodo, nė vienas netinka... Aplink miškai. Tokiu laiku retai kas pravažiuoja ir tikrai vargu ar kas panorės sustoti... O juk važinėjau pusę metų nuo įsigijimo, manydamas, jog automobilis tvarkoje. Su prakirsta padangą grįžau į už 3 kilometrų buvusį miestuką. Padanga per tą laiką visiškai sueižėjo. Užeinu į degalinę – kreditinės kortelės galiojimo laikas pasibaigęs, o zlotų neturiu. Kišenėje buvo tik litai... Raktą ratui atsukti po ilgų prašymų ir „verksmų“ pardavė, bet mokėjau litais ir du kartus brangiau... Tačiau ir tada mano vargai nesibaigė: pasirodo, kol važiavau tuščia padanga, atplaiša nutraukė stabdžių žarnelę – nebeliko stabdžių. Tiek kartais kainuoja nedidelis neapdairumas.“
Pasak R. Abelkio, kartais būna taip, kad perkant nenaują mašiną, pardavėjas įmeta bet kokį atsarginį ratą – kad tik būtų. O nepasižiūrėjus laiku, kelyje gali paaiškėti, kad net kiaurymės varžtams jame netinka...

Kiekvienoje šalyje, kurią rengiatės kirsti, kišenėse turėkite vietinės valiutos. Ir būtina turėti grynaisiais pinigais – visa tai gyvenimiškai patikrinta. Štai Lenkijoje praūžus audrai, nuošaliose gyvenvietėse dingo elektra ir elektroninės bankininkystės sistema nebeveikė. Grynųjų nėra. Kuro automobiliui nenupirksi. O važiuoti tai reikia...
Suprantama, „pasišiukšlinus“ elektroninės kortelės vietos policininkui nepakiši, kad atsikirptų...
R. Abelkis: „Na... Šito galima išvengti. O be kuro nevažiuosi...“

Pašnekovas pataria iš anksto pastudijuoti būsimą maršrutą, pirmiausiai atkreipiant dėmesį į mokamus kelius Europoje. Kodėl? Kai kuriose šalyse apie tai iš anksto nepranešama kertant sieną. Didesnėse muitinėse primenama, kad reikia už tolesnę kelionę susimokėti, tačiau kitur turi susiorientuoti pats. Nemalonu, jei būsite pagautas važiuojantis „zuikiu“ ir susilauksite didelės baudos...
„Tokių šalių nemažai, tarp jų Rumunija, Vengrija, Bulgarija, Šveicarija, Čekija, Austrija... Kad Čekijoje kai kurie keliai mokami, sužinojau tik po to, kai ne vieną kartą pervažiavau šalį, - šypsosi keliautojas. - Ir visada turėkite smulkių monetų – eurocentų. Kartą sustojau prie tunelio, jungiančio Austriją ir Šveicariją. Automatas popierinių banknotų nepriima ir grąžos neduoda – reikia metalinių centų. Pasikeisti irgi nėra kur: už nugaros iš karto susidarė eilutė, signalizuoja, nekantrauja... Nemaloni situacija.“

R. Abelkis pataria prieš važiuojant pasidomėti, kokios toje ar kitoje šalyje yra kuro kainos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje degalai kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje. Planuojant maršrutą būtina į tai atsižvelgti ir šitaip sutaupyti nemažai lėšų. O Vokietijoje kuras brangesnis, bet už tai lengviesiems automobiliams nekainuoja keliai. Būtina viską pasverti.

Miegas kelionėje
„Jeigu važiuoju ne pasigrožėti svetimais kraštovaizdžiais, bet į tolimą dalykinę kelionę, laikausi taisyklės: Lenkiją kirsti naktį. Dieną važiavimą čia labai sunkina automobilių srautai, siauri keliai, autofurgonai... Gaištama daug brangaus laiko. Naktį šiuo požiūriu kur kas geriau“, - pataria pašnekovas.
Miegas vairuotojo draugas ir priešas. Todėl, anot R. Abelkio, kitas svarbus momentas – tinkamai suplanuoti poilsio režimą. Geriau kelyje užtrukti tik vieną naktį ir dvi dienas, negu vieną dieną ir dvi naktis. Dviejų bemiegių naktų organizmas neatlaiko... O štai vieną naktį galima pravažiuoti kone „vienu prisėdimu“. Prieš aušrą truputį numigai, ir toliau į kelią. (Tai sunkiausias metas, kai miego norisi labiausiai). Trumpo poilsio paprastai pakanka. Nors, žinoma, čia dar priklauso ir nuo žmogaus. Vienaip ar kitaip, bet svarbiausia gerai pailsėti prieš kelionę.

Ar esama veiksmingų priemonių mieguistumui pašalinti?
R. Abelkis: „Girdėjau kalbant, kad labai padeda kava kartu su energetiniu gėrimu (pamini pavadinimą). Tačiau pats nebandžiau – neprireikė, o tokie metodai, kaip gumos kramtymas, dainavimas, kalbėjimasis su savimi – sakyčiau, veikia labai individualiai: vienam gal ir padeda, kitam – ne...“
Teko girdėti pasakojant, jog kaimyninėje Lenkijoje neretai keliautojai apiplėšiami, kai sustojama poilsio...
R. Abelkis: „Taip, tokia tikimybė egzistuoja... Todėl geriausiai nakčia sustoti didesnėje degalinėje arba saugomoje stovėjimo aikštelėje. Šiuo metu Lenkijoje baigiama priduoti automagistralė, jungianti šalies sostinę Varšuvą su Berlynu. Kelias mokamas, bet už tai europinio lygio. Taip pat platinamas kelias Bialystokas–Varšuva. Vadinasi, netrukus važiavimas per Lenkiją bus spartus ir geras“.

Važiuojant Rytų kryptimi
Čia, pasak keliautojo, kartais apsimoka „pralošti“ kilometrus, bet laimėti laiko. Pavyzdžiui, jeigu galima, Baltarusiją geriausiai apsukti lanku, nes čia reikalingos vizos, trukdo visokie biurokratiniai reikalavimai. Galima važiuoti per Ukrainą ar Lenkiją – priklausomai nuo kelionės tikslo. Pavyzdžiui, važiuodami į Jaltą, mes judame per Lenkiją. Nors šitaip toliau 400 kilometrų, bet išvengiame rytietiškų muitinių, su mums jau pamirštais reikalavimais: deklaracijomis, įgaliojimais, ir visa kita.
Skirtingai nei Europoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ar kitur galima sustoti pailsėti prie ežero ar kitame gražiame gamtos kampelyje. Tikimybė, kad ateis savininkas ir paprašys palikti jo privačias valdas, yra labai nedidelė. Vis šioks toks pliusas.

Taip pat nedera pamiršti...
Atsitikus nelaimei svetimoje šalyje, reikia skambinti trumpojoje žinutėje (sms) nurodytais pagalbos telefonais, kuriuos gaunate vos kirtę valstybinę sieną. O Vokietijos magistralėse pakanka neilgam sustoti, kai iš karto prisistato „angelai sargai“...
Nors civilizuotoje Europoje kavinių bei visokių užeigų netrūksta – yra kur pavalgyti, vis dėlto pašnekovas rekomenduoja vykstant į tolimą kelionę įsidėti ir šio to lietuviško: rūkytų lašinių, rūkytos dešros ar pan. T. y. kas genda negreitai ir visuomet po ranka. Būna, kad kartais nusibosta svetimų šalių valgiaraščiai, o širdis taip išsiilgsta paprasto lietuviško maisto...
Labai svarbu žinoti, kiek ir kokių prekių galima išvežti iš konkrečios šalies. „Grįžo būrelis lietuvių iš žvejybos Norvegijoje. Muitinėje paaiškėjo, kad iš šalies galima išvežti tik iki 20 kilogramų žuvies, o kadangi viršsvorio būta dar 120 kilogramų, sumokėjo 6 000 litų baudos, skaičiuojant mūsų pinigais. Brangi žvejyba! Kitas irgi sumokėjo nemenką baudą – 1 500 litų vien už tai, kad savo reikmėms vežėsi tablečių nuo įvairių negalavimų, o gydytojo recepto neturėjo...“, - prisimena pašnekovas.

Keliaujant po Europos Sąjungos šalis pakanka su savimi turėti asmens tapatybės kortelę, o štai pasukus į Rytus – Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir pan. - be paso neišsiversime. Tų šalių muitinėse ir šiandien pasitaiko visokių „cirkų“. Štai kartą savininkas grįždamas persėdo į kitą mašiną, o jo mašiną iš paskos vairavo bičiulis – muitininkai nežino kaip į tai reaguoti. „Kur įgaliojimas? Nėra? Tai kas kad savininkas važiuoja iš paskos, reikia popieriaus!“ Maždaug šitaip. Tačiau važiuojant per Ukrainą, Lietuvos piliečiams nereikia vizų.