1662 metais Paryžiuje atsirado pirmoji viešojo transporto priemonė – omnibusas. Tai buvo 8 vietų karieta, skirta žmonėms, neturintiems galimybės naudotis palankinu ar karieta. Kiek vėliau valdininkai, viską apgalvoję, uždraudė važinėti omnibusais nekilmingiems žmonėms. Dėl to ši transporto rūšis, netekusi pagrindinių klientų, ilgainiui pradėjo nykti. Kiti omnibusai atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje.
Mes įpratome gyventi patogiai. Net neturėdami automobilio, galime lengvai nusigauti į bet kurį miesto tašką, naudodamiesi viešojo transporto paslaugomis. Mums įprastas viešasis transportas atsirado Europos didžiuosiuose miestuose XIX amžiaus viduryje, po to, kai buvo pradėti geležinkelių tiesimo darbai. Talentingi konstruktoriai suprato, kad miestuose gali važinėti nedideli vagonai, kuriuos trauktų keli arkliai.
Pirmojo tramvajaus prototipo kūrėju laikomas amerikiečių inžinierius Luba. Būtent jo dėka XIX amžiuje Niujorke atsirado bėginių kelių tinklas. Pirmieji tramvajai buvo ne patys geriausi: jie neturėjo amortizatorių, judėjimas buvo lėtas ir nereguliarus, o vagonai buvo nuolat perpildyti. Tokie arkliais varomi tramvajai tarnavo iki XIX amžiaus pabaigos, o vėliau, atsiradus elektriniam varikliui, į gatves išriedėjo progresyvesni daugiaviečiai savaeigiai ekipažai.
Kaip jau minėta, XIX amžiuje buvo naudojamas ne tik arklinis tramvajus, bet ir omnibusas (žodis kilęs iš lotynų kalbos, reiškiantis "visiems"), kuris buvo labai panašus į tramvajų, tik važiavo keliu, o ne bėgiais. Pirmasis varikliu varomas autobusas buvo sukonstruotas XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Šio stebuklo autoriais buvo kompanijos "Bentz" konstruktoriai. Jame tilpo aštuoni keleiviai. Maršrutas, kuriuo važiavo šis autobusas driekėsi tarp Zigeno, Netfeno ir Doico miestų Vokietijoje – iš viso 15 kilometrų. Pirmasis miesto autobusas į maršrutą išriedėjo Londone 1903 metais.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje viešasis transportas buvo plačiai naudojamas ir plėtojamas, tačiau XX amžiaus viduryje nemaža dalis miestų pradėjo naikinti jį dėl konkuravimo su individualiais lengvaisiais automobiliais, kurie tuo metu tapo prieinami beveik kiekvienam. Žinoma, asmeninis automobilis yra patogesnė transporto priemonė, keleivių pervežimas vyksta nuo durų iki durų, garantuojant aukštą komforto lygį, tačiau automobilizacija sukelia daugybę problemų. Miestai, ypatingai seni miestai, kurių branduolių raida vyko priešautomobiliniu laikotarpiu, kenčia nuo perkrautų gatvių ir stovėjimo aikštelių trūkumo. Automobilių eismas sukelia triukšmą ir teršia orą.
Egzistuoja keli požiūriai į viešąjį ir individualų transportą. Vieni teigia, kad ateityje viešasis transportas išnyks, nes taps nebereikalingas. Automobilizacijos problemas siūloma spręsti plėtojant kelių tinklus ir kuriant ekologiškesnius variklius. Tačiau realizuoti šią idėją sunku dėl ir taip augančių viešųjų tiesioginių ir netiesioginių išlaidų. Be to, reikia turėti omenyje, kad dalis gyventojų negali savarankiškai vairuoti automobilį dėl įvairių priežasčių, todėl visuotinė automobilizacija yra neįmanoma. Oponentai tvirtina, kad individualus automobilis nėra panacėja, o išeities ieškoti reikia tobulinant viešojo transporto sistemą, kad keleivių pervežimas būtų vykdomas, užtikrinant reikiamą komfortą ir mobilumą.
