Šiauliuose dviratininkams nepatogu – nemandagūs pėstieji ir tragiški dviračių takai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Dviračių miesto titulo netekę Šiauliai mažais žingsneliais eina pirmyn – atsiradęs dviračių takas pietinėje miesto dalyje ir trumpa tako atkarpa prie Talkšos ežero džiugina dviratininkus. Tačiau šie du takai – lašas jūroje. Pakalbinti šiauliečiai teigia matantys ne vieną problemą – pradedant nepatogiais aukštais šaligatvių borteliais, baigiant nemandagiu pėsčiųjų elgesiu.

Ignas: pėstiesiems nusispjauti ant dviratininkų
Igno pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Jis nemėgsta važiuoti automobiliu ar autobusu, tad šiltuoju metų laiku renkasi vienintelį būdą keliauti mieste – dviratį. „Važinėju visur – į darbą, į parduotuves, su reikalais į miestą, pas draugus, netoli į užmiestį astronominiams stebėjimams“, – teigia šiaulietis.
Didžiausia problema, kurią įžvelgia Ignas, – tai pėsčiųjų elgesys: pėstiesiems nusispjauti, kad jie eina dviračių taku.
„Jie įsivaizduoja, kad šaligatviai yra jų, nors kelio eismo ženklai aiškiai indikuoja, kad tai yra pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Kai privažiavęs paprašau kelio, pėstieji visuomet lieka nepatenkinti. Buvo vienas atvejis, kai ėjo motina, močiutė ir berniukas apie 6 – 8 metų Ežero gatve, o aš važiavau iš darbo namo. Šie trys pėstieji visiškai užėmė taką. Privažiavęs ištariau: „Atsiprašau, norėčiau pravažiuoti. Šiaip viso tako galėtumėte ir neužimti.“ Tuomet prasidėjo... beargumenčiai teiginiai, kad tai – vien pėsčiųjų takas, kodėl jos turėtų trauktis iš kelio. Aš sustojau, ir pasiūliau nueiti iki kelio eismo ženklo, tačiau buvau pasitiktas keiksmų ir grasinimų lavina. Supratau, kad geriau vaiko negėdinti dėl jo neišsilavinusių tėvų, todėl tiesiog nuvažiavau toliau. Kelyje irgi ne ką geriau – dažnai girdimi automobilių „pypsinimai“ ar vairuotojų keiksmai per langą, nors vidutiniškai keliais važiuoju 35 – 45 km/val. greičiu“, – dalijasi savo patirtimis dviratininkas.

Tomas: dviračių takai nepatogūs
Kitas šiaulietis pasakoja apie savo nuotykius kelyje – kaip grįžtant iš Rėkyvos susprogo jo dviračio padanga. Važiavę dviračiu link Rėkyvos, puikiai žino, kad ten vedantis dviračių takas – ne geriausios kokybės, medžių šaknys apgadino taką, vietomis yra didžiulių duobių. Nė kiek nestebina ir Tomo patirtis – važiuojant tokiu taku bet kam gali sprogti padanga, todėl važiuojant į Rėkyvą reikia akylai stebėti kelią ir saugoti savo dviratę transporto priemonę.
Tąsyk Tomas iš Rėkyvos parsivarė dviratį ir nuvežė taisyti. Bent vienas geras dalykas – Šiauliuose užtektinai vietų, kur galima suremontuoti dviratį, kai kurie žmonės dirba ir privačiai. Šiaulietis sako, kad anksčiau pats tvarkydavo savo dviratį, tačiau dabar tam nebėra laiko.
„Man labai patinka važinėti dviračiu, jeigu būtų laisvalaikio daugiau, aš stengčiausi nenulipti nuo jo. Šią vasarą, prisipažinsiu, gėda, bet važinėju nedaug“, – sakosi pašnekovas.
Anot jo, Šiaulių mieste jis susiduria su didelėmis problemomis – nėra normalių dviračių takų. Padarė vieną dviračių taką, kuris veda per pietinę miesto dalį, o kaip centras.
„Taip, šis takas – didelis pliusas, bet ką kalbėti apie dviračių takus, esančius miesto centre. Jie yra pažymėti, bet tokia tragiška būklė pačios kelio dangos, kad ten minti dviračiu yra beprotybė arba savižudybė. Todėl tenka dažniausiai rinktis kelio važiuojamąją dalį, kad galėtum važiuoti normaliai“, – teigia Tomas.
Pasak jo, dabar rečiau tenka susidurti su nemandagiais vairuotojais – paskutiniu metu jokių problemų nekilo, vairuotojai į dviratininką atsižvelgia kaip į visateisį eismo dalyvį.

Ieva: degalinėse nėra oro padangoms
Kelis kartus per savaitę dviračiu važinėjanti Ieva sako, kad didžiausia problema – tai aukšti šaligatvių „borteliai“. Nėra nuolydžių, o ir griovėtos, skylėtos gatvės širdies nepaguodžia – tenka dardėti ir surinkti kiekvieną duobę.
„Dar – pėsčiųjų vaikščiojimas dviračių taku. Jie eina dviračių taku ir dar į tave pasižiūri vos ne taip, kad tu esi kaltas, nes važiuoji. O ir šiaip reikėtų miestui daugiau patogių ir tvarkingų dviračių takų – ne tik pietinėje miesto dalyje. Atvažiuoji iki viaduko, patenki į centrą ir pasibaigia visas gerumas“, – sako šiaulietė.
Juokingiausia tai, kad net smulkiausius dviračio gedimus yra sunkiausia susitvarkyti Šiauliuose. Praėjusią savaitę Ieva su draugėmis nusprendė pasivažinėti, tačiau rūsyje rado savo dviratį su išsileidusia priekine padanga.
„Šiauliai, atrodo, ne kaimas. Vediesi dviratį ir keliauji į degalinę, kur galėsi prisipūsti oro. Atvažiavome į pietinėje miesto dalyje esančią degalinę – ten sugedęs oro padavimo įrenginys. Tada užsilipau ant dviračio ir pradėjome važiuoti link centro, pakeliui užsukome į kitą degalinę – ten oro nėra. Trečiojoje istorija kartojasi – oro padangai nė kvapo. Tik ketvirtojoje degalinėje, kuri yra pačiame centre, radome oro ir pagaliau galėjome tęsti savo kelionę“, – sako Ieva.
Toks elementarus dviračio gedimas pareikalavo nemažai pastangų jį panaikinti. Šiaulietė sako, kad dabar žino tik dvi vietas, kur yra oro – centre esančioje degalinėje ir važiuojant link Aukštelkės.
Dažniausiai Ieva su dviračiu važiuoja į Aukštelkę arba Bubius – ten dviračių takas geriausias. Šiaulietė su mielu noru keliautų ir į centrą, bet čia nepatogu važiuoti.
„Į centrą važiuojame rečiau ir vien dėl to, kad nėra dviračių takų. Patogu važiuoti iš pietinės miesto dalies iki viaduko, o patekus į centrą turi važiuoti arba keliu, arba šaligatviu, kur pilna žmonių. Buvome nuvažiavusios į Salduvę vien dėl to, kad niekada nevažinėjame. Ten smagu, viskas gerai, bet pati kelionė, važiavimas per gatves, bortus labai nepatogi“, – sako Ieva.
Taigi ji geriau renkasi patogesnius kelius ir dažnai aplenkia centrą, kad nereikėtų „maltis“ tarp lavinos žmonių siauruose šaligatviuose. Be to, nė kiek nesmagu važiuoti ir šalia jausti zvimbiančias mašinas ir matyti nepatenkintus vairuotojus – tai nekelia jokio saugumo jausmo.