Šiandien kiekvienam tenka patirti nemalonių gyvenimo procesų, kuriuos diktuoja infekcinės ligos COVID-19 valiūkavimas. Prisimenu savo tėvelių sakymus, kad nuo neatmenamų laikų lengvi ir sunkūs gyvenimo keliai nuolat kartojasi ir kad kiekvienas žmogus, prisimindamas senelių bei prosenelių kartų patirtis, privalo būti apdairus ir, įtaręs artėjantį pavojų, iš anksto rengtis užbėgti būsimoms nelaimėms ir vargams už akių, tokiu elgesiu paliekant ateities kartų atminty pamokantį pavyzdį.

Dažnokai atrodo, kad daugelis mūsų nė nenori prisiminti, kad Lietuvos istorija primarginta pandemijų ir dėl jų patirtų negandų. Nė nesidomi, kokios priežastys ar pačių protėvių klaidos pagimdė tuos vargus. Matyt, todėl šiandien mes bet kuriuos sprendimus ir veiksmus sunkumams greičiau nugalėti dažnai vertiname nepasvertai, palydėdami  pykčiu, neobjektyviai kritikuodami atsakingų žmonių ir tarnybų veiksmus.

Bandysiu kiek galima glausčiau prisiminti nuo vaikystės iki šios dienos žmonių išgyventus susidūrimus su įvairiausiomis nelaimėmis ir šiek tiek lyginti tai tarpusavyje.

* Labai greitai prabėgo net aštuoniasdešimt mano gyvenimo metų, tačiau iš Tėvelių girdėtų pamokų ir samprotavimų negaliu pamiršti.

Antai dar neturėjau aštuonerių metukų, o jau klausiausi pasakojimų apie baisų žmonių marą Lietuvoje, matyt, 1708 metų, kuris plito per laivus, per pirklius iš Prūsijos į Klaipėdą. O gal Tėvelis turėjo galvoje tris 1917–1920 m.

ispaniškojo gripo bangas, kurių pirmoji nusinešė vyresnio amžiaus žmonių gyvybes, antroji – jaunesnių ir t. t.? Kiekvieną sykį, kai prisimindavo šią nelaimę, Tėvelis pabrėždavo, kad marą laivais atvežė prekybininkai į Klaipėdą kartu su dėvėtais rūbais. Ir visuomet įspėdavo: „Sūneli, niekuomet nepirk iš svetimų žmonių senų rūbų ir nedėvėk jų.“ Taip Jis kalbėjo ir Lietuvoje, ir Sibire. Nors ir vaikas buvau, bet pamokymų iki šiol nepamiršau.

Minėtas maras – tai žmonijos istorijoje sunkiausiai iš suvaldytų pandemijų laikomas vadinamojo ispaniškojo gripo protrūkis, kilęs po Pirmojo pasaulinio karo, 1918-aisiais, ir užsitęsęs maždaug iki 1920-ųjų. Baisiausia, kad niekas nežinojo, kas ligą, atėjusią iš Kinijos, sukelia. Gripo virusas buvo nustatytas tik po dešimtmečio – 1931-aisiais.

Dabar  Lietuvoje kasdien šimtų šimtus kartų kartojamas žodis „karantinas“
Tik tas žodis ne šių laikų naujadaras. Girdėjome jį ir prieš 70–80 metų tolimajame Sibire. Gal sakysite, kad neverta prisiminti senų laikų. Nesutikdamas su tokia nuomone, bandysiu lyginti tolimos praeities Sibiro ir šios dienos Lietuvos įvykius.

Gyvenome tremtyje Kalnuotajame Altajuje, tiksliau sakant – tarybinio avių ūkio teritorijoje. Kasdien į gražias pievas kalnų šlaitais  praslinkdavo kelios bandos mėsai ir vilnai auginamų gyvuliukų. Kiekvienoje bandoje – per 500 avių.

Viena banda slinkdavo pirmyn,  kita –  atgal. Judėjimas tarsi turgaus prekeivių ir pirkėjų – stichiškas. Įprasta kasdienybė. Tik štai žinia – vienoje iš avių fermų karantinas! Sklinda kažkokia užkrečiama avių liga! Niekas ten neįleidžiamas. Griežtai! Mes, nuo tos fermos nutolę apie 20 km, irgi jaučiame nerimą, baimę... Toks išgąstis mus supurtydavo kasmet.

Kaip ten su tomis infekcijomis kovodavo, neteko patirti. Galbūt nelabai ir žinojo, ką daryti. Be to, įprasta buvo tokius dalykus slėpti. Tik vieną užkratą, kuris kartodavosi kasmet, įsidėmėjau. Lietuviai jį vadino suskiu (česotka). Na, tuomet toje fermoje visus avinus ir aveles priverstinai  maudydavo vandens baseine, į kurį būdavo supilta bent pora maišų iki dulkių dydžio susmulkintų tabako augalo kotų. Tai buvo vaistai nuo suskio! Įdomu prisiminti, kad tokios pat dulkės, tik šiek tiek stambesnės, būdavo pilstomos į popierinius maišelius, ant jų užrašant „Machorka“. Tokią normą  kartu su duonos paketėliu įteikdavo kiekvienam raudonarmiečiui, kad turėtų ką rūkyti. Retkarčiais ir tremtiniai gaudavo po tokią dovaną.

Įdomu tai, kad po maudynių vasarą avys ganydavosi netoli mūsų barako. Bėgdavome prie jų, kad, užšokę ant avinų, galėtume kalno šlaitais pajodinėti (žr. piešinį) ir kartu prisipešti vilnų. Mamos suverps, iš siūlų numegs mums kojinaičių!

Prisipešame pilnut pilnutėles kišenes. Po to pirma operacija, tekdavusi vaikams, – išpurtyti iš vilnų machorką. Vadinasi, pažintis su karantinu  pačiupinėta ir nepamirštama.

Būta ir tokių momentų – „karantino“ paskelbimas verktinai reikalingas valdžiai, kad keli avinai, „pavojingi  visuomenei“, būtų paskersti. Juk jų mėsytė skani! Tik mes, mirtingieji, jos nematydavome ir neragaudavome.

* Mintimis grįžtu į 1941 m. Kalnuotąjį Altajų. Beveik visi vaikai iki 4–5 metų tada išmirė. Ir niekas nei ligų, nei jų priežasčių nė nebandė nustatyti. Šiais laikais pas mus taip nebūna, nors kitur gal ir atsitinka. Mintyse vis atgyja bjaurūs žmonių įpročiai ir menka kultūra. Manau, kad dėl to galėjo tie vaikai mirti. Štai keletas pavyzdžių:

* Mūsų gyvenvietė buvo šalia upės, kuri žiemą pasidengdavo storu ledu. Ant upės ledo  ir į saleles tarp krūmų vietinės valdžios nurodymu būdavo sumetami nugaišę arkliai, šunys... Čia būdavo suvežamos mėšlo krūvos, buitinės atliekos. Pavasarį tos grožybės plaukdavo  upe žemyn. Bet tai dar ne pats baisiausias dalykas – gyvenvietėje šulinių nebuvo, vandenį maistui semdavome iš tos pačios upės. Tyrinėtojai tame vandenyje tikriausiai būtų radę galybę neregėtų negirdėtų bakterijų.

* Kitoje Sibiro gyvenvietėje daugiabučiuose buvo apgyvendinti žmonės, atitremti iš įvairių Rusijos rajonų. Žiemą šeimininkės nereikalingus namuose skysčius ir kibirėlių  po nakties turinius, išėjusios į balkoną, išpildavo ant žemės, nes kanalizacijos nebuvo. Kadangi  žiemos šaltos, tie skysčiai jau bepilant imdavo stingti. Net iki antrojo aukšto balkono išdygdavo rudos spalvos „obeliskai“. Pavasarį iš tų smailėjančių kolonų ilgai sklisdavo specifinės smarvės kvapai. Be abejo, ir mikrobų spiečiai skraidydavo aplinkui...

* Teko matyti, kaip žmogus, sirgdamas dizenterija, nebeiškentė ir, atsigulęs ant upės kranto, nusimovė kelnes, apatinę kūno dalį įmerkė vandenin ir... viduriavo. Tikriausiai gleivėmis, kraujais, pūliais... Mačiau, kad vanduo raudonuoja nuo kraujo net už kokių trisdešimties metrų...

Gyventojai, betarpiškai to nematydami ir nieko nenutuokdami apie tą baisų sergančiojo elgesį, sėmė upės vandenį, virė arbatą, malšino troškulį. Ir aš, dar nieko nežinodamas, tą dieną to upės vandens atsigėriau... O kitąryt susirgau dizenterija. Gerai, kad laukuose augo metylių... Kito vaisto nebuvo. Sirgau visą vasarą.

Girdėjau suaugusius tarpusavyje kalbant, kad ir didžiųjų miestų gydytojai neišmano, ką daryti. Saugosi nuo užkrato, dėvėdami apsiaustą, pirštines, odinius batus ir užsidėdami snapą, prikimštą kvapnių žolių, kad gydytojas neįkvėptų infekcija užteršto oro. Sakė, kad  kvapais gydomasi labai plačiai.

Dar keletas šių dienų žymiai smulkesnių pastebėjimų Lietuvoje
*  Daugiau kaip prieš metus išgirdome žinią, kad vienoje Kinijos vietovėje žmones kamuoja nauja infekcija, kuri dideliu greičiu sklinda į Vakarus. Pasigirdo spėlionių, kad užkratą kinams atskraidino šikšnosparniai. Kiti postringavo, kad virusai tikslingai atvežti iš specialios Novosibirsko laboratorijos... Ką daryti?

Atmintyje atgijo sovietmečio laikai – žiūrėdami kino filmus, matydavome, kad analogiškais atvejais Kinijoje ar Japonijoje ir kitur žmonės dėvėdavo kaukes. Suprantama – tai  gal ir ne pati tobuliausia  priemonė, bet ji  naudojama kenksmingo darbo sąlygomis.

Keista, tačiau praėjusių metų rudenį Lietuvoje nė tokių bent minimalios apsaugos žingsnių nesijautė. Atrodo, kad ir pastangų aiškintis, kodėl ir kaip  plinta liga, nebuvo. Įsitempę laukėme, kas bus toliau. O liga atkeliavo iki Europos ir pravėrė Klaipėdos ligoninės duris. Juk užsikrėtė ne kas kitas, o medicinos darbuotojai! Tik tuomet pasigirdo šūksniai, kad kaukių nėra, kad pradėtas intensyvios jų pirkimo paieškos, kad jos brangios...

Mano – ne mediko, o tik paprasto techniko – protu tam tikrų tarnybų vadovams reikėjo nedelsiant su savo komandomis „atsistoti“ prie įvažiavimo į Klaipėdą ir prie Klaipėdos ligoninės vartų, turint tikslą išsiaiškinti visas priežastis, visus sergančiuosius ir visus su jais bendraujančius asmenis izoliuoti. Reikėjo skubiai tikrinti, kaip vykdomi visoms Lietuvos įmonėms privalomo „Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672“ straipsnių (2, 3, 4, 6, 25, 27, 39 ir 41) pakeitimai, įteisinti 2019 m. lapkričio 28 d. (Nr. XIII-2553). Paskaitykime  jo vieną punktą:

„Pakeisti 39 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „Darbuotojo saugos ir sveikatos būklė nustatoma įvertinus profesinę riziką pagal tai, kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kokie kenksmingi ir (ar) pavojingi veiksniai nustatyti darbo vietose ar kitose įmonės vietose, kur darbuotojai gali būti darbo laiku, kokie profesinės rizikos įvertinimo rezultatai, kokių prevencijos priemonių imtasi profesinei rizikai šalinti ar mažinti.“

Ar didelė naujiena, kad kiekviena įmonė be išlygų privalo turėti paruoštas  priemones, reikalingas apsaugai nuo infekcijų? Argi dujokaukės, nosies aspiratoriai  ir kaukės buvo  mums negirdėtas, neregėtas dalykas? Ar būtų blogai, jei tuo metu, kai infekcija artėjo prie Lietuvos, kiekviena šalies siuvykla būtų operatyviai įpareigota pasiūti nors po tūkstantį  laikinam naudojimui vienkartinių, kad ir ne visai tobulų kaukių? Tos įmonės būtų  dėkingos už užsakymus, o kainos – žymiai mažesnės. Juk iki šiol tebevyksta debatai, kad  brangiai užsienyje pirktos kaukės vieniems yra tobulos, o kitiems –  ne!

Pagaliau, jeigu nežinojome, kokias ir kaip siūti kaukes, gal iš kurios nors vyriausybinės tarnybos bent vienas darbuotojas galėjo vykti komandiruotėn, pvz., į Kiniją, ir rasti atsakymus, kas, kaip ir kodėl vyksta, kokios laikinos ir perspektyvios  saugos priemonės reikalingos.

Pagaliau galėjo nusipirkti ir parsivežti nors keletą kaukių pavyzdžių ir įteikti jas Lietuvos siuvėjams. Už tai šie būtų pastatę jam gražų paminklą. Tačiau taip neįvyko.

Ko gero, viskas būtų klostęsi per greitai ir pigiau. Bet tai ne visiems patinka! Tad ir pasisekė infekcijai – ji greitai iš Klaipėdos nuskrido į Ukmergę ir kitur.

Jautėsi  nesuprantamas delsimas. Gal todėl, kad nežinoma situacija susiklostė, kad neturėta patirties? O gal dėl to, kad artėjo rinkimai?

Neprieštarauju, kad apsaugos būdų ir priemonių paieška ekstremaliomis sąlygomis – sudėtinga problema ir labai sunkus darbas, kad neįmanoma absoliučiai išvengti klaidų. Tik dar kebliau pasiekti, kad visi žmonės būtų sąmoningi, kultūringi, pareigingi, atsakingi ir protingai mąstytų.

Prisimenu Tėvelio pasakojimus, kad  ispaniškojo gripo (taip vadintas todėl, kad ispanai tą Kinijoje prasidėjusį gripą smulkiai aprašė, o kitos šalys slėpė) atveju gydytojai nežinojo, ką rekomenduoti pacientams. Siūlė gydytis cinamonu, vynu,  jautienos sultiniu... Amerikoje, kuri labiausiai nukentėjo nuo pandemijos, bemat uždarė mokyklas ir teatrus. Niujorke sveikatos departamentas net uždraudė spjaudytis gatvėse.

Vadinasi, istorijoje – nieko naujo. Šiandien, kaip ir seniau, turime plauti rankas, laikytis karantino ir... laukti skiepų.

Pabandysiu priminti dar kelias šių dienų smulkmenas, nes nuo jų priklauso mums visiems reikšmingi dalykai.
* Štai įmonėje dirba nuo kelių iki keliolikos darbuotojų. Vienas iš jų užsikrėtė ir susirgo. Teko girdėti, kad kiti tokiu atveju tęsia darbą ir jokių profilaktikos priemonių niekas nė neketina griebtis. Užeini į tokią įmonę su reikalais. Retas atvejis, kad ant  durų  pamatytum užrašą, įspėjantį interesantą apie galimą pavojų užsikrėsti.

* Teko girdėti, kad žmogus, jaučiantis simptomus, panašius į  COVID-19, dažnokai nesikreipia į gydytoją ir net slepia negalavimus nuo kitų.

* Lankausi parduotuvėje. Pasiimu porą bananų, agurotį, įsidedu į maišelį ir einu link kasos. Tikiu, kad ant jų paviršiaus ne tik COVID-19, bet ir jokių kitų bakterijų nėra. Tačiau ar taip iš tikrųjų yra? Pastebėjau, kad kai kurie pirkėjai gerai pirkinius apžiūri – pakilnoja, pauosto, pamaigo... Juk reikia  pačią geriausią prekę išsirinkti...

* Vyksta triukšmingos žodžių kovos, tema –  nerūkyti balkone, nerūkyti viešoje vietoje ir t. t. Tenka pastebėti – eina  vyras gatve ir traukia dūmą. Nebaigtą rūkyti  cigaretę numeta ant tako. Iš paskos pėdina varganas vyriškis ir čiumpa tą nuorūką, dažnokai dar net smilkstančią. Apžiūri, bando patraukti arba įsideda į kišenę. Įdomu, ar bakterijos, kurios buvo prilipusios prie cigaretės, dar gyvos? Ar gali perduoti infekciją?

 * Eidamas į parduotuvę duonos nusipirkti, pakeliui pamatai ne vieną pamestą naudotą kaukę. Tiesa, jos „dezinfekuotos“, be to, niekas jų neliečia, net šuniukai neuosto... Ar gatvėje, kieme neatsakingo žmogaus numesta kaukė tikrai yra nepavojinga?

* Dar ikimokyklinukas Kurtuvėnuose 1939 m. įsidėmėjau, kad žmogaus gyvybė yra brangi ir kad kiti žmonės turi visomis priemonėmis ją saugoti, kad tai labai svarbu.

O buvo taip. Vieną kartą  tėvelis su keliais būrio šauliais, pasikinkę arkliukus, išvyko i Šiaulius. Vakare grįžo ir nešė krovinius iš savo vežimų į antrąjį mokyklos aukštą. Kokius krovinius? Tai buvo ginklai, kurių prireiks lietuviams, ginantis nuo raudonarmiečių kariuomenės. Padėjau  nešti ir aš. Buvo kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, šovinių... Bet tai dar ne viskas. Buvo dujokaukių, spec. rūbų ir daug visokių kitų priemonių, skirtų žmogaus gyvybei apsaugoti nuo nuodingų dujų ir užkrečiamų dalykų. Mokytojai visa tai  (ne ginklus!) rodė vaikams, aiškino, kaip naudotis. Tai irgi įstrigo atmintyje. Ir vėl retorinis klausimas: „Kodėl dabar analogiški mokymai nebuvo sureikšminti?“

* Kitas pavyzdys – šiais laikais Švedijoje matyti dalykai. Lankėmės Malmės mokykloje. Pačiose matomiausiose klasių vietose ant sienų buvo iškabinti  piešiniai ir juos aiškinantys tekstai, kodėl reikia rinkti ir atsakingai tvarkyti atliekas, kokia žmogui nauda iš to, kokie gresia pavojai, kokios infekcijos gali ištikti ar nuodai pasiekti žmones. Lietuvoje  bandžiau tuo sudominti žurnalistus, bet išgirdau: „Per anksti žmonėms tokius dalykus  rašyti.“ Iki šiol neteko Lietuvoje matyti mokyklos, kur vaikų dėmesys būtų  atkreiptas į tokius svarbius dalykus.

* Svarstau, kad šiandien  „Darbo saugos įstatymus....“ dažniausiai ne visi ir skaito. Į  juos, kaip į kokias sunkmenas, dėmesio nekreipia ir pagal pareigas labai solidūs vyrai. Atrodytų, kad mūsų planetoje nėra nežinomų gyvių, kurie netikėtai pasirodo sukeldami ligų protrūkius, nėra užkrečiamųjų ligų, pavojingų  žmonių gyvybei bakterijų, kad visa tai gali virsti ilgai trunkančiu maru. Jei taip mąstoma, tai ir profilaktiškai nereikia ruoštis tai galimai nelaimei pasitikti.

*  Įdomu, kodėl Lietuvoje  COVID-19 pirmiausia užsikrėtė žmonės Klaipėdoje? Gal tai  bakterijų mėgstama gamtos vieta? O gal tik pareigūnų apsileidimas? Gal Klaipėdoje daug žmonių, turinčių žalingų įpročių? O gal tuo metu vyriausybės padaliniuose pritrūko knygų ar kitos informacijos? Juk pritrūko to pradinio minimalaus išprusimo.

Pabaigai siūlau kelis sakinius iš dokumentų apie rizikos faktorius darbe
„Rizikos vertinimas ir prevencijos veiksmai. Kodėl ir kaip?“

Pagrindinė darbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą visose darbo vietose ir skatinti sveikatingumą visais su darbu susijusiais aspektais.

Vykdant rizikos vertinimą ir numatant prevencijos priemones, pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į jų reikalingumą ir svarbą:

• atsiradus naujiems pavojams, naujai pertvarkius darbo vietas arba pasikeitus darbo pobūdžiui (atsiradus nuolatinio dėmesio sutelkimo būtinumui ir pan.);

• padidėjusį sunkių nelaimingų atsitikimų ir profesinių susirgimų darbe skaičių;

• išryškėjus atsitikimams, susijusiems su darbuotojų statusu (techninių darbuotojų skaičius, laikinas pavadavimas), patirtimi, kvalifikacija ir t. t.;

• pasikeitus darbo laikui, išaugus psichologinei įtampai ar stresui dėl priverstinio darbo ritmo ir pan.;

 • neįprastas darbo trukmes bei maršrutus ir  t. t.“

Taigi, ar viską darome taip, kaip reikalauja darbo taisyklės? Ar visur ir visada laikomės sanitarijos ir higienos taisyklių? Ar tikrai nuo mūsų nepriklauso šlykščių ir pavojingų ligų, susirgimų jomis ir mirčių skaičius?

Truputis statistikos. Paskutiniai raupai Kaune buvo užregistruoti 1938 metais. Antrasis pasaulinis karas – didžiausia dėmėtosios vidurių šiltinės epidemija. Ir difteritas! 1955-aisiais – skarlatina. 1969-aisiais Sovietų Sąjungoje – choleros epidemija (Lietuvos nepasiekė). Ar nesistengiame pamiršti, kad infekcinės ligos niekur nedingo – mikroorganizmai, bakterijos, virusai egzistavo, egzistuoja ir egzistuos... Būkime budrūs! www.lrt.lt