Jau metus trunkantis pandemijos kankinamas laikas priverčia mus, pedagogus, dažniau susimąstyti apie perteikiamų žinių kokybę, jų prasmingumą, įtaką jauno žmogaus formavimui, asmenybės augimui. Mokslininkai jau rimtai atkreipia visuomenės dėmesį į vis prastėjančią mokinių tiek emocinę, tiek fizinę būseną. Karantinas namuose įkalino ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Kurie, užuot paskatinę savo atžalas savarankiškai, produktyviai planuoti savo laiką ir veiklas, atsakyti už savo poelgius, kartais linkę perdėtai kontroliuoti ar net savotiškai atima teisę klysti, pačiam rasti teisingą veiklos eigą, taip dar labiau paskatindami vidinio nepasitikėjimo savo jėgomis, vienišumo, ar net abejingumo būsenas.
Vis dažniau imame atsigręžti ir kalbėti apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Stebima, kad dėl socialinio emocinio ugdymo stiprėja teigiamos mokinių nuostatos mokyklos atžvilgiu, mažėja rizikingo elgesio, gerėja mokinių pasiekimai.
Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu, norint kuo tikslingiau realizuoti save.
Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Galime teigti, kad jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose, ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys yra emocinės kompetencijos arba jos trūkumo pavyzdys. Čia mokytojui tenka svarbi užduotis, o kartais ir nemenkas iššūkis. Juk mokytojo asmenybė taip pat susiduria su šiuo metu ant jo pečių nukritusia įvairių, net gi netikėtų įvykių, reikalimų, iššūkių lavina.
Žmogus – sociali būtybė, jam būtinas artimas, atviras bendravimas, bendradarbiavimas. Šis laikotarpis dalinai atima iš mūsų, mokytojų, mokinių šią mums įprastą duotybę. Tad dabar svarbu ne kiek, o kas, kaip mums padės, paaiškins, patars ar nuramins.
Žmonės pamirš, ką tu sakei,
Žmonės pamirš, ką tu darei,
Bet žmonės nepamirš, kaip tu
juos privertei jaustis. (Halia Silins)
