Sekant Šiaulių miesto mero Artūro Visocko minčių vingiais, derėtų paskelbti: simboliška, jog Valstybės atkūrimo 100-metis „prasiveržusiuose“ Šiauliuose simboliškai sutapo su miesto mero A. Visocko perpus mažesniu jubiliejumi, todėl jis tapo jubiliejinių renginių mieste „vyšnaite ant torto“.
Prieš kurį laiką meras susikvietė pas save asocijuotų klubų atstovus ir išgirdo jų pasakojimus apie 20 metų vykdomus labdaros projektus, didelius renginius, kurių metu surinktos lėšos skiriamos sunkiai sergančių vaikų gydymui, gydymo įstaigoms reikalingai įrangai įsigyti, akliesiems ir silpnaregiams, sprendžiamos skurdžiai gyvenančių šeimų socialinės problemos, remiami talentingi vaikai ir su visuomenės pagalba dar daugybę gražių darbų atliekama. Paklausė, paklausė meras ir tarė sau: o kuo aš blogesnis, ir aš taip galiu. O ir reklama – garantuota. A. Visockas labai myli vaikučius ir iš patirties gerai žino, kad geriausia reklama – vaikai. Reikia vaikučių? Yra. Vienas iš septynių miesto dienos centrų. Trečius metus dirbdamas meru garbingas politikas sužinojo naujieną – Savivaldybė vėluoja paskirti dienos centrams pinigus ir, laukdami biudžeto patvirtinimo, centrai sausį lieka be lėšų. Bet gelbėti nusprendė tik vieną – tą, kurį įsteigė respublikinė organizacija „Gelbėkit vaikus“. Kitų penkių (vienas yra Savivaldybės įstaigos) centrų vaikų negelbės – tegul paalksta. Jei suaukotą kelių tūkstančių sumą išdalysi visiems – neskambės...
Ir surengė meras labdaros renginį. Ir nuėjo garsas per visą Tėvynę, kaip kilniai Saulės miesto galva jubiliejų švenčia. Ir muzikantai jam už dyką grojo bei dainavo! Dalis – tie patys, kurie Vasario 16-ąją irgi gros, tik ne už dyką. Meras pareiškė, kad taip jis neva darąs paslaugą norintiems jį pasveikinti. Žinoma, Savivaldybėje būtų eilės nusidriekusios, o čia visi kompaktiškai sutilpo. Ir ant scenos meras nelipo. Tik filmą parodė. Apie merą ir vaikučius. Filantropiškas meras dovanų nepriėmė, už jį tai padarė... sutuoktinė. Tik vyskupui buvo leista pakilti į sceną. Juk šventuose raštuose parašyta: valdžia – nuo Dievo. Ir vyskupas ne tik merą gyrė, bet ir aukojo... parapijiečių suaukotus pinigus.
Ir savivaldybininkai aukojo, ir biudžetininkai. Ėjo į renginį, maloniai šypsojosi merui ir labai jį gyrė. Salėje susėdo 447 (su meru) žiūrovai iš 700 galimų.
„Neturim tokios visuotinės bendros labdaros tradicijos“, – tėškė meras ir nusprendė Šiaulius padaryti didmiesčiu su visomis tradicijomis. Tik A. Visockas, pasikvietęs į Savivaldybę svečių, jų arba nesiklauso, arba girdėti nenori. Ir staiga atranda atrastą dalyką. Šiauliuose kasmet vyksta 5-6 dideli labdaros reginiai, kuriuose dalyvauja miesto bendruomenė. Ir ta pati koncertinės įstaigos „Saulė“ salė būna pilnutėlė. Ir atlikėjams sumokama, ir lėšų surenkama daugiau, nei viešai paskelbta, kad pavyko padaryti merui. Ir vaikai paramos sulaukia pačią sunkiausią ar reikšmingiausią jų gyvenimo akimirką. Ir ne tik vaikai... Tik be didelės pompos.
Kaip sakė Kalkutos vienuolė Motina Teresė, geri darbai yra daromi tyliai. Bet juk taip meru antrą kadenciją netapsi. Bet teisybės dėlei renginyje turėjo kabėti užrašas: „Politinė reklama, apmokėta mokesčių mokėtojų lėšomis.“
