Tai buvo gražus rausvo plauko su baltais lopeliais katinas. Jo akys švietė šviesoforo žaluma, o katiniškoji leksika buvo tiek turtinga, jog atrodė, kad jis moka kalbėti. Tiesa, kiek kitokia nei žmonių kalba: „Hveerrrm“, „Myauau“. „Mehrr“, „Mrrr“ ir dar daug visokių katiniškų žodžių bei išsireiškimų. Katinus laikau daugybę metų ir per tą laiką neblogai pramokau britų, persų bei rainių kalbas (turiu galvoje ne mūsų kaimynus „bralius“ latvius, bet lietuviškus ūsuotuosius ilgauodegius).

Tačiau katinas nešvietė laime. Jis šlūbčiojo aplink stalą pavėsinėje tykodamas gardesnio kąsnelio, kur, buvusio savo kaimyno pakviesti, užkandžiavome gęstant vasaros saulei. Kaimynas su žmona neseniai pardavė namą mieste ir atsibeldė į šį nuošalų gamtos kampelį. Apžiūrėję naująsias valdas, ramiai užkandžiavome, kartkartėmis plekšnodami sau per skruostus ir nuogas blauzdas – gynėmės nuo įkyrių uodų.

„Reikia nuvežti katiną pas veterinarą, – pasiūliau. – Maža kas... Kenčia murklys.“

„Nėra kada, – atsakė naujų valdų šeimininkas. – Pilna čia tų katinų – liko nuo ankstesnių šeimininkų. Nesuprasi, kieno jie ir kiek jų... Vieni išeina, pasirodo kiti... Šitas gal netgi ne mūsų, o visokių darbų turime per akis... Savaitės vidurys bus laisvesnis, tada ir pažiūrėsim.“

Tačiau tiek „žiūrėti“ nebebuvo laiko. Katiniuko likimą lėmė net nebe paros, bet valandos. Pasakiau, kad jį pasiimu ir grįžęs nuvešiu pas veterinarą bei, žinoma, pats sumokėsiu gydymo išlaidas. Niekas neprieštaravo. Dargi leido suprasti, jog panorėjęs katiną galiu pasilikti sau...

Tik nereikėtų šioje vietoje imti piktintis, muštis į krūtinę ar šauktis dangaus keršto, girdi, kokie beširdžiai tie žmonės! Iš penkių sutiktų tautiečių keturi būtų pasielgę būtent šitaip: jeigu tik kas neduoda apčiuopiamos naudos, jis nedaug vertas. Į gyvūnus žiūrima kaip į daiktus. Labai liūdna, bet, deja, yra taip: įskiepytas bei ilgai puoselėtas materialistinis požiūris suvešėjo, subrendo ir jau duoda savo vaisius...

Meditacijos ant palangės
Tą pačią dieną katiną nuvežiau pas veterinarą. Priekinė koja atrodė labai negražiai. Sutvarkęs žaizdą bei suleidęs vaistų, veterinaras pasakė, kad dar nežinia, kaip čia bus... Gali atsitikti ir taip, kad kojytę katinui teks amputuoti. Išrašė antibiotikų, dar kažko – teks leisti vaistus ūsuotajam rytą ir vakarą, o po penkių dienų vėl atvežti parodyti.

Mūsų dideliam džiaugsmui, katiniukas sveiko greičiau, negu tikėjomės. Jis neblogai sutarė su namuose gyvenančia murklių bendruomene, o kai koja šiek tiek apgijo, užšokdavo ant virtuvės palangės, žiūrėdavo didelėmis akimis į kiemą ir be perstojo čiauškėjo savo katiniška šneka.

„Būsi Senatorius, – tariau jam. – Daug kalbi, o suprasti negalima. Tikras politikas.“ Taip naujokėlis, kurį iki tol vadinome „mūsų ryžiukas“, gavo vardą. Ir labai solidų.

Prabėgo kelios savaitės. Su kiekviena diena katinas stiprėjo, sveiko ir vis ilgiau sėdėdavo ant palangės domėdamasis aplinka. Į bet kokį mano klausimą atsakydavo ilgomis katiniškų žodžių tiradomis. Visko esame turėję savo pastogėje, bet kalbančio katino... Unikalus pasitaikė uodeguotasis!

Pabėgimas
Vasaros pabaiga buvo labai šilta. Iki vėlumos laikydavome pravirus langus iš lauko į vidų plūstančiai maloniai vėsai. Ir vienąkart spėjome pamatyti, kaip Senatorius nuo palangės liuoktelėjo ant laiptinės stogelio, o nuo jos – žemėn ir palindo po viena iš nakčiai paliktų mašinų.

Kol išbėgome, katino ir pėdos ataušusios. Šviesdamas žibintuvėliu apžiūrėjau kieme stovinčius automobilius, apėjome gretimus kiemus, visas tas vietas, kur galėjo slėptis bėglys. Veltui. Lyg skradžiai žemėn. Beliko tik laukti ryto...

Kitą dieną atnaujinome paieškas, apvaikščiojome net gretimus kvartalus, už namo plytinčias pievas, aplinkines sodybas. Kalbinau sutiktus kaimynus, kiemsargius, vaikus (jie pastebi daugiau nei suaugusieji). Kompiuteriu sumaketavau ir atspausdinęs iškabinėjau skelbimus su katino nuotrauka prie stotelės, parduotuvių, šiukšlių konteinerių, laiptinių – visur, kur praeina daug žmonių. Bėglio ieškojome, kaip kad FTB ieško garsaus nusikaltėlio. Jokio rezultato.

Bėgo dienos. Vilčių, jog Senatorius sugrįš, mažėjo. Vylėmės, kad jis prisiglaudė kurioje nors sodyboje, o gal net patraukė namo... Teko skaityti tokias istorijas su gyvūnais, atsitikusias kažkur užsieniuose, tačiau nežinojau, kiek jomis galima tikėti... O jeigu ir taip, jeigu katinas tikrai eina namo, jam kelią pastotų didelė ir išsišakojusi Šiaulių jūra. Žinoma, žmogus turįs žemėlapį, kompasą, navigacijos įrangą, gali pasiklausti kelio ir kliūtį apeiti, tegul ir per kelias dienas. O kuo vadovautis katiniukui? Tokioje kelionėje jo tykotų daugybė pavojų tiek iš keturkojų padarų, tiek iš dvikojų. Ir dar neaišku, kas blogiau...

Senatorius galėjo pasiekti plentą, kuriuo atvažiavo ir keliauti jo pakraščiu. Iki namų jam pėdinti per dvi dešimtis kilometrų. Bet tas mažai tikėtina – parsivežant nelaimėlį jis tupėjo prie kojų ir kelio nematė – negalėjo įsidėmėti. Be to, magistralė judri, daug pravažiuojančių mašinų. Kita versija –  pasuko priešinga kryptimi, į miestą, ir papildė benamių gyvūnų gretas. Nė kuo ne geresnė išeitis. Bendrauti linkęs Senatorius galėjo būti nuskriaustas žmonių arba lengvai tapti gyvūnų karantinavimo (naikinimo) tarnybos auka.

Po penkiolikos mėnesių
Atėjo žiema, pralėkė vasara... Pasirodė pirmosios šalnos. Senatorių, aišku, prisimindavome, bet jau nebeturėjome jokių vilčių jį pamatyti. Ir čia vieną dieną paskambino tas žmogus iš sodybos. „Ar prisimeni, kaip atrodė katinas sužeista koja, kurį išsivežei?“ – paklausė.

Žinoma. Papasakojau jam, ką prisimindamas apie Senatorių.

„Įsivaizduoji, šįryt einu pas gyvulius, o čia kad šoks iš krūmų katinas ir kniaukdamas bei kažką murmėdamas metėsi man po kojomis! Vos neišsitiesiau! Štai jau visas pusdienis sekioja mane nesitraukdamas nė per žingsnį. Gal, sakau, tas pats?“

Papasakojau, kaip elgtis su katinu. Pasikeitėme nuotraukomis. Savo archyve suradau kelis Senatoriaus „abrozėlius“, o tas, telefonu nufotografavęs svečią, atsiuntė nuotrauką. Sulyginome ir priėjome vienodos išvados: taip, tai buvo jis, Senatorius! Ir nepasakyčiau, kad išbadėjęs ar labai suvargęs! Priešingai, atsišėręs, apvalainas, švaraus kailio... Ir toks pat labai daug šnekantis.

Kaip jis praleido tas 450 dienų ir naktų? Ką ėdė, kur miegojo? Kokiu būdu įveikė kelyje pasitaikiusias kliūtis ir išvengė pavojų. Pagaliau, kur peržiemojo? Vargu ar miške ir tikrai ne plyname lauke. Greičiausiai prisiglaudė pas žmones, sodyboje, o gal ir ne vienoje, kurios jam tebuvo tik stotelės pakeliui į tikslą – į savo namus.

Vietoje epilogo
Kai atvažiavome pasimatyti su Senatoriumi, jis čia jau buvo išsikovojęs tvirtas pozicijas: kaskart atsirasdavo prie šeimininkų vos tiems išėjus iš trobos. Kartu su dviem laikomais šunimis bei kate ėmė gauti pusryčius ir vakarienę. Ir gaudavo pats pirmas, kitaip savo išskirtinumą primindavo garsiu kniaukimu bei nagučiais masažuodamas šeimininkės blauzdas.

Greitai tie du šunys buvo „pastatyti“ į vietas: Senatorius galėjo nesidrovėdamas atimti jų maistą ir čia pat suėsti, o amsiai tik stovėdavo ir žiūrėdavo, nežindami, ko griebtis prieš tokį įžūlų akiplėšą. Orams atvėsus Senatorius okupavo vieno šuns būdą ir laimingas iš jos stebėjo kiemo gyvenimo įvykius. Jei vis tik sušaldavo, maloningai į būdą įsileisdavo ir tą šunėką – dviese šilčiau.

Mūsų pasirodymas Senatorių nudžiugino. Tikrai. Jis pynėsi tarp kojų kaip cirko katinas, be perstojo šnekėjo, murkė ir nesitraukė. Kai visi suėjo vidun, aš likau kieme ant žarijų kepti vičiuko (tokios pareigos artimųjų man visuomet patikimos). Senatorius stebėjo procesą savo žaliomis akimis.

„Matai, – tariau jam, – kol gyvenai pas mus, turėjai šiltą pastogę, nustatytu laiku gaudavai paėsti. O dabar gyveni lauke, ir kailiukas ne toks švarus, ir erkių, kaip sako šeimininikas, parsineši...“

„Tas taip, – pasigirdo, o gal ir tikrųjų tarė man katinas. – Buvo ir maistas padėtas, ir šilta pastogė... Bet ar tai gyvenimas – ant palangės? O čia, pažiūrėk, viskas mano. Ir tos kalvos, ir slėniai, ir miškai aplink. Galiu eiti kur panorėjęs. Aš turiu laisvę.“

Ir jis buvo teisus. Laisvė – didžiulė vertybė. Juolab kad penkiolikos mėnesių odisėja Senatorius įrodė savo teisę į ją.

Sugrįžęs į sodybą Senatorius greitai čia įvedė savo tvarką.
Autoriaus nuotr.