Dažnai kalbama, kad šiuolaikinės moterys vis dažniau renkasi karjerisčių, o ne motinystės kelią. Tačiau pasirodo tokį moterų pasirinkimą lemia rimtos priežastys. Nors Darbo kodekso 278 straipsnio 1 dalis numato, kad nėščias, neseniai pagimdžiusias moteris ar krūtimi maitinančias moteris negalima įpareigoti dirbti esant tokioms darbo sąlygoms ir veiksniams, kurie gali turėti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai, tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, neretas atvejis, kai Lietuvoje moteris dėl nėštumo ir gimdymo patiria diskriminaciją – ji atleidžiama iš darbo, jai sumažinamas darbo užmokestis, padidinamas fizinis darbo krūvis ir panašiai.

Pateikus pažymą – negatyvi reakcija
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresniosios patarėjos teisės klausimais Laimos Vengalės-Dits teigimu, tarnyba sulaukia nemažai nėščių ir pagimdžiusių moterų skundų dėl darbdavių diskriminacijos: „Tokių skundų yra net ne vienas. Vienais metais jų yra žymiai daugiau, kitais metais – mažiau. Gal 2015 metais jų turėjome ne tiek daug, bet 2016 metais ne tik skundai, bet ir pasiteiravimai, elektroniniai paklausimai, telefoniniai skambučiai – gan dažni.“

Pasak L. Vengalės-Dits, diskriminaciniai veiksmai, mažiau palankus elgesys prasideda po to, kai moteris pateikia darbdaviui pažymą apie nėštumą. Po šio signalo darbdavys, tarkim, pablogina darbo sąlygas, liepia moteriai dirbti didesniu krūviu, būna, kad sumažina darbo užmokestį, jeigu buvo mokomos kažkokios papildomos priemokos ar priedai, tai jų nebemoka ir panašiai. Aišku, moteris pažymą apie nėštumą pateikia savo noru, jos įstatymai neįpareigoja to daryti, bet ji, norėdama apsisaugoti, tiesiog informuoja darbdavį. Tarnybai moterys skundžiasi, kad būtent tada atsiranda negatyvi darbdavio reakcija, priešiškumas, nusiteikimas prieš jas. Ir ne tik darbdavio, bet dažnai ir kitų administracijos darbuotojų, kažkokių struktūrinių padalinių vadovų, pavaduotojų ar kitų bendradarbių.

Moterys, kurios jaučiasi diskriminuojamos darbdavių, kreipiasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir tada tarnyba pradeda tyrimą. „Siunčiame darbdaviui paklausimą ir stengiamės išsaugoti bei atstatyti viską į buvusią padėtį. Tai yra stengiamės pasiekti to optimaliai geriausio rezultato, kad moteriai padėtis tikrai nebūtų bloginama ir kad ji gautų visas tas pačias garantijas, kurias gavo dar nebūdama nėščia. Pasitaiko tokių atvejų, kad netgi tyrimo metu lygias teises pažeidžiantys veiksmai yra nutraukiami ir viskas lyg ir atsistoja į savo vietas“, –  sako L. Vengalė-Dits.  

Pasakė, kad laukiasi – liepė nešioti dėžes
Žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė taip pat teigia, kad tai, jog moteris dėl nėštumo ir gimdymo Lietuvoje patiria diskriminaciją, yra pakankamai įsisenėjusi problema.

Esą pas mus vis dar pasitaiko, kad darbdavys moters klausia, ar ji nesilaukia, ar  turi vaikų, koks yra vaikų amžius, kiek jų yra, ar ji artimiausiu metu planuoja kurti šeimą, ar planuoja turėti vaikų ir kt. Visi šie klausimai pažeidžia asmens teisę į privatų šeimos gyvenimą ir jų iš tikrųjų negalima užduoti, nes tai neturi nieko bendra su profesionalumu, kompetencija, įgūdžiais – visu tuo, kas yra reikalinga darbui. O  jei moteris jau dirba, yra dar kita diskriminacijos apraiškų sritis. Kai moteris pasako, kad laukiasi, pakankamai dažnai darbdaviai į tai reaguoja neigiamai.

„Esu  gavusi skundą iš moters, kuri dirbdama prekybos sistemoje ir pranešusi, kad laukiasi, atsisakė savo noru išeiti iš darbo, kas buvo iš karto pasiūlyta. Tada ji buvo perkelta į tokias pareigas, kurios reikalauja daug fizinio darbo, t. y. nešioti dėžes su maisto produktais. Kadangi nėščiajai buvo labai svarbu neprarasti pajamų, moteris stengėsi tai daryti, kol pagaliau suvokė, kad tai pakenks jos sveikatai ir kelia grėsmę kūdikiui. Pagaliau moteris paliko šį darbą, o aš jai patariau kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tokioje situacijoje būtų galima kreiptis net ir į teismą“, – pavyzdžiu nėščių moterų diskriminavimą iliustravo D. Šakalienė.

Mokomi kaip atleisti iš darbo
Taip pat D. Šakalienė pabrėžė, kad nėščiai moteriai svarbu žinoti, jog darbdaviui pasiūlius jai išeiti iš darbo savo noru, ji negali su tuo sutikti. Moteriai reikėtų atsisakyti pasirašyti dokumentus, kad nori išeiti iš darbo savo noru, ir prieš priimant bet kokį sprendimą paprašyti laiko pagalvoti, o geriausia būtų pasikonsultuoti su teisininku. Arba mažų mažiausiai paieškoti internete, kokios yra jos teisės ir galimybės, pasižiūrėti, kas yra parašyta Darbo kodekse, pagaliau pasiskambinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir ten pasikonsultuoti.

„Man, kaip darbdaviui, teko dalyvauti mokymuose, kur į auditoriją atėjo teisininkas pasakoti apie darbuotojų atleidimo iš darbo įvairius niuansus. Jis ir paklausė, kaip nustatyti, ar moteris laukiasi. Auditorija pateikė įvairių atsakymų variantų: kai matosi pilvas ar pati moteris pasako, kad laukiasi, ir panašiai. Teisininkas tada pasakė, kad šie variantai neteisingi. Jo tvirtinimu, moteris laukiasi tik tada, kai pristato pažymą iš gydytojo apie nėštumą, o jeigu ji tokios pažymos yra nepristačiusi, o tik pasako, kad laukiasi, ją galima atleisti iš darbo. Tad mane šokiravo – darbdaviai tarsi iš karto yra mokomi kaip lengvesniais būdais atleisti nėščią moterį, kaip būtų galima diskriminuoti darbuotoją, kaip atsikratyti žmogaus, kuris tuo metu galbūt nėra labai naudingas“, –  apmaudo neslėpė D. Šakalienė.

Nenori priimti atgal
Kalbėdama apie darbdavių diskriminuojamas nėščias moteris D. Šakalienė paminėjo dar vieną  diskriminacijos apraišką – darbo vietos išsaugojimą. Esą dažnai pasitaiko, kad nenorima priimti moters į darbą jai grįžus iš nėštumo atostogų. Arba jai atvirai yra daromas spaudimas.

„Žinau mane labai nuliūdinusį atvejį, kai teisininkė, puiki specialistė, grįžusi po vaiko priežiūros atostogų sulaukė pasiūlymo pagalvoti, ar intensyvus darbas nepakenks jos ryšio su kūdikiu formavimui. Buvo pasakyta, kad galbūt ji neturėtų grįžti į darbą, ir pasiūlyta pasiieškoti kito. Moteris, nusprendusi iš darbo išeiti savo noru, susirado naują darbą, kur darbdaviui atrodė, kad kūdikis nėra kliūtis, o puiki darbuotoja yra tikrai didelė vertybė. Dabar ši moteris sėkmingai dirba viename iš Lietuvos bankų ir daro puikią karjerą“, – prisimena D. Šakalienė.

Kita situacija, pasitaikanti pakankamai dažnai, ypač privačiose įmonėse, – įmonės reorganizacija. Kitaip tariant, naikinama ta pareigybė, į kurią turėjo grįžti moteris. Tokiu atveju moteriai sukuriama alternatyvi pareigybė arba yra pakeičiama pačios organizacijos struktūra ir tada moteriai pasiūlomas darbas, kuris tiesiog yra netinkamas pagal jos kompetenciją arba atlygis yra mažesnis.

„Pasitaiko, kad moteriai buvo pasiūlyta išvažiuoti dirbti į filialą kitame mieste. Tokia moteris, pavyzdžiui, gyvena Kaune, jos kūdikis yra Kaune, o jai siūloma važinėti į darbą, tarkim, į Šiaulius. Juk tai absurdas. Tad tokių situacijų yra, o oficiali statistika atspindi tikrai toli gražu ne visas“, – teigė D. Šakalienė.

Neverta pasiduoti
Pasak psichologės, deja, absoliuti dauguma moterų nesikreipia pagalbos, nesiima teisinių veiklų ginti savo teises, nes mano, kad arba nepavyks, arba tai bus per daug brangus ir ilgas procesas. Tačiau kaip rodo praktika, tais atvejais, kai moterys gina savo teises, dažniausiai joms pavyksta. Aišku, jei moteris turi kitų darbo pasiūlymų, kurie yra naudingesni, ar išvis nėra finansinės būtinybės dirbti, gal ir neverta eikvoti savo nervų ir laiko.

Tačiau net tokiais atvejais D. Šakalienė teigia, kad geriau yra save apginti, nei jaustis bejėge ir pažeidžiama. Be to, tokiu būdu formuosis ir darbdavių sąmoningumas, kad mūsų moterys nebėra tokie tylūs, bejėgiai sutvėrimai, kuriuos galima išmesti kaip panaudotą daiktą.

„Net jei moteris jaučiasi labai įskaudinta ir mano, jog nėra prasmės reikalauti teismo grąžinti ją į tą patį darbą, vis tiek savo teises reikia apginti. Be to, juk žmonės daro klaidų, kartais mes galime pakeisti savo požiūrį, susitaikyti su darbdaviu ir toliau dirbti. Variantų būna įvairių, bet pasiduoti tikrai neverta. O šiai kovai reikia tik šiek tiek žinių. Jeigu padėtis finansiškai sudėtinga, tai galima paprasčiausiai kreiptis, pavyzdžiui, į „Teisės klinikas“, kurios dabar yra beveik prie visų universitetų, arba pasiskambinti į savo miesto savivaldybę pasitarti. Iš tikrųjų tų galimybių tikrai yra. Pagaliau yra nevyriausybinės organizacijos, Žmogaus teisių centras ir kitos įvairios organizacijos“, – kur moterims ieškoti pagalbos, vardijo D. Šakalienė.