Antradienį Šiauliuose EUROPE DIRECT Šiaulių informacinio centro kvietimu lankėsi politologas, protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka, kuris moksleiviams pristatė etiketo taisyklių pagrindus, aiškino, kodėl svarbu juos išmanyti, ką gali duoti etiketo išmokimas siekiant tikslų. A. Lydeka pastebi, jog daugelis kasdieniniame gyvenime etiketo taisyklių paprasčiausiai nesilaiko, tačiau, anot jo, žinoti jas vertėtų kiekvienam. „Gali būti, jog išmoktos etiketo taisyklės nulems visą jūsų gyvenimą bendraujant su darbdaviu ir nuo to priklausys, ar turtingai ir laimingai gyvensite likusį gyvenimą. Todėl kiekvienam svarbu išmokti etiketo jau mokykloje“, – pabrėžia etiketo specialistas.

– Kada paskutinį kartą lankėtės Šiauliuose?
– Paskutinį kartą Šiauliuose buvau gal prieš dvejus metus. Tačiau tai mano jaunystės miestas. Naujojoje Akmenėje pradėjau lankyti mokyklą. Kai man buvo penkeri metukai, tėvai ten atsikėlė gyventi. Tačiau kaip visi žinome, beveik visas Naujosios Akmenės kultūrinis ir socialinis gyvenimas vyko Šiauliuose ir per Šiaulius, todėl visuomet aktyviai su šeima važinėdavome į Šiaulius. Taip pat tėvai veždavo į spektaklius, renginius, kurie vykdavo Šiauliuose. Tad galiu sakyti, jog Šiauliai yra mano vaikystės miestas.

– Nuo vaikystės domėjotės kultūra. Ar tėvai rodė pavyzdį?
– Mano tėvai abu išsilavinę. Ir nors keista, abu yra pedagogai. Mamytė yra baigusi Šiaulių universitetą, o tėvelis – Vilniaus pedagoginį universitetą. Tačiau tėvelis niekada pedagoginio darbo nedirbo, nes pasirinko darbą teisėsaugoje: buvo tardytojas, inspektorius, o į pensiją išėjo kaip policijos komisaras. Mama dirbo įvairų administracinį darbą, nors didžiąją gyvenimo dalį skyrė pedagoginiam darbui. Šiauliai buvo tas miestas, kur daugiausiai leisdavome laiko su šeima. Drįsčiau teigti, jog ir dabar Šiauliai yra išlikę kaip regioninis centras, kuris vis dar traukia žmones iš aplinkinių miestelių.

– Ar pedagogų šeimoje griežtai buvote auklėjamas?
– Sunku objektyviai vertinti auklėjimą, kai negali palyginti su kitais tėvais, nes tėvus turiu tik vienus. Tačiau manau, jog reikalavimai buvo keliami aukšti, nes, pavyzdžiui, kambarių tvarkymas, mums su sese buvo privalomas dalykas. Reikėdavo tvarkytis ne tik savo kambarius, bet ir kartais visus namus. Tai buvo mūsų pareiga. Manau, jog pareigos ir darbai man padėjo būti atsakingesniam ir mokykloje. Visada atsakingai žiūrėjau į namų darbus ir paskirtas užduotis. Manau, jog todėl ir mokyklą baigiau aukso medaliu.

– Ar dažnai stebite, kaip elgiasi aplinkiniai. Pastebite etiketo klaidas?
– Deja, reikia pripažinti, jog yra susiformavęs aplinkinių žmonių požiūris, kad Arminas pasmerks, jei aš kažką ne taip padarysiu. Tačiau galiu nuoširdžiai pasakyti, jog vidinio tokio jausmo neturiu. Bendrauju su pačiais įvairiausiais žmonėmis, todėl jų niekaip neišskiriu. Vien tai, kad jau esu beveik 15 metų politikoje, rodo, jog  man tenka bendrauti su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, vykti į susitikimus, kartu pietauti konferencijų metu. Todėl suprantu, kad yra įvairių žmonių. Nefiksuoju ir kartais net nepastebiu, kaip elgiasi aplinkiniai žmonės.

– Ar jauni žmonės moka elementaraus etiketo?
– Yra įvairių žmonių. Mūsų visuomenėje, kaip ir bet kurioje visuomenėje, yra daug išsilavinusių, kultūringų žmonių, kuriems iš etiketo pozicijų negalėtume sakyti priekaištų, kad tas žmogus nekultūringas ar yra koks neišmanėlis. Neatmestina ir tai, jog Lietuvoje  pakankama ir tų nemandagių, nekultūringų ir neraštingų jaunų žmonių, kurie savo elgesiu šokiruoja kitus ir taip trukdo normalią aplinkinių komunikaciją. Tačiau tikrai galima rasti nemažai kitų tautų, kurių situacija yra prastesnė nei Lietuvoje, kaip ir yra tų valstybių, kuriose situacija tikrai geresnė nei pas mus.

– Gal vertėtų etiketo pagrindus kurti jau mokykloje?
– Sutinku, jog mokykloje reikėtų jaunimą mokyti etiketo ir mandagaus elgesio. Manau, kad žmogiškosios savybės kiekvienam suteikia didesnę vertę, ypač jaunam žmogui negu gilus konkretaus mokslo žinių išmanymas. Šiandien Lietuvos mokslo programos nuėjo žinių gilinimo keliu. Fizika, biologija, chemija – su kiekviena mokinių karta šie dalykai nagrinėjami dar giliau, dar išsamiau. Nors, mieli mano, pripažinkime, kad daugelis iš mūsų, jei mes nedirbame toje srityje, mums net neprireikia gilių chemijos ar biologijos žinių.

Tačiau tokie žmogiški dalykai kaip etiketas, oratorystė, komunikacija, sugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis, šokiai –  kur kas svarbiau, norint išugdyti žmogų, kuris  galėtų drąsiai siekti savo tikslų, komunikuoti, būtų veržlus. Šios savybės atneštų kur kas daugiau naudos nei chemijos ar biologijos vadovėlio išmanymas. Todėl mano nuomone, Lietuvoje mokymo programas reikėtų koreguoti iš esmės.

– Koks žmogus yra išsilavinęs? Ar tas, kuris baigė mokyklą vien dešimtukais?
– Išsilavinęs žmogus yra jau savaime, jei jis baigė mokyklą dešimtukais. Toks žmogus krimsdamas mokslus kartu įdiegė sau supratingumą, mandagumą, komunikacinius sugebėjimus. Pastebime, jog tie dvejetukininkai, kurie niekada nekreipė dėmesį į mokslus, jiems nerūpi ir kiti dalykai. Todėl žmogaus raštingumas gali būti lygu žmogaus išsilavinimas. Arba žmogus viskam gabus, arba atvirkščiai, jam niekas neįdomu ir tada jis bando atsiriboti nuo aplinkos.

– Iš ko mums reikia mokytis etiketo?
– Tai yra suminis dalykas. Abėcėlinius dalykus mes dažniausiai išmokstame iš tam tikro vadovėlio, tam tikros knygutės, teisingai surašyto žurnalistinio straipsnio. Tačiau tai yra mūsų pradžiamokslis, kurio dažnai neužtenka. Net pati protingiausia knyga neaprašys visų gyvenimiškų situacijų, todėl kartais pravartu pasižiūrėti į aplinką ir pasimokyti iš tų žmonių, kurie mums yra autoritetai ir mūsų vertinimu jie elgiasi teisingai. Kai yra išmoktos pirmosios pamokos, tada rekomenduojama skaityti dar sudėtingesnes etiketo knygas. Taip kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau ir sukaupiame etiketo protokolo žinių.

– Ar etiketo žinovas mėgsta valgyti rankomis?
– Taip. Nors kartais reikia pasidėti tris šakutes ir tris peilius bei valgyti su tais stalo įrankiais, kuriais reikia valgyti tuos patiekalus. Tačiau galiu pasakyti, jog yra nemažai patiekalų, kuriuos pagal etiketą net privalu valgyti rankomis. Net prisipažinsiu, jog man labai patinka valgyti rankomis ypač salotas. Ridikėliai, pomidoriukai, salotų lapai – juos privalu imti ranka iš bendros lėkštės ir pirštais valgyti. Šiandien mūsų jaunimui patinkančią picą taip pat reikėtų valgyti rankomis, o ne su peiliu ir šakute kaip koks barbaras.

– Ar pirmas įspūdis pamačius žmogų svarbus?
– Socialiniai tinklai yra neatskiriama dalis mūsų šiuolaikiniame gyvenime. Tačiau esu šalininkas sveiko, gyvo natūralaus žmonių bendravimo ir manau, kad didžiulė vertybė kalbėtis žiūrint žmogui į akis, nes tai galimybė prisiliesti prie jo peties, alkūnės, paspausti jam ranką. Natūralūs pojūčiai, žvilgsnis pasakys kur kas daugiau nei bet koks internete suformuotas straipsnis ar informacija.

Aš, kaip Arminas, ne kartą esu minėjęs frazę, kad šiandien sutikus žmogų pirmasis įspūdis yra nepalyginamai vertingesnis ir svarbesnis nei prieš šimtmetį, nes dabar pas kiekvieną kišenėje yra viso pasaulio biblioteka. Tik skirtumas tas, kad 3 ar 5 minutes mes turėsime „pagoglinimui“ norėdami suprasti, kokia yra Pitagoro teorema, ar ieškodami bet kokios kitos informacijos, kuri tą akimirką reikalinga. Kitaip tariant, šiandien nė vienas su savo sukauptomis žiniomis nebenustebins. Todėl ypač svarbus pirmas žmogaus įspūdis: kaip jis pasisveikino, kaip jis įėjo į patalpą, kaip nusišypsojo, kaip jis apsirengęs. Vyrai dažnai sako, kad koks skirtumas, kaip esi apsirengęs, gi ne nuogas atėjai. Tačiau šiais laikais apranga yra labai svarbu, skirtingai nei buvo prieš šimtą metų. Atrodo, jog apie žmogų kaupiame informaciją iš visai antraeilių dalykų, tačiau pagal etiketą labai svarbių.

– Ar pirmas įspūdis apie kitą žmogų kada nors jus suklaidino?
– Jei gilini informaciją apie sociumą ir aplinką, retai kada ir apsiriksi. Turtingi žmonės yra tik tie, kurie moka skaičiuoti pinigus. Jei žmogus mėtosi pinigais, greičiausiai jis nesupranta, kas yra pinigai ir tai jo vienkartinis uždarbis, prie kurio jis nėra pripratęs. Tačiau kiekvienas iš mūsų pridarome ir klaidingų vertinimų. Pasaulis gražus, kad mus supa patys įvairiausi žmonės ir visi turime teisę gyventi bei jaustis laimingi.

– Kokios statistinio lietuvio etiketo klaidos?
– Ne visi daro etiketo klaidas, tačiau yra daug nusistovėjusių klaidų, kurios jau tapo blogomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, užstalės taisyklės, kai verčiama per prievartą išgerti, tostų sakymai iš kairės į dešinę ir atvirkščiai – visa tai prieštarauja etiketui. Per svarbų vakarą gali nuskambėti tik keli tostai, nes kai sakomas tostas, kiti nei valgo, nei geria, nei bendrauja, o klausosi. Todėl jei bus sakoma daug tostų, niekas nepasivaišins ir nepabendraus. Viliuosi, kad jauna karta atstatys tas etiketo taisykles, nes esame verti gyventi kultūringai.

– Ar visi moka tinkamai pasisveikinti?
– Ranką pirmas tiesia pasisveikinimui aukštesnio rango asmuo. Vien tik lytis nenusprendžia rango. Kaip ir vien pareigos, amžius ar išsilavinimas nenusprendžia rango, tačiau suma šių išvardytų veiksnių nusprendžia žmogaus rangą bei tai, kuris pirma ranką turi ištiesti sveikindamasis. Jei jauna moteris, kuri neužima jokių pareigų, sveikinasi su vyresniu vyru, šiuo atveju tas vyras bus aukštesnio rango žmogus ir vyras pirmas išties ranką paspaudimui. Ranką tiesia aukštesnio rango asmuo žemesnio rango asmeniui. Kaip pavyzdys, prezidentė, nesvarbu, kad ji yra moteris, ji pirmoji ties ranką žemesnio rango žmogui.

– Kodėl vyrai pasisveikindami spaudžia ranką tik vyrams, o moteris išskiria?
– Taip besielgiantys klysta, nes negalima išskirti pašnekovo vertinant jį pagal lytį. Šiandien rankos paspaudimas, kilme atėjęs kaip vyriškas, yra priimtinas tiek sveikinantis vyrui su vyru, moteriai su vyru ar moteriai su moterimi. Tai yra specialioje draugijoje visiems priimtina forma. Pasisveikinimas veiksmu visada būtinas. Kartais pasisveikinimas eina vien rankos paspaudimu, o kartais ir rankos pabučiavimu ar bučiniais į skruostus bei linktelėjimu galva. Kiekvienas pasiaiškinimo būdas priklauso nuo to, kaip mes bendraujame. Nesvarbu, kad tu esi meras, o aš įmonės direktorius, jei mes artimi draugai, galime apsikabinti ir pasisveikinti bučiniais į skruostus. Pasirinkdami šią pasisveikinimo formą mes aplinkiniams afišuojame, jog esame ne tik oficialūs asmenys, bet ir draugai.

– Ar privaloma laikytis etiketo taisyklių bendraujant elektroninėje erdvėje?
– Etiketo taisyklės yra labai senos. Tačiau kalbant apie etiketą elektroninėje erdvėje, kurią galima įvardyti kaip labai naują dalyką, naują komunikaciją, etiketo taisyklių yra mažai. Tačiau raštingas ir kultūringas žmogus jų laikysis. Pavyzdys, elektroniniai laiškai, kuriuose privalu pasisveikinti, kaip ir susitikus akis į akį. Pabaigoje laiško pagal raštvedybą reikia malonaus komplimento „pagarbiai“, „geros dienos“, „ačiū“. Tačiau visai kitokios etiketo taisyklės reglamentuojamos trumposioms žinutėms, kurių informacija trumpinama, tačiau tai nekeičia, jog pasisveikinti reikia.

– Artėja kovo 8-oji. Kaip reikėtų šia proga pagerbti moterį?
– Labai skaudu girdėti, kai vyrai pradeda mylėti moteris tik kovo 8-ąją. Moterys vien todėl, kad jos yra moterys, turi būti mylimos nuolat kaip naujos gyvybės nešėjos, jautrios ir švelnios grožio propaguotojos. Todėl jas reikia mylėti visus metus, o ne tik kovo 8-ąją, kuri minima kaip feminisčių kovos už lygias teises diena.

Teoriškai nesuvokiama, kaip kovo 8-ąją galima kalbėti apie gražią, jautrią moterį, apie gyvybės nešėją. Tą dieną tikriausiai turėtų vyrai susigūžti ir leisti moterims žygiuoti gatvėmis su plakatais, važiuoti su motociklais, traktoriais. Tai diena moterų, kovojančių dėl lygių teisių diena. Tiesa, kovo 8-oji, kai pradėta moterims dovanoti tulpes, buvo sukurta Sovietų Sąjungoje. Manau, jog ši diena turi teisę egzistuoti, nes vienodai tiek vyrai, tiek moterys nusipelnė egzistuoti, būti prezidentais, seimo pirmininkais. Tačiau tai diena, neturinti nieko bendro su moterų šlovinimu ar pagerbimu. Komplimentus žerti ir gėles dovanoti moterims reikia be jokios progos.