Dauguma profesionalių fejerverkų šou pasaulyje trunka nuo dvylikos iki aštuoniolikos minučių. Tai anaiptol nėra atsitiktinumas – toks laiko tarpas tiesiog padiktuotas pirotechnikos logikos. Per tiek minučių galima meistriškai sukurti vieną aiškią dramaturginę kreivę su įžanga, augimu, kulminacija ir finalu, neišvarginant žiūrovo ir nesumažinant efekto. Lietuvoje vestuvių fejerverkai dažniausiai išsitenka į šešias ar septynias intensyvias minutes, miestų šventiniai pasirodymai retai kada peržengia penkiolikos minučių ribą. Net ir labiausiai prestižiniai tarptautiniai konkursai, tokie kaip Monrealio fejerverkų festivalis, paprastai brėžia trisdešimties minučių brūkšnį. O tada atsiranda Annecy. Kiekvieną pirmąjį rugpjūčio šeštadienį šis jaukus Prancūzijos Alpių miestas, įsikūręs prie vieno švariausių ežerų Europoje, surengia pirotechnikos spektaklį, trunkantį ištisas septyniasdešimt minučių. Renginys pritraukia apie 200 000 žiūrovų, ir pats faktas, kad žmonės daugiau nei valandą sėdi ar stovi krantinėse neatitraukdami akių nuo dangaus, įrodo, jog čia vyksta kažkas kur kas didingesnio nei įprastas fejerverkų šou. Tai fenomenas, savo dramaturgija primenantis ne mums pažįstamą pirotechnikos pasirodymą, o gerą kino filmą ar operą.
Oficialiai Fête du Lac (Annecy ežero šventė) savo istoriją skaičiuoja nuo 1860 metų. Tąkart Napoleonas III kartu su imperatore Eugénie atvyko į ką tik prie Prancūzijos prijungtą Savojos regioną, o vietos gyventojai jų garbei ant ežero surengė prabangią, Venecijos stilių primenančią šventę su fejerverkais. Nuo 1925-ųjų renginys įgijo oficialų pavadinimą ir tapo kasmetine tradicija, o nuo 2001 metų kiekviena šventė kuriama aplink originalią temą, padiktuojančią visos pasirodymo dramaturgijos griaučius. Štai 2019 metais tema „Svajok dangų“ vedžiojo žiūrovus plona linija tarp sapno ir realybės. 2022-aisiais šou pavadinimu „Vandens istorija“ dešimties minučių preambulėje panaudojo net 300 dronų, kurie danguje atvaizdavo paties Annecy ežero gimimą, ir tik po to perėjo prie pagrindinės pirotechnikos dalies. 2023 metais dangus alsavo muzikinio teatro ritmu. 2024-aisiais šventė neįvyko dėl Paryžiaus olimpinių žaidynių logistikos – visos policijos ir gelbėtojų pajėgos buvo mestos olimpiados saugumui užtikrinti. Tačiau miesto valdžia šią pauzę išnaudojo itin protingai: surengė apklausą, kurioje savo nuomonę išsakė apie 3000 gyventojų. Rezultatas buvo vieningas – žmonės nori, kad tradicija tęstųsi, bet taptų labiau prieinama, ekologiškesnė ir dar labiau akcentuotų vandens bei šviesos efektus, sudarančius pačią šventės šerdį. Būtent todėl 2025 metais jau buvo naudojama mažiau tarši pirotechnika, dangų raižė dar daugiau dronų, o šviesų ir vandens fontanų gausa įrodė, kad perėjimas prie mišraus formato, kur pirotechnika sceną dalijasi su naujausiomis technologijomis, yra dar vienas natūralus šio septyniasdešimties minučių formato evoliucijos žingsnis.
2025 metais šventė sugrįžo rugpjūčio 2 dieną su nauju, įspūdingu šou „Odė Mėnuliui“, kurį sukūrė prancūzų kompanija „ARTEVENTIA“, vadovaujama meno vadovo Édouardo Grégoire'o. Šis kūrėjas pirotechnikos pasaulyje sukasi nuo 2003 metų: pradėjęs mokytis pas tikrus amato meistrus, aštuonerius metus atidavė kompanijai „Fêtes et Feux“, vėliau perėjo į vieną seniausių Prancūzijos pirotechnikos firmų „Ruggieri“, o 2013 metais kartu su Pierre'u Legrand'u įkūrė „ARTEVENTIA“. Jų ambicija nuo pat pirmųjų dienų buvo aiški – kurti tokius pasirodymus, kuriuose pirotechnika būtų ne tik vizualiai stulbinanti, bet ir pasakotų istoriją. „ARTEVENTIA“ jau yra pelniusi aukso medalį Monrealio pasauliniame fejerverkų konkurse ir kūrusi Liepos 14-osios šou pačiame Annecy. Visas šis įspūdingas profesinis kelias puikiai atsispindi É. Grégoire'o kūrybiniame braiže: kiekvienas spektaklis konstruojamas kaip nuosekli, viena kitą keičiančių scenų seka, kur pirotechnikos efektai jautriai sąveikauja su muzika ir nuolat augina dramaturginę įtampą.
Išlaikyti žiūrovo dėmesį septyniasdešimt minučių – užduotis, reikalaujanti visiškai kitokio požiūrio nei standartiniai trumpi pasirodymai. Būtent tuo Annecy ežero šventė išsiskiria iš visų kitų pasaulio pirotechnikos renginių. Tipiniame dvylikos minučių šou kūrėjas taikosi į vieną vienintelę kulminaciją ir nuo pat pirmos sekundės nuosekliai augina įtampą, o žiūrovas instinktyviai jaučia artėjantį finalą – tas laukimas pats savaime prikausto dėmesį. Tačiau septyniasdešimt minučių su viena kulminacija pačioje pabaigoje virstų maždaug valandą trunkančiu žiūrovus varginančiu pasirodymu. Todėl „Odė Mėnuliui“ buvo meistriškai suskirstyta į šešis atskirus aktus. Kiekvienas jų turėjo savo unikalią vidinę struktūrą, savitą nuotaiką ir savo emocinę kulminaciją. Tarp aktų įsiterpdavo spengiančios tylos pauzės – jos leido žiūrovams atsikvėpti, apdoroti tai, ką ką tik pamatė, ir pasiruošti kitam etapui. Tai įprastas kino ar teatro principas, bet fejerverkų pasirodymuose nenaudojamas. Todėl toks ilgas šou iš esmės keičia viską: nuo muzikos parinkimo iki to, kaip laike išdėstomi patys sprogimai.
2025 metų pasirodymo muzikinė programa susidėjo iš trisdešimties atskirų kūrinių. Jau vien šis skaičius atskleidžia sunkiai suvokiamą renginio mastą. Juk tipinis vestuvių ar miesto šou Lietuvoje apsieina su trimis ar keturiomis dainomis, o Annecy muzikinis repertuaras tampa savarankišku koncertu, kuriame fejerverkai atlieka vizualinio akompanimento vaidmenį. Šou naratyvas buvo patikėtas Benoît Allemane'o balsui, ir ši detalė renginiui suteikia dar vieną, itin jautrią emocinę plotmę. B. Allemane'as buvo vienas garsiausių Prancūzijos dubliavimo aktorių, atpažįstamas kaip prancūziškas Morgano Freemano balsas. Deja, jis iškeliavo anapilin 2025 metų sausio 5 dieną, likus vos septyniems mėnesiams iki šventės. Vadinasi, tas gilus, per pasakišką Ežero ir Mėnulio dialogą žiūrovus vedantis balsas buvo vienas paskutiniųjų jo darbų.
Techninė pasirodymo pusė taip pat tobulai atspindi milžiniškus tokio formato reikalavimus. 2025-aisiais ežere buvo išdėstyta net 90 baržų su 125 paleidimo taškais, iš kurių sinchroniškai startavo 10 500 šūvių. Viskam paruošti prireikė penkiolikos dienų kruopštaus darbo, kuriam ruošėsi dvidešimt patyrusių pirotechnikų ir maždaug 200 technikų bei menininkų. Per šias septyniasdešimt minučių į orą išlėkė dvi tonos parako. Negana to, pati Annecy ežero gamtinė konfigūracija suteikia šou neįkainojamą pranašumą. Albigny įlanka čia atstoja natūralų amfiteatrą, iš visų pusių apsuptą kalnų. Krantinėse sėdintys žiūrovai mato tiesiai iš vandens kylančius šūvius, o fone stūksančios viršukalnės sukuria tokį erdvės ir didingumo pojūtį, kurio nesugebėtų atkartoti joks miesto parkas ar modernus stadionas. Vandens paviršius, lygiai kaip Budapešto Dunojaus fejerverkų šou atveju, tampa didžiuliu veidrodžiu. Tik ežero vanduo yra kur kas ramesnis už upės, todėl atspindžiai čia tampa neįtikėtinai švarūs ir simetriški. Pirotechnikai vandens atspindį taip pat išnaudoja pasirodymo metu, ypač kurdami žemus efektus – vandens fontanus ar kibirkščių kaskadas, kurios, atrodo, tuoj tuoj palies vandens paviršių.
Labiausiai Annecy ežero šventėje žiūrovus žavi akivaizdus kontrastas su renginiais, prie kurių esame įpratę Lietuvoje ir daugumoje kitų Europos šalių. Šešių minučių vestuvių šou primena trumpą, intensyvią dainą, paliekančią įspūdį, bet taip ir nespėjančią papasakoti istorijos. Tuo tarpu septyniasdešimties minučių pasirodymas – tai lyg geras filmas, kuriame gausu prasmingos tylos, kur pavyksta išlaikyti tobulą įtampos ir atsipalaidavimo ritmą. Čia gali taip giliai pasinerti į pasakojimą, jog net lengva pamiršti jog žiūrima į fejerverkus. Bilietai į mokamas tribūnas ir pievas kainuoja nuo 6,5 iki 45 eurų, tačiau tūkstančiai žiūrovų šou stebi ir nemokamai, įsitaisę aplinkinėse krantinėse ar ant kalvų. Net iš labai toli, iš Col de la Forclaz perėjos, esančios 1157 metrų aukštyje, šis vaizdas atima žadą, net ir negirdint muzikos. 2026 metais „ARTEVENTIA“ grįžta su nauju, septynių aktų šou „Pasaulio siela“, kurio pačiame centre atsidurs muzika. Tai tik dar kartą įrodo, kad Annecy modelis ne tik sėkmingai gyvuoja, bet ir nuolat evoliucionuoja, kasmet rasdamas vis naujų būdų, kaip septyniasdešimt minučių danguje paversti reginiu, kurio pasaulis dar niekada nėra matęs.
