Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko kvepalų žinovės Rimantės Budrytės-Kvietkauskienės paskaita „Iškvėpintos istorijos“. Pranešėja papasakojo ne tik apie parfumerijos istoriją, žymių asmenybių maniją kvapams, bet ir suteikė galimybę pauostyti įvairių kvapų, kuriuose tam tikri ingredientai buvo vieni populiariausių parfumerijos istorijoje.
Vienuolynai ir bažnyčios davė pradžią šiuolaikinei parfumerijai
Parfumerija yra labai sena. Duomenys apie senąsias civilizacijas ir kultūrinę veiklą siejasi su parfumerija ir kvapiaisiais aliejais. Parfumerijos ištakos siekia Mesopotamijos laikus. Pirminė parfumerijos funkcija buvo patalpų kvėpinimas. Pavyzdžiui, šventyklų, monarchų būstų. Iš to kvėpinimo ir kilo parfumerijos pavadinimas. Žmogus kartais nori būti patrauklesnis, maloniau kvepėti, be to, kvapais mes ir manipuliuojame.
„Darome lygiai tą patį, ką prieš 7 tūkst. metų darydavo Egipto žyniai. Jei tu smilkysi tai, kas patiks dievams, jie atsižvelgs į tavo bėdas, prašymus, atsiųs tau malonę. Tai buvo komunikacija tarp mirtingųjų ir dievų. Buvo manoma, kad gėlės ir kvapieji aliejai yra mėgstamiausia auka dievams. Vėliau vienuolynai ir bažnyčios buvo tie, kurie davė pradžią šiuolaikinės parfumerijos susiformavimui“, – pasakojo R. Budrytė-Kvietkauskienė.
Iki XIV a. kvepalų Europoje nebuvo, nes po Romos imperijos žlugimo buvo laikotarpis, kai uždraudė naudoti kvapiąsias esencijas. Buvo tikima, kad žmogus buvo sukurtas tobulas pagal Dievo paveikslą. Jei jis kvepinsis, įžeis Dievą.
XIV a. atsiranda dalykas, be kurio šiuolaikinė parfumerija yra neįsivaizduojama. Tai yra spiritas. Jis padėjo sukurti pirmuosius kvepalus ir pirmasis aromatas buvo karmeličių vanduo. Europa žavėjosi gyvulinės kilmės ingredientais. Buvo tikima, kad jie suteiks patrauklumo ir lytinio pajėgumo. Prekyba su Rytų šalimis į Europą atnešė apelsinmedžius, jazminus ir rožes, kurios ilgą laiką buvo pamirštos. Įdomus statuso pabrėžimas Renesanso ir vėlesniais laikais buvo juvelyrikos ir parfumerijos dermė. Jei turėdavai daug pomanderių, kuriuos kabindavai prie diržo, tai rodė tavo aukštą statusą.
Anot R. Budrytės-Kvietkauskienės, parfumerija išpopuliarėjo iš reikalo, nes Pietų Prancūzijoje didelį vaidmenį atliko odos apdirbimas, kurio kvapas buvo labai savitas. Į Pietų Prancūziją atkeliavo jazminai, kurie nustelbdavo odos gaminių kvapus. Tuo metu Europoje dėl higienos nesilaikymo siautė marai, todėl kilmingieji ir turtingieji pradėjo nešioti pirštinaites, kurias kvepindavo kvapiąja našlaite. Taip prasidėjo parfumerijos era.
Karalius Saulė ir Napoleonas – parfumerijos maniakai
R. Budrytė-Kvietkauskienė pristatė kelias istorines asmenybes, kurių gyvenime parfumerija buvo neatsiejama jų dalis.
Liudvikas XIV ar Karalius Saulė buvo ypatingas žmogus, beprotiškos prabangos simbolis – tikras kvapų maniakas. Amžininkai tuo metu Versalį vadino iškvėpintais rūmais. Kvepalai buvo pilami į rūmų fontanus, kiekvieną dieną specialios pareigybės žmonės iškvepindavo visą rūmų tekstilę: pagalvėles, užuolaidas, baldus. Buvo atskiras žmogus, kuris dirbdavo prie Versalio vartų. Jis nustatydavo, ar atvykstantis svečias pakankamai kvepia. Jei nepakankamai, jį tiesiog iškvepindavo. Tai buvo beprotiškas kvapų mišinys ir derinys. Tuo laikotarpiu karaliai džiaugėsi, kad juos gyvenime maudė tik kartą, jiems gimus. Praustis buvo nekilminga ir prasčiokiška. Karalius Saulė dėl šios savo manijos buvo nubaustas, jis gavo ypač sunkią migrenos formą, dėl kurios negalėjo toleruoti nė vieno kvapo, išskyrus apelsinmedžio žiedų aromatą.
Giovanni Maria Farina Kelne sukuria pirmąjį odekoloną „Kelno vanduo“. Tai yra mažos konsistencijos aromatas, kuriame apie 80 proc. yra citrusiniai vaisiai. Odekolono funkcija nėra kvepinimas, o kūno kvapo atgaivinimas, dezinfekavimas. Pietų Europoje odekolonas yra pilamas į vandenį, kai pasitinkami svečiai.
Bet ne G. M. Farina Kelne buvo geriausias odekolono veidas, kurio iki šiol niekas nepranoko. Tai Napoleonas buvo odekolono ambasadorius, net maniakas. Jis per mėnesį sunaudodavo apie 60 odekolono buteliukų. Net į žygius veždavosi odekolonų ir buvo patarnautojas, kuris turėjo prižiūrėti, kad nepritrūktų odekolono. Juo Napoleonas plaudavosi galvą, jame maudydavosi, atsipalaiduodavo.
Napoleono žmona Žozefina yra laikoma tikrąja rožynų propaguotoja Europoje. Tačiau parfumerijoje kalbama ne apie Žozefiną ar rožes, o apie kerštą, kuris pagal Žozefiną turi kvepėti stipriai. Žozefinai nepavyko pagimdyti Napoleonui įpėdinio, todėl jis ją paliko ir susirado kitą. Žozefina buvo gudri moteris. XIX a. labai populiarūs buvo muskuso kvapai, kurie Napoleonui nepatiko. Išsikraustydama Žozefina ištepė visas rūmų sienas muskusu. Tuose rūmuose Napoleonas nebegalėjo gyventi.
XIX a., kai vyko chemijos revoliucija, suformavo parfumerija, kuri yra dabar. Cheminių elementų atsiradimas pakeitė kvepalų sudėtis, atpigino kaštus, nes anksčiau kvepalai buvo tik turtingųjų privilegija.
