Per 781-ąjį gimtadienį šiauliečiai ir miesto svečiai galėjo ne tik pramogauti, bet ir turėjo progą persikelti į Šiaulių miesto praeitį. Pasivaikščioti po istorijos akimirkas ir patirtį anuometinę atmosferą buvo galima užsukus į Prisikėlimo aikštėje įsikūrusį stilizuotą tarpukario miestą. Panorusieji sužinoti daugiau apie saldžiąją Šiaulių miesto istoriją (ar įsitikinti, kad tikrai to saldumo mūsų mieste būta) rinkosi ekskursijon Šokolado muziejaus fojė. Smalsuolius čia pasitiko gidė Meilutė Požemeckaitė, kuri ir papasakojo, kur to saldumo Šiauliuose būta.

Saldainių po vieną
Pasak gidės M. Požemeckaitės, dar XX a. pradžioje saldumynai buvo ganėtinai brangūs ir žmonės saldainius pirkdavo ne kilogramais, o vienetais. Dažniausiai saldainių pirkėjais būdavo vyriškos giminės atstovai, kurie saldainius pirkdavo savo damoms.

Ji ekskursantų grupę pakviečia kiek aukščiau palypėti koncertų įstaigos „Saulė“ laiptais ir žvilgtelėti į Juliaus Janonio gimnaziją, kuri 1851–1914 m. vadinosi „Šavelskaja mužskaja gimnazija“. Gidės teigimu, vaikinai sužinoję, kad yra saldainių laužo, bėgdavo į šalia esančią krautuvėlę ir nusipirkdavo po 1 saldainį. Didelis skirtumas, ar ne? Juk šiandien perkame mažiausiai saują saldainių.

Beje, saldainiai buvo neatsiejama pasimatymų dalis. Kad taip tikrai buvo, M. Požemeckaitė pacituoja tarpukario spaudoje rastą ištrauką: „Bernužėlis eina aplankyti savo mylimosios – neša saldainių. Mat saldainiai tokiuose atvejuose dažnai yra nepakeičiamu dalyku: jie suminkština kiečiausias mergužėlių širdis ir užtikrina prielankumą, ypač jei turi neblogą skonį saldainius pirkdamas.“

M. Požemeckaitė grupelę pakviečia į populiariausią pasivaikščiojimų vietą – nuo koncertinės įstaigos pasukame link Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro. Nedidelė atkarpa, o praeiname net kelias kadaise Šiauliuose buvusias saldainių parduotuvėles Tilžės gatvėje. Štai dabar, kur yra galanterijos taisykla, veikė saldainių krautuvė neišlikusiu pavadinimu, o arčiau bulvaro, Tilžės g. 154, – šokolado ir saldainių fabriko „Maigrat“ saldainių krautuvė.

Saldi ir kvapi Vilniaus gatvė
Vien Vilniaus gatvės nedideliame perimetre galima suskaičiuoti keletą saldžiųjų taškų – dar viena saldainių krautuvėlė, arbatinė. Išėję pasivaikščioti miestiečiai užsukdavo į ledainę, buvusią dabartinėje „Gaidžio“ laikrodžio aikštėje, kurioje buvo prekiaujama skaniausiais ledais mieste.

Vilniaus ir Vasario 16-osios gatvių kampo namo pirmajame aukšte veikė įžymioji Milšteino cukrainė. Vyresnių šiauliečių pasakojimu, Milšteino cukrainėje-kavinėje kepė skaniausias bandeles Šiauliuose, prekiavo gardžiais pyragaičiais ir tortais. Beje, gidė pažymi, kad kavinės savininkė retkarčiais pasiųsdavo savo darbuotoją, jau a. a. Joną Krivicką, į netoliese esančią Komošo ledainę nupirkti ledų porcijos ir parnešti palyginti. Regis, savininkei vis atrodydavo, kad per dideles porcijas parduoda kavinės klientams.

Antrame pastato aukšte buvo įsikūręs labai populiarus Piliečių klubas kartu su prestižiniu restoranu „Palanga“. Čia vykdavo arbatėlės, karnavalai, pasilinksminimai su šokiais.

„Klube rinkdavosi Šiaulių verslininkai, politikai, turtinga šviesuomenė, valstybės tarnautojai, teatralai. Lietuvos verslininkų sąjungos Šiaulių skyriaus nariai kasdien ketvirtą valandą po pietų „susieidavo kavai“, su žurnalistais aptardavo svarbesnes naujienas. Tiesa, šioje erdvėje galiojo aprangos kodas – vyrai turėjo būtinai ryšėti kaklraiščius“, – sako gidė.

Vakarėlių metu merginos stengėsi keisti savo sukneles, o jei ne pačią suknelę, tai bent aprangos detalę. Gidė pasakoja, kad sykį rusaitės susižavėjo ryškaspalviais lietuviškais kombinukais/ apatinukais ir atėjo tik su jais vietoje suknelių – tai lietuvaitėms esą sukėlė nemažai juoko.

Tuo metu laikytasi ir tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, neetiška buvo šokti iki suprakaitavimo, neturintys klausos ir nemokantys šokti šios pramogos atsisakydavo. „Moterys ar merginos be palydos į pobūvius nevaikščiodavo – tai buvo nepriimtina“, – teigia M. Požemeckaitė.

Žiūrovų susidomėjimas kinematografija tarpukariu buvo didžiulis, sako gidė. Kinas buvo sensacija, kuria domėjosi maži ir dideli, apsišvietę ir bemoksliai, turtuoliai ir ne turtuoliai. Kino industrija buvo nebyli, filmus lydėdavo tik muzika, o aktorių begarses frazes paaiškindavo pasirodantys titrai. Pasitelkiant kino tematiką buvo gaminami ir saldainiai“, – pažymi ji. Pavyzdžiui, populiarieji personažai Pat ir Patašonas arba Čarlis Čaplinas.

1876 m. broliai Kaganai name, stovėjusiame dabartinėje Dubijos gatvėje, atidarė šokolado ir saldainių fabriką. Šiame fabrike dirbo per 200 darbininkų. Broliai turėjo parduotuvę dabartinėje Vilniaus gatvėje. Pats  fabrikas veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Po karo broliai  atidarė uždarąją akcinę bendrovę Kaune su broliais Tilmansais. Jų bendrovė „Tilka“ turėjo savo parduotuves Šiauliuose ir konkuravo su vietiniais fabrikais, turėjusiais visai šalia savo firmines parduotuves.

Na, o skvere, kur dabar yra Centukų fontanas, XX a. pr. stovėjo cerkvė, šalia jos – paviljonas-kavinė „Poilsis“, kurioje prekiauta tikrais Maskvos ledais iš pieno, grietinės ar šokolado. Įvairių rūšių ledų porcija kainavo 10, 20, 30 centų.

„Kitoje gatvės pusėje šurmuliavo turgaus aikštė, kurioje parduota daugybė cukierkų, meduolių, saldžių riestainių. Turgaus pakraštyje stovėjo ir „Birutės“ saldainių fabriko saldainių kioskelis“, – sako M. Požemeckaitė. Ji primena, kad ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje sutuokta daugybė saldžių porų. O kur dar atlaidai, per kuriuos buvo pardavinėjami cukriniai blizgūs saldainiai, saldūs laikrodukai, kurių trokšdavo kiekvienas vaikas..

„1928-aisiais Lietuvoje veikė apie 40 saldainių įmonių, ketvirtadalis jų – būtent Šiauliuose. Saldus mūsų miestas buvo, skaniai kvepėjo, kai buvo verdami saldainiai“, – šypsosi ji.

Šiandien Šiauliuose veikia 2 saldainių fabrikai, vienos šokolado dirbtuvės, o saldžiais – antai didžiausiais pyrago, skruzdėlyno ir kitų saldėsių – rekordais džiugina Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyrius.

Saldumynai

Į viršų