Raminta Lapinskaitė – saviugdos trenerė, koučingo specialistė (ICU), tinklaraštininkė, populiarių straipsnių moterims autorė, VšĮ Sąmoningų santykių studijos įkūrėja, individualiai ir grupėse ugdanti moteris asmeninio gyvenimo pilnatvės temomis ir ypatingą dėmesį skirianti meilės sau principui saviugdoje. Su ja kalbamės apie moterų požiūrį į save ir savos laimės paieškas. „Anuomet įtikėjau, kad tai, kaip aš atrodau, ką apie mane galvoja kiti, kiek aš esu prikaupusi socialiai pripažintų sėkmės atributų, ir yra tikroji mano laimė. Deja, vaikydamasi formos, aš apleidau turinį. Manau, kad tai didžiausia visų šiuolaikinių moterų bėda ir nepasitenkinimo priežastis. Galvodamos apie tai, į kokį išorinį popierėlį save įpakuoti, mes pamirštame, kokia didžiulė dovana pasauliui esame savo vidumi“, – sako R. Lapinskaitė.

– Kaip viskas prasidėjo, kodėl nusprendėte padėti moterims?
– Mokymuose dažnai išgirstu klausimą, koks gi įvykis pakeitė mano požiūrį į pasaulį ir savo vietą jame. Viskas prasidėjo nuo asmeninio ir labai moteriško patyrimo. Tai nutiko prieš beveik 9 metus, kai gimė mano dukra. Gimdymo patirtis ir dukters atsiradimas leido man pajusti, kad gyvenimas nėra toks paprastas ir primityvus, kaip tikėjau iki tol. Jame yra daug svarbesnių dalykų nei išsilavinimas, socialiniai ryšiai, išvaizda, statusas ir pan. Naujos gyvybės atsiradimas anuomet pasirodė toks galingas ir paslaptingas, kad ši patirtis patraukė prie gyvenimo prasmės ir gelmės paieškų, rimtų svarstymų apie atsakomybę už tai, ką aš po savęs palieku, kokį moters pavyzdį rodau augančiai dukrai.

Atsakymų paieškos neilgai trukus privedė prie meilės sau ir atsakomybės už savo laimę principų. Šis suvokimas anuomet man buvo labai stiprus, pradėjau ugdyti savęs priėmimą, mokiausi gyventi su meile kiekviename žingsnyje. Pamažėl ir mano gyvenimo kokybė ėmė keistis – keitėsi santykiai, požiūris į save ir savo kūną, darbą, vietą po saule. Ėmiau, tikrąja to žodžio prasme, augti savo pačios akyse. Tuomet ėmė stiprėti mano savivertė, pasitikėjimas savimi.  Sugrįžo gyvenimo džiaugsmas, pradėjau įsiklausyti į savo vidinį balsą, eiti ten, kur mane kviečia širdis. Iš pradžių tuo patyrimu dalinausi su geriausia drauge, bičiule ir dabartine bendražyge. Bėgant metams, kaupiantis patirčiai ir kompetencijai, supratome, kad šios tiesos reikalingos kiekvienai moteriai, tad prieš beveik trejus metus pradėjome rengti mokymus ir dalintis su moterimis tiesomis, padedančiomis joms susigrąžinti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.

– Ar iki tol buvote karjeristė, verslininkė?
– Nei viena, nei kita. Mano dukra gimė prieš pat baigiant universitetą. Buvau pasirinkusi viešojo administravimo studijas. Žvelgdama į savo mamą, kuri visą gyvenimą dirbo viešojo intereso labui, buvau įsitikinusi, kad toks darbas man atneš trokštamą stabilumą, saugumą, patikimas pajamas. Tikėjau, kad tai moteriai svarbiausia – gerai mokytis mokykloje, įgyti paklausią profesiją ir dirbti stabilų darbą. Laimei, baigusi studijas taip niekuomet ir nedirbau pagal specialybę. Po motinystės atostogų pasukau į mokymus – dar augindama dukrelę supratau: mano aistra yra visai ne stabilumas ir ne saugus darbas institucijoje. Mano aistra yra saviugda ir asmeninis tobulėjimas. Štai kuo aš iš tiesų tikiu – ne stabilumu, o nuolatine kaita, augimu ir  evoliucionavimu. Tikiu žiniomis, kurios padeda mums keistis ir lavėti iš vidaus. Tikiu žmogaus gebėjimu pačiam save ugdyti ir taip keisti savo aplinką. Kai keičiamės mes pačios, keičiasi ir mūsų gyvenimo kokybė, žmonės esantys aplink mus, pasaulis. Bet viskas prasideda nuo mūsų suvokimo, kad galime daryti įtaką sau, keisti įpročius, požiūrį, įsitikinimus, save kaip visumą.

– Kaip jūs manote, kokiuose rėmuose yra įsprausta šiuolaikinė moteris?
– Mūsų, moterų, suvokimą savo pavyzdžiu tiesiogiai formuoja mamos, močiutės, kitos mus auginusios moterys. Prisimenu, kad vėliau, jau mergystėje, mano suvokimą formavo žurnalai, televizija. Holivudo filmuose ieškojau užuominų, kokia aš turėčiau būti moteris.

Visa tai veikia kiekvienos moters suvokimą. Tai, ką mačiau augdama, mane stipriai paveikė ir nuvedė išorinio grožio link. Anuomet įtikėjau, kad tai, kaip aš atrodau, ką apie mane galvoja kiti, kiek aš esu prikaupusi socialiai pripažintų sėkmės atributų, ir yra tikroji mano laimė. Deja, vaikydamasi formos, aš apleidau turinį. Manau, kad tai didžiausia visų šiuolaikinių moterų bėda ir nepasitenkinimo priežastis. Galvodamos apie tai, į kokį išorinį popierėlį save įpakuoti, mes pamirštame, kokia didžiulė dovana pasauliui esame savo vidumi.

Visos anuometinės pastangos, nors ir nenuvedė prie to tikrojo pasitenkinimo gyvenimu, ką demonstravo baltos šypsenos iš žurnalų viršelių ar kitų medijų, tačiau gavau neįkainojamos patirties. Dabar tvirtai žinau – jei norime keisti gyvenimo kokybę, privalome atskleisti save iš vidaus, o ne tik iš išorės. Tik tada tapsime pilnos, kuomet mūsų išorė atskleis gražų ir įvairialypį vidinį pasaulį.

– Kaip manote, ar apskritai įmanoma atsiriboti nuo socialinės įtakos?
Mano pačios, draugių, bendražygių patirtys sako, kad atsiriboti nuo socialinės įtakos ir visuomenėje vyraujančių moters stereotipų įmanoma. Ir ne tik įmanoma, bet ir būtina, jeigu norime įgauti sveiką pusiausvyrą, jei norime atrasti laimę, pasitenkinimą, pilnatvę. Reikia pasinerti į save, kad atrastume vidinių, autentiškų, giluminių motyvų kurti pilnavertį gyvenimą, kad iš vidaus pajaustume, kas yra moteriškumas, išmoktume džiaugtis paprasta ir žmogiška laime kasdien.

– Ar tiesa, kad mūsų kultūroje mes, moterys, nuo mažumės įtikime, jog vyrai yra už mus pranašesni?
– Tokia nelygiavertė mąstysena būdinga ne tik lietuvėms, bet ir daugeliui moterų pasaulyje. Didelė dalis mokslo moterų, kultūrologės, psichologės ir sociologės, kurios yra autoritetai saviugdos mokslo pasaulyje, iš kurių aš pati mokausi, pripažįsta, kad šiuolaikines moteris veikia įsigalėję stereotipai, kai vyras nuo seno vertinamas kaip pranašesnis, aukštesnis, vertingesnis nei moteris. Šis požiūris paveikęs mūsų psichiką nuo pat mažumės. Visgi be to, ką mes paveldėjome  su motinos pienu, be mums įtaką darančios praeities, mes visada turime šiandieną ir laisvą valią rinktis. Pati taip gyvenu ir mokau moteris, kad turime priimti gyvenimo sąlygas ir kultūrą tokią, kokia ji yra. Praeities pakeisti negalime. Nustokime ten ieškoti kaltųjų. Taip jau susiklostė ir taip yra. Tai bendros, visos žmonijos pamokos.

Pagalvokime, ką kiekviena iš mūsų šiandien ir dabar galime padaryti tokio, kokius sprendimus privalome priimti, kad galėtumėme išsivaduoti iš nepasitikėjimo, saviniekos, savigraužos ir savikaltės. Mes tai galime padaryti. Pačios esame dabarties šeimininkės. Darykime tai, kas priklauso nuo mūsų, keiskime tai, ką galime pakeisti – ne paveldėtas kultūros sąlygas, ne praeitį, o save ir savo santykį su tuo. Visada prisiminkime, kad be praeities, mumyse visada gyvos ir tos jėgos, kurios kviečia mus kurti kitokią, darnesnę ir laimingesnę ateitį. Pasikliaukime tomis jėgomis. Atverkime neribotas galimybes vidiniams pokyčiams ir asmeniniam tobulėjimui. Padaryti  ir pasiekti su tokiu požiūriu galime labai daug.

– Kokiais klausimais į jus kreipiasi moterys?
– Pagrindinė į mus besikreipiančių moterų kategorija yra tos, kurioms vienaip ar kitaip nesiklosto santykiai su vyrais. Vienos negeba užmegzti partnerystės, yra vienišos ir tai tęsiasi jau daug metų, kitos palaiko trumpalaikius ir fragmentiškus santykius. Daug besikreipiančių moterų gyvena su vyru, bet yra nepatenkintos nei santykių kokybe, nei vyru, nei savimi. Tiek Vakarų psichologai, tiek senovės Rytų išminčiai moko, kad mes kiekvienas per santykius gauname pagrindines pamokas apie save. Žmogus, esantis šalia, yra mūsų pačių atspindys. Būtent per šį atspindį moterys, gavusios skaudžias, sudėtingas, jautrias pamokas ateina ieškodamos atsakymų, ką daryti, kaip augti, kaip būti su savimi ir vyru darniai, be nuoskaudų, su meile.

Kita didelė į mus besikreipiančių įvairaus amžiaus moterų kategorija tiesiog domisi saviugda. Jos nori išbandyti naujus savęs lavinimo būdus, trokšta pažinti, tobulėti, nes saviugda joms yra tapusi vertybe. Tokios moterys pasinaudoja kiekviena galimybe augti, nes jau yra patyrusios savęs lavinimo džiaugsmą ir galimybes.

Dar viena kategorija moterų, jau tų, kurios kreipiasi į mane individualių konsultacijų metu, yra paveiktos tam tikro chaoso, gyvenimo sūkurių, sumaišties,  ir nori išsivaduoti iš vidinės bei išorinės painiavos. Gyvenimas jas kviečia keistis, tačiau nežinodamos, kaip tą padaryti, jos kreipiasi į saviugdos specialistą, siekdamos aiškumo, ramybės, pusiausvyros ir ilgalaikio pokyčio. Padedu joms nuosekliai žingsnis po žingsnio keisti kasdienybę ir realizuoti vidinį potencialą.

– Tad nuo ko  pradėti – nuo ko imti save ir pamilti?
– Viena seminarų dalyvė manęs paklausė, kokia yra būtina sąlyga, kad moteris galėtų atskleisti save su meile. Nuo tada visuomet tvirtinu, kad  pirma ir pagrindinė užduotis, be kurios visi kiti žingsniai yra beverčiai, tai skirti nuoširdaus laiko sau. Savo gyvenimo kasdienybėje sukurkime erdvę ir laiką, kuriuo galėtumėme pasinerti į savo poreikius, pažinti save, patyrinėti savo širdį, išsiaiškinti, kas teikia mums džiaugsmo. Galbūt tai laikas su knyga rankose, galbūt tai pasivaikščiojimas miške, dienoraščio rašymas, visiškai nesvarbu, ką veikiate. Svarbiausia nuoširdus pasiryžimas skirti dėmesio ir laiko sau. Be šito apskritai apie kitką negalime ir kalbėti. Mūsų laikas sau – tai erdvė mums augti mūsų pačių akyse.

Dažnai moterims duodu tokį patarimą. Juk esame paskendusios kitų reikaluose: vaikų priežiūra ir mokslai, darbas darbą veja, karjeros siekimas, buitis, darbiniai susitikimai..., o mūsų kalendorius pilnas kitų žmonių reikalų. Rekomenduoju į darbotvarkę įtraukti laiką sau, kitaip tariant, iš anksto susiplanuoti skirti dėmesio savo poreikiams. Pavyzdžiai, pirmadienį nuo 10 iki 11 val. skirsiu laiko sau arba antai sekmadienį einu į pasimatymą su savimi net kelioms valandoms. To būtina laikytis, išmokti įsipareigoti pačiai sau. Jei moteris nori gyventi pilnavertį gyvenimą,  laikas sau privalo tapti jos įpročiu.

Labai veiksminga, kai atsilyginame už pastangas, kuriomis kuriame savo gyvenimo gerovę, laimę, sveikatą, kaskart tinkamai save įvertiname ir sau padėkojame. Pavyzdžiui, jeigu norime fiziškai sustiprėti – užsirašome į sporto klubą. Moteris paprastai galvoja, štai užsirašiau į sporto klubą, bet man dar mėnesių mėnesius reiks plušėti, kad atgaučiau iki gimdymo turėtą formą. Siūlau pakeisti požiūrį ir tokioje situacijoje padėkoti sau – aš pagaliau ryžausi tą padaryti, šitiek mėnesių atidėliojau savo sveikatą, ir štai, pagaliau, sukaupiau drasą, dabar esu verta atlyginimo – pripažinimo savo pačios akyse. Tokiu būdu mes tampame savo vertės šeimininkėmis, toks požiūris nepaprastai veiksmingai augina mūsų meilę sau. Pabandykite!