08-08-2015 13

Čiurlys – lietuviškosios vasaros simbolis.
Juditos BALTAKYTĖS nuotr.

Judita BALTAKYTĖ
Čiurlys – pats vasariškiausias paukštis. Jų pasirodymas prognozuoja apie staiga sušilusius orus. Šį paukštį galima vadinti lietuviškosios vasaros simboliu. Skrisdami iš tolo jie primena kregždę, tačiau už jas yra gerokai didesni, o išskirtinis jų bruožas – plačios žiotys – būtinos grobio medžiojime skraidant. Apie čiurlius prakalbome ne be reikalo. Šiaulietė Jovita mums papasakojo prieš keletą dienų jai nutikusią istoriją.
„Saulė jau po truputį leidosi už horizonto, kai netikėtai išgirdau nedrąsų skambutį į duris. Jas atrakinus mane pasitiko kokių 7-erių metų berniukas didelėmis, išgąsčio kupinomis akimis: „Teta teta, būkite gera, padėkite mums.“ Po šių žodžių iš už kampo išlindo ir kiek vyresnis berniuko draugas.“
Mergina pasakoja atsiminusi šiuos du vaikus, nes prieš keletą savaičių neklaužados vandens šautuvais aplaistė laiptinės duris ir pabėgo, o dar seniau visai šalia langų mėtė krepšinio kamuolį. „Buvo keista matyti šiuos neklaužadas tokius sunerimusius ir kažko prašančius, tačiau kai išgirdau pasakojimą, mano pačios akys pasidarė tokios pat didelės, kokios prieš keletą akimirkų buvo jų. Ne todėl, kad man papasakojo kažkokią tai tragišką istoriją. Mane sujaudino tai, kad tokie jauni, iš pažiūros „velnių priėdę“ berniukai susirūpino tokiu dalyku: „Teta, ten, balkone, po palange, įstrigo paukščiukas. Būkite gera, padėkite jį išgelbėti.“
Jovita pasakojo nieko nelaukusi ir kartu su vaikais nusileidusi į pirmame aukšte esantį balkoną įvertinti situacijos. „Įlipau į balkoną ir už kampo pamačiau tarp palangės ir sienos kybantį paukščiuką. Jo sparnas, koja ir kakliukas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo įsipainioję tarp kažkokių plastmasinių siūlų, pakulų, kaip sakė mano mama. Nežinia kiek laiko jis ten kybojo, bet iš vangaus judėjimo buvo panašu, kad ilgai.
Berniukai iš apačios šūkavo siūlydami savo svajingas, vaikiškas ir nerealias idėjas, kaip iš ten ištraukti paukštį. „Jeigu būčiau koks nors superherojus, savo galiomis išlaisvinčiau jį“, – sakė vienas. „Mums reikia susirasti milžiną, kuris pasiektų paukščiuką ir nukeltų jį į apačią“, – savo pasiūlymus teikė ir antrasis.“
Šiaulietė pasakojo, kad po kone valandą trukusios nesėkmingos „gelbėjimo operacijos“ kaimynas atsinešė ilgas kopėčias, kuriomis užlipo iki antrojo aukšto, išpainiojo ir padavė čiurlį.
„Parsinešėme jį namo, pagirdėme, tada mama iš žolių padarė jam laikiną lizdelį, kurį padėjome balkone ir ten palikome paukščiuką. Po poros valandų nuėję patikrinti, paukščio jau neberadome.“
Mergina sakė šiuo pasakojimu norinti garsiai pasidžiaugti, kad vis dar yra vaikų, kurie vietoj to, kad mėtytų akmenis į vargšą gyvūną ar šiaip ką nors baisaus darytų, stengėsi dėl gyvūno gerovės, o patys negalėdami nieko padaryti ėjo ir ieškojo pagalbos.
Čiurliai, gyvenantys miestuose, lizdus dažniausiai suka sienų plyšiuose. Atskridę prie lizdo jie neria tiesiai į jo vidų, todėl gali atsitikti taip, kad kur nors įsipainioja. Tad jeigu jūsų palangės plyšys kiek didesnis – nenustebkite, jei vieną dieną sulauksite netikėtų gyventojų.

 

 
Straipsnių peržiūros
94633698
Į viršų