Katytė Mamarosa tikisi, kad netrukus atsiras žmogus, atversiantis jai savo namų ir širdies duris.GGT „Pifas” nuotr.
Aušra LAURINKIENĖ
Daugybė keturkojų labai laukia galimybės įrodyti, kad jie sugebės papildyti jūsų gyvenimą, suteikti jums džiaugsmą ir palengvinti jūsų liūdesį. Viena iš jų - gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas” globotinė katytė Mamarosa.
Atsidėkos tuo nuostabiu, balandžio burkavimą primenančiu murkimu
Praėjusių metų kovą į „Pifą” patekusi katytė, anot savanorių, - labai švelni ir rami, nemėgsta staigesnio judesio, didesnio garso. Gal tai ir nėra ta katytė, kuri murks atsitūpusi ant kelių (beje, dauguma suaugusių katinų to nedaro, nors daugeliui atrodo, kad jie taip turėtų daryti), tačiau ji turi daugybę kitų pranašumų: ji puikiai moka pabūti viena, todėl jai nebūtina skirti daug dėmesio. Kadangi yra nedrąsi, niekada nelips ant stalo, nelįs į lėkštę. Mėgsta miegoti atskirai, tad papildomos šilumos šeimininko lovoje taip pat neieškos. Gerai sutaria su kitais gyvūnais, net su šunimi. Ji kur kas mieliau ramiai patupės ant palangės, skaičiuodama praskrendančius paukščius, nei triukšmingai žais. O svarbiausia, už gerą žodį ir švelnų paglostymą visada atsidėkos tuo nuostabiu, balandžio burkavimą primenančiu murkimu.
Meksikietiškas serialas su itališkomis aistromis dėl lietuviškos rainiukės
Dvejų metų sterilizuota katė, pasak „Pifo” atstovės Linos Aužbikavičienės, sukėlė nemažai aistrų: „Visi mes žinome – benamių gyvūnų yra kur kas daugiau nei galimybių juos priglausti. Kartais nutinka taip, kad randi štai tokią mielą katytę ir nežinai, kaip jai padėti. O padėti taip norisi, taip nelengva praeiti pro šalį ir viską pamiršti. Mamarosa atkeliavo iš Palangos. Ten ją sutiko „Pifo” savanorė Inga. Mažutę, mielą, besiglaudžiančią kieme šalia konteinerių, nuolat stebinčią praeivius savo didelėmis žaliomis akimis ir ... besilaukiančią kačiukų. Tikrai ne kiekvienas globėjas turi galimybę priglausti katę su kačiukų vada, juo labiau kad net neaišku, kiek tų kačiukų bus – gerai, jei vienas ar du, o jei šeši? Štai tada ir užvirė aistros – ką daryti, imti ar ne, kur padėti, o kas bus, jei sulauksim nemenko „prieauglio”? Tikras meksikietiškas serialas su itališkomis aistromis dėl lietuviškos rainiukės”.
Iš patogios lovos - ant senos sofos
Taip, katytė nebuvo palikta likimo valiai. Globėjai teko paaukoti miegamąjį kambarį ir iš patogios lovos persikraustyti ant senos sofos – ne savaitei, o keletui mėnesių. Kol gims kačiukai, kol paaugs. Nes be Mamarosos šeimynos globėja turi dar keletą suaugusių gyvūnų, šalia kurių naujagimiams būtų nesaugu. O katytė buvo pavadinta Mamarosa – „Mama”, nes laukėsi vaikučių, „rosa”, - nes sukėlė tokį serialus primenantį šurmulį. Taip katytė atkeliavo į Kauną. Po dviejų savaičių (beje, „Pifo” gimtadienio šventės rytą), gimė dvi nuostabios katytės – juoda kaip angliukas Bela ir nuostabi mamytės kopija rainiukė Luka.
Nuostabus tas gyvūnų pasaulis...
Mamarosa buvo puiki mama – visą mėnesį niekur nesitraukė nuo savo mažylių. Valgydama tik priekines kojas iš guolio iškeldavo ir, pasiekusi dubenėlį, užkrimsdavo. Vėliau, mažyliams paaugus, akylai juos saugojo (globėjos šuo su nerimu pamena tuos laikus). Nugvelbusi gardesnį kąsnelį skubiai bėgdavo slėptis – ne tam, kad pati paslapčia suvalgytų. Ji kviesdavo vaikus ir saugodavo, kol šie dorodavo „grobį”. Nuostabus tas gyvūnų pasaulis. Dar daug būtų galima pasakoti įdomių, juokingų ir stebinančių dalykų. Vaikai užaugo - Bela dar prieš Kalėdas iškeliavo į puikią šeimą. Luka taip pat buvo radusi namus. Deja, po pusmečio grįžo atgal ir vis dar laukia savo tikrųjų šeimininkų.
Teisus buvo Antuanas de Sent–Egziuperi
Anot „Pifo” atstovės, paprastai „porcelianinės” epitetu apdovanojamos baltos katytės: „Mamarosa – taip pat porcelianinė, bet kitaip. Pradžioje ši katytė atrodė baikštoka – su nerimu galvodavau, kas gi jos norės, štai tokios, tarsi nenorinčios žmogaus dėmesio ir švelnumo. Tačiau kartą... Teisus buvo Antuanas de Sent–Egziuperi sakydamas, kad svarbiausi dalykai matomi tik širdimi. Tereikėjo katytę paliesti – būtent ją, o ne pirmą po ranka pasitaikiusį katiną, ir pažvelgti į jos nuostabias žalias akis, kuriose pamačiau nenugalimą žmogaus ilgesį. Mamarosa – trapi tarsi porcelianas. Ją reikia liesti švelniai, kad „nesudužtų”. Štai tada ir ji nebėgo, nesislėpė, tačiau atsargiai, ir, beje, labai elegantiškai, palenkė savo galvutę ir sumurkė. Nuo to karto Mamarosa nesislepia, pašaukta atsiliepia, murkdama dėkoja už pietus. O kartą netgi pakvietė kartu pažaisti katinišką futbolą! Taip, jos bendravimas su žmogumi labai subtilus, švelnus, kartais atrodo, kad net aristokratiškas”.
Šiuo metu Mamarosa laikinai gyvena Kaune, tačiau atsiradus susidomėjusiems žmonėms, bus stengiamasi atgabenti gyvūną į bet kurį Lietuvos miestą. Norintys priglausti žavingąją katytę, kreipkitės tel. (8 41) 52 38 40 arba rašykite el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.



