Žinoma lenkų žurnalistė Marija Vernikovska (Maria Wiernikowska) paragino savo šalies visuomenę nemitologizuoti Lietuvos lenkų "patriotinio" pasipriešinimo prieš tariamą lietuvių priespaudą ir teigia, kad tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai esanti maloni.
Lietuvoje nuo seno besilankančios žurnalistės straipsnį "Lenkų skansenas Lietuvoje" išspausdino lenkų kalba leidžiamas žurnalas "Newsweek", o vertimą paskelbė Punsko bendruomenės tinklalapis "punskas.pl".
M. Vernikovska rašo netikinti demonstracijomis Vilniaus centre prieš tariamą lenkų nutautinimą, į kurias suvežami vaikai: "Plakatą su užrašu "Sakome NE mūsų vaikų nutautinimui" laiko patys vaikai. Aš tokiomis demonstracijomis kažkodėl netikiu."
"Kažkada jau čia tokias mačiau. Į Vilnių pradėjau važinėti prieš 20 metų, kai lietuviai kovojo su sovietais. Sovietų tankai važiavo tiesiai ant žmonių, plikomis rankomis bandančių sustabdyti komandosus, atakuojančius televiziją, kuri iki paskutinių minučių transliavo laisvos Lietuvos laidas. Lietuvos Seime, kuris paskelbė valstybės nepriklausomybę, kunigas laimino gynėjus prieš tikėtiną puolimą. Seimo nariai miegojo ant grindų, iš Varšuvos atvykęs Jacekas Kuronis (Jacek Kuron) mokė, kaip gyventi pogrindyje (mokė lenkiškai, nes lietuvių inteligentija prie sovietų skaitė lenkiškus laikraščius ir žiūrėjo lenkiškus filmus), aš pasauliui siunčiau korespondenciją nuo kažkokio kabineto staliuko, kur dar veikė telefonas", rašoma straipsnyje.
"Kai parlamento gynėjai kasė apie jį gynybos griovius, gretimoje aikštėje kasdien vykdavo demonstracijos plevėsuojant raudonoms vėliavoms su kūju ir pjautuvu, o iš garsiakalbių buvo girdėti skambant "Internacionalą". Rusiškai, bet kai pradėjau kalbėtis su tais žmonėmis, pasirodė, kad visi kalba lenkiškai. Lenkus iš kolūkių kažkas suvarydavo su sovietinėmis vėliavomis. Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo šaukiama į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos", kovų už nepriklausomybė laikotarpį aprašo M. Vernikovska.
Žurnalistė aprašo savo pastarąjį apsilankymą Lietuvoje: "2011 metų birželį Vilniaus rajono savivaldybė (lenkai) Jėzų paskelbė savo karaliumi. Atrodo, vietos valdžios įstaigoje kabo Jėzaus paveikslas su užrašu "Atidavėme valdžią į Dievo rankas". Nuvažiavau į Šalčininkus pasižiūrėti, ar tai ne pokštas. Tačiau šeštadienį viskas buvo uždaryta."
"Prie pagrindinio kelio du dideli prekybos centrai, o juose - jokių lenkiškų prekių, nė vieno lenkiško laikraščio. Pardavėja šypsosi tarsi atsiprašydama, kai ją kalbinu lenkiškai, o ji atsako rusiškai. Taip, kaip ir žmonės gatvėse, kai paklausiu, kur rasti kokią nors kavinę. Nuo lietaus pasislepiu kultūros namuose, kur, be plakatų apie menininkės nuo Gdansko mokymus, yra dar du ponai su taip žemai nusvirusiomis galvomis, kad padavėja nenori jų aptarnauti. Aišku, atsako rusiškai", - savo įspūdžiais iš Šalčininkų dalijasi žurnalistė.
Ji ir toliau negaili ironijos: "Nepasisekė man pamatyti jokio šokių ar dainų ansamblio pasirodymo - Lietuvos lenkų eksportuojamo produkto. Gal ir negaila. Beje, folkloro tyrinėtojas iš Varšuvos universiteto man paaiškino, kad Vilnija niekados neturėjo savo tautinių drabužių, tik vėliau juos sukūrė Lenkijos veikėjai."
Grįždama į Vilnių, žurnalistė užkalbina paauglį, vedantį karvę, ir svarsto: "Įdomu, ar ir jį buvo nuvežę į piketą prieš švietimo reformą. O gal esant progai į lenkų kino festivalį, kurį organizavo Lenkų institutas. Įdomu, kokiam darbui ruošia jį lenkų mokytojai, kurie nenori, kad jaunuolis laikytų lietuvišką abitūrą. Matyt, nenori, kad gerai mokėtų kalbą valstybės, kurioje gyvena. Pirmiausia mokytojai turėtų gerai išmokti kad ir geografinius pavadinimus. Lietuvos valstybė siūlo mokymus, bet kaipgi pasakysi mokytojui, kad jis turi mokytis?! Nuo naujų mokslo metų gavo papildomus sąsiuvinius lietuviškai mokytis Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietinio ugdymo. Iki šiol mokėsi iš lietuviškų vadovėlių, išverstų į lenkų kalbą su klaidomis".
Toliau M. Vernikovska pateikia savo įspūdžius iš Vilniaus: "Lenkiškos Lelevelio gimnazijos koridoriuje girdėti kalbant... rusiškai. Lietuviškoje Čiurlionio meno mokykloje kalbuosi su mama devynmetės lenkės, kuri persikėlė čia iš lenkiškos mokyklos ir nori tapti balerina, tačiau turi problemų dėl lietuvių kalbos. Namuose kalbama lenkiškai arba rusiškai, kaip daugumos lenkų šeimose. Lenkai žiūri rusų televiziją, kuri žymiai labiau jiems patinka negu prastutė "TVP Polonia". Klausosi Rusijos radijo, nes "aštriai" pateikiamos informacijos ir linksmi muzikos programų vedėjai, pateikiantys rusišką popmuziką, pritraukia žymiai daugiau lenkų klausytojų nei lenkų radijas "Znad Wilii", atsiduodantis naftalinu."
Pati turinti darbo radijuje patirties, M. Vernikovska negailestinga Vilniuje veikiančiai lenkų radijo stočiai: "Čia, be kelių štampinių vietinių žinių - apie vietos valdžią kalbama arba gerai, arba nieko - kas valanda yra leidžiama informacija, importuota iš Lenkijos radijo: vilniškiams pateikiamos mūsų ministrų citatos, mūsų sportininkų pasiekimai, įspėjama apie spūstis Zakopiankoje (automagistralė nuo Krokuvos iki Zakopanės. - ELTA) ir lietų Mažojoje Lenkijoje. Šizofrenija.
Maža to, kiekvieną sekmadienį iš eterio skamba žurnalas "Ginklo broliai" (ši programa finansuojama iš Lenkijos Senato "Pagalbos lenkams Rytuose" programos. - ELTA) apie Lenkijos armijos pasiekimus Afganistane bei naujausią gynybinę įrangą. Visa tai susipina su karinėmis tarpukario dainomis ir patriotiniais himnais. O pabaigoje pasikalbėjimai apie senas Vilniaus gatves ir žemės atgavimą. Tegul tik mums ką nors tokio padaro Opolės ar Vroclavo vokiečiai. Lietuviai yra kantrūs kaip angelai."
Žurnalistė aprašo interviu su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiu Valdemaru Tomaševskiu: "Per "Znad Wilii" radiją girdėjau interviu su Lietuvos lenkų lyderiu Valdemaru Tomaševskiu tą dieną, kai mokiniai mokslo metus pradėjo streiku prieš Švietimo įstatymą. Valdemaras Tomaševskis aiškino, kad politikai su tuo neturi nieko bendro, kad tai patys mokiniai ir tėvai. Žurnalistė švelniai pažymi, kad palyginimas su streiku Vžesnioje, kai vokiečiai baudė mušimu už kalbėjimą lenkiškai - perdėtas. "Neaišku, ar ir čia artimiausiu metu nebūsime mušami", - teigia europarlamentaras. Kaip ilgai vaikai turi streikuoti? Iki pasieks rezultatą. Kaipgi? - aiškinasi žurnalistė. - Vaikai turi eiti į gatves, kol politikai nesusitars? Atmosfera įkaista ir uždavus kitą klausimą europarlamentaras sprogsta: "Aš žinau, jūs darote spaudimą, nes jūsų vyras yra Vyriausybėje!"
"Nepaisant visko, yra žmonių, kurie turi idėją, kaip išspręsti lenkų švietimo klausimą Lietuvoje. Tai merginos iš Lenkijos, į kurias vietiniai kreivai žiūri, nes jos norėjo lietuvių. Pagimdė jiems vaikų, leidžia juos į normalias mokyklas, o šeštadieniais pačios visuomeniškai veda pamokas lenkiškoje mokyklėlėje. Neprašo nei pinigų, nei įrangos jokių pagalbos Rytų lenkams organizacijų kaip kitos lenkiškos mokyklos, įrengtos ir aprūpintos iki lubų", - rašo M. Viernikovska.
Pasak jos, "Žmonų mokykla", kaip ją su pašaipa apibūdino vienas lenkų diplomatas, veikia pagal rekomenduojamus Lenkijos švietimo ministerijos metodus, tik niekaip negali prisiprašyti tinkamo statuso. Nes, žinoma, valdžios vyrai nori kalbėtis su valdžia, o ne su kažkokiomis moterėlėmis. O vietiniams lenkų politikams geriausia bus, kai tai nepasikeis. Juk Lietuvoje sakoma, kad nėra geresnės profesijos kaip būti lenku."
ELTA
Lietuvoje nuo seno besilankančios žurnalistės straipsnį "Lenkų skansenas Lietuvoje" išspausdino lenkų kalba leidžiamas žurnalas "Newsweek", o vertimą paskelbė Punsko bendruomenės tinklalapis "punskas.pl".
M. Vernikovska rašo netikinti demonstracijomis Vilniaus centre prieš tariamą lenkų nutautinimą, į kurias suvežami vaikai: "Plakatą su užrašu "Sakome NE mūsų vaikų nutautinimui" laiko patys vaikai. Aš tokiomis demonstracijomis kažkodėl netikiu."
"Kažkada jau čia tokias mačiau. Į Vilnių pradėjau važinėti prieš 20 metų, kai lietuviai kovojo su sovietais. Sovietų tankai važiavo tiesiai ant žmonių, plikomis rankomis bandančių sustabdyti komandosus, atakuojančius televiziją, kuri iki paskutinių minučių transliavo laisvos Lietuvos laidas. Lietuvos Seime, kuris paskelbė valstybės nepriklausomybę, kunigas laimino gynėjus prieš tikėtiną puolimą. Seimo nariai miegojo ant grindų, iš Varšuvos atvykęs Jacekas Kuronis (Jacek Kuron) mokė, kaip gyventi pogrindyje (mokė lenkiškai, nes lietuvių inteligentija prie sovietų skaitė lenkiškus laikraščius ir žiūrėjo lenkiškus filmus), aš pasauliui siunčiau korespondenciją nuo kažkokio kabineto staliuko, kur dar veikė telefonas", rašoma straipsnyje.
"Kai parlamento gynėjai kasė apie jį gynybos griovius, gretimoje aikštėje kasdien vykdavo demonstracijos plevėsuojant raudonoms vėliavoms su kūju ir pjautuvu, o iš garsiakalbių buvo girdėti skambant "Internacionalą". Rusiškai, bet kai pradėjau kalbėtis su tais žmonėmis, pasirodė, kad visi kalba lenkiškai. Lenkus iš kolūkių kažkas suvarydavo su sovietinėmis vėliavomis. Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo šaukiama į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos", kovų už nepriklausomybė laikotarpį aprašo M. Vernikovska.
Žurnalistė aprašo savo pastarąjį apsilankymą Lietuvoje: "2011 metų birželį Vilniaus rajono savivaldybė (lenkai) Jėzų paskelbė savo karaliumi. Atrodo, vietos valdžios įstaigoje kabo Jėzaus paveikslas su užrašu "Atidavėme valdžią į Dievo rankas". Nuvažiavau į Šalčininkus pasižiūrėti, ar tai ne pokštas. Tačiau šeštadienį viskas buvo uždaryta."
"Prie pagrindinio kelio du dideli prekybos centrai, o juose - jokių lenkiškų prekių, nė vieno lenkiško laikraščio. Pardavėja šypsosi tarsi atsiprašydama, kai ją kalbinu lenkiškai, o ji atsako rusiškai. Taip, kaip ir žmonės gatvėse, kai paklausiu, kur rasti kokią nors kavinę. Nuo lietaus pasislepiu kultūros namuose, kur, be plakatų apie menininkės nuo Gdansko mokymus, yra dar du ponai su taip žemai nusvirusiomis galvomis, kad padavėja nenori jų aptarnauti. Aišku, atsako rusiškai", - savo įspūdžiais iš Šalčininkų dalijasi žurnalistė.
Ji ir toliau negaili ironijos: "Nepasisekė man pamatyti jokio šokių ar dainų ansamblio pasirodymo - Lietuvos lenkų eksportuojamo produkto. Gal ir negaila. Beje, folkloro tyrinėtojas iš Varšuvos universiteto man paaiškino, kad Vilnija niekados neturėjo savo tautinių drabužių, tik vėliau juos sukūrė Lenkijos veikėjai."
Grįždama į Vilnių, žurnalistė užkalbina paauglį, vedantį karvę, ir svarsto: "Įdomu, ar ir jį buvo nuvežę į piketą prieš švietimo reformą. O gal esant progai į lenkų kino festivalį, kurį organizavo Lenkų institutas. Įdomu, kokiam darbui ruošia jį lenkų mokytojai, kurie nenori, kad jaunuolis laikytų lietuvišką abitūrą. Matyt, nenori, kad gerai mokėtų kalbą valstybės, kurioje gyvena. Pirmiausia mokytojai turėtų gerai išmokti kad ir geografinius pavadinimus. Lietuvos valstybė siūlo mokymus, bet kaipgi pasakysi mokytojui, kad jis turi mokytis?! Nuo naujų mokslo metų gavo papildomus sąsiuvinius lietuviškai mokytis Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietinio ugdymo. Iki šiol mokėsi iš lietuviškų vadovėlių, išverstų į lenkų kalbą su klaidomis".
Toliau M. Vernikovska pateikia savo įspūdžius iš Vilniaus: "Lenkiškos Lelevelio gimnazijos koridoriuje girdėti kalbant... rusiškai. Lietuviškoje Čiurlionio meno mokykloje kalbuosi su mama devynmetės lenkės, kuri persikėlė čia iš lenkiškos mokyklos ir nori tapti balerina, tačiau turi problemų dėl lietuvių kalbos. Namuose kalbama lenkiškai arba rusiškai, kaip daugumos lenkų šeimose. Lenkai žiūri rusų televiziją, kuri žymiai labiau jiems patinka negu prastutė "TVP Polonia". Klausosi Rusijos radijo, nes "aštriai" pateikiamos informacijos ir linksmi muzikos programų vedėjai, pateikiantys rusišką popmuziką, pritraukia žymiai daugiau lenkų klausytojų nei lenkų radijas "Znad Wilii", atsiduodantis naftalinu."
Pati turinti darbo radijuje patirties, M. Vernikovska negailestinga Vilniuje veikiančiai lenkų radijo stočiai: "Čia, be kelių štampinių vietinių žinių - apie vietos valdžią kalbama arba gerai, arba nieko - kas valanda yra leidžiama informacija, importuota iš Lenkijos radijo: vilniškiams pateikiamos mūsų ministrų citatos, mūsų sportininkų pasiekimai, įspėjama apie spūstis Zakopiankoje (automagistralė nuo Krokuvos iki Zakopanės. - ELTA) ir lietų Mažojoje Lenkijoje. Šizofrenija.
Maža to, kiekvieną sekmadienį iš eterio skamba žurnalas "Ginklo broliai" (ši programa finansuojama iš Lenkijos Senato "Pagalbos lenkams Rytuose" programos. - ELTA) apie Lenkijos armijos pasiekimus Afganistane bei naujausią gynybinę įrangą. Visa tai susipina su karinėmis tarpukario dainomis ir patriotiniais himnais. O pabaigoje pasikalbėjimai apie senas Vilniaus gatves ir žemės atgavimą. Tegul tik mums ką nors tokio padaro Opolės ar Vroclavo vokiečiai. Lietuviai yra kantrūs kaip angelai."
Žurnalistė aprašo interviu su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiu Valdemaru Tomaševskiu: "Per "Znad Wilii" radiją girdėjau interviu su Lietuvos lenkų lyderiu Valdemaru Tomaševskiu tą dieną, kai mokiniai mokslo metus pradėjo streiku prieš Švietimo įstatymą. Valdemaras Tomaševskis aiškino, kad politikai su tuo neturi nieko bendro, kad tai patys mokiniai ir tėvai. Žurnalistė švelniai pažymi, kad palyginimas su streiku Vžesnioje, kai vokiečiai baudė mušimu už kalbėjimą lenkiškai - perdėtas. "Neaišku, ar ir čia artimiausiu metu nebūsime mušami", - teigia europarlamentaras. Kaip ilgai vaikai turi streikuoti? Iki pasieks rezultatą. Kaipgi? - aiškinasi žurnalistė. - Vaikai turi eiti į gatves, kol politikai nesusitars? Atmosfera įkaista ir uždavus kitą klausimą europarlamentaras sprogsta: "Aš žinau, jūs darote spaudimą, nes jūsų vyras yra Vyriausybėje!"
"Nepaisant visko, yra žmonių, kurie turi idėją, kaip išspręsti lenkų švietimo klausimą Lietuvoje. Tai merginos iš Lenkijos, į kurias vietiniai kreivai žiūri, nes jos norėjo lietuvių. Pagimdė jiems vaikų, leidžia juos į normalias mokyklas, o šeštadieniais pačios visuomeniškai veda pamokas lenkiškoje mokyklėlėje. Neprašo nei pinigų, nei įrangos jokių pagalbos Rytų lenkams organizacijų kaip kitos lenkiškos mokyklos, įrengtos ir aprūpintos iki lubų", - rašo M. Viernikovska.
Pasak jos, "Žmonų mokykla", kaip ją su pašaipa apibūdino vienas lenkų diplomatas, veikia pagal rekomenduojamus Lenkijos švietimo ministerijos metodus, tik niekaip negali prisiprašyti tinkamo statuso. Nes, žinoma, valdžios vyrai nori kalbėtis su valdžia, o ne su kažkokiomis moterėlėmis. O vietiniams lenkų politikams geriausia bus, kai tai nepasikeis. Juk Lietuvoje sakoma, kad nėra geresnės profesijos kaip būti lenku."
ELTA
