Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus: „Per visą Bažnyčios istoriją Europoje ir pasaulyje daug stačiatikių cerkvių yra tapusios katalikų bažnyčiomis. Čia yra broliškas santykis, nes nėra didelio kultinio skirtumo: tas pats Dievas, tas pats kelias, tik skiriasi tradicijos“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Palyginti su Šiaulių katedra, Šventojo Jurgio bažnyčia yra jauna – jai vos per šimtą metų. Tačiau ir ši bažnyčia turi savo nepaprastą istoriją, kuri atspindi visus politinius XX amžiaus pokyčius Šiaulių mieste.
Pirmoji dalis. Kol bažnyčia dar buvo cerkvė
Kelintais metais Rusijos imperijos kariuomenės administracija savo lėšomis pastatė didelę mūrinę stačiatikių cerkvę caro kariuomenės Šiaulių įgulai prie geležinkelio stoties, tyrinėtojai iki šiol nesutaria. Vieni sako, kad cerkvė pradėjo savo veiklą jau 1908-aisiais, kiti – kad 1909 metais.
Nelabai aišku ir kokio šventojo vardu ji buvo pavadinta, nes metraštyje rašoma, kad cerkvei buvo suteiktas Stebukladario Mykolo vardas, kituose šaltiniuose – kad šventojo Georgijaus (Jurgio).
Tačiau kaip ten bebuvo, cerkvė pradėjo savo veiklą, nors ir... per plauką.
Ką tik šimtąjį gimtadienį atšventusi Šiaulių garbės pilietė teisininkė Gražbylė Venclauskaitė sako iš savo tėvų – žymaus tarpukario advokato Kazimiero Venclauskio ir aktorės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės – girdėjusi tokią istoriją:
Mano tėvas buvo labai principingas žmogus: kai jis vedė, tai Šventojo Jurgio cerkvės sklypas priklausė mano seneliui Jonui Jakševičiui. Tėvas senelio ir paklausė: o kas pirko tą sklypą. Senelis atsakė: niekas, pasistatė cerkvę kariuomenei, ir viskas.
Tada tėvas ir padavė Rusijos kariuomenę į teismą – priėjo Maskvoje iki Senato. Ir Senatas priteisė: per tris mėnesius arba cerkvę nugriauti, arba pateikti popierius, kad kariuomenė sklypą nupirko.
Atvyko pas tėvą Kauno vicegeneralgubernatorius su dviejų pulkininkų palyda tartis, kaip čia nusipirkus, o jiems tėvas paduoda raštą – sklypo dovanojimo. „O siaube! - sušuko vicegeneralgubernatorius. - Tai kam tada buvo reikalingas toks skandalas?“. „Aš ieškojau teisybės ir dabar esu patenkintas, kad ją radau, ir esu laimingas, kad jūs atėjote. Prašom dovanojimo aktą“, - pasakė tėvas.
Cerkvė veikė iki 1915 metų, tai yra, kol prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos, o vokiečių karinė valdžia ją pavertė sandėliu.
Antroji dalis. Kaip kūrėsi bažnyčia
1919 metų liepos 6-ąją kunigas Julijonas Jasienskis pašventino cerkvės pastatą kaip Romos katalikų Šventojo Jurgio bažnyčią, o Lietuvos kariuomenės kapelionas Martynas Jonaitis pradėjo rūpintis joje pastatyti didįjį altorių.
Dabartinis Šiaulių Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus sako, kad tai, jog Šiauliuose cerkvė tapo bažnyčia, nėra kažkoks išskirtinis atvejis.
„Per visą Bažnyčios istoriją Europoje ir pasaulyje daug stačiatikių cerkvių yra tapusios katalikų bažnyčiomis, - teigia kunigas E. Venckus. - Čia yra broliškas santykis, nes nėra didelio kultinio skirtumo: tas pats Dievas, tas pats kelias, tik skiriasi tradicijos. Todėl ir liko tas pats bažnyčios pavadinimas Šventojo Jurgio (Georgijaus). Stačiatikių bažnyčia labai gerbia šį šventąjį – net ir Maskvos globėjas yra šventasis Jurgis, kiekviena Maskvos cerkvė turi po jo atvaizdą kaip tikėjimo tvirtumo simbolį ir kaip kariuomenės globėją.“
Taigi pašventinus naują Šiaulių bažnyčią tų pačių metų gruodžio 29 dieną, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė pirmuoju jos rektoriumi Justiną Lapį.
Šis kunigas ne tik, galima sakyti, sukūrė Šventojo Jurgio bažnyčią, nes iš pradžių bažnytinius indus, rūbus ir kitus reikmenis supirko iš parapijiečių aukų, subūrė parapiją, steigė prie bažnyčios parapijos namus, knygyną, įvairias katalikiškas organizacijas, chorus, tačiau aktyviai reiškėsi ir Šiaulių miesto veikloje. Jis ilgus metus buvo Šiaulių miesto tarybos narys, socialinės apsaugos komisijos pirmininkas, dirbo Šiaulių kraštotyros draugijoje. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo gelbėti Šiaulių miesto žydus.
Kunigas Justinas Lapis ilgiausiai – net iki 1956 metų – buvo šios bažnyčios klebonas, vėliau – altarista ir yra palaidotas Šventojo Jurgio bažnyčios šventoriuje.
Trečioji dalis. Sudegusi ne karo metais
Stebėtina, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais ši bažnyčia beveik nenukentėjo – nuo bombų sprogimų bangų buvo šiek tiek apgadintas tik stogas, tad pokaryje ji gana greitai buvo sutvarkyta ir nepaisant sovietinės valdžios suvaržymų, sėkmingai tenkino parapijos žmonių dvasinius poreikius.
Iki 1976 metų kovo 17-osios gaisro, kai sugriuvo lubos, stogas, bokšto kupolas, sudegė vargonai, suolai. Tačiau ugnis nepalietė Švenčiausiosios Marijos Krikščionių pagalbos ir kitų trijų altorių.
Kodėl tą vakarą kilo gaisras, yra įvairių versijų: tyčinis padegimas, netvarkingi dūmtraukiai, bet labiausiai žmones, subėgusius prie liepsnojančios bažnyčios, piktino tai, kad gaisrininkai net nesistengė ugnies užgesinti.
Tuometinėje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ buvo rašoma: „Bokštui liepsnojant, vandenį pylė šalia liepsnos, o žmonėms maldaujant lieti į liepsną, gaisrininkai tyčiodamiesi aiškino: - Negalime lieti ant bokšto vandens, kad neištirptų varpai.
Nors gaisrininkų mašinų buvo atvažiavę daug, bet dirbo tik viena mašina, kurios šlangos buvo kiauros ir vanduo daugiau tekėjo ant žemės“.
Įvairaus amžiaus šiauliečiai patys nešė iš liepsnų nesudegusį inventorių, per kelias išvalė degėsius ir nuolat joje meldėsi. Matyt, tai ir paskatino sovietinę valdžią jau balandžio pirmąją duoti leidimą bažnyčią atstatyti.
Dabartinis Šventojo Jurgio bažnyčios kunigas klebonas Egidijus Venckus sako, kad po šio gaisro bažnyčioje buvo atliktas kapitalinis remontas: atstatytas stogas, sutvirtintos sienos, iškelti nauji katalikiški kryžiai ant kupolų, tad jam tapus bažnyčios klebonu ir ruošiantis bažnyčios šimtmečio jubiliejui, tereikėjo atlikti tik kosmetinį remonta.
2006–2008 metais Šventojo Jurgio bažnyčioje buvo renovuotas pastato vidus, atnaujintos dekoracijos, pakeistas stogas, langai ir elektros instaliacija.
Ketvirtoji dalis. Išsaugota autentika
2008 metais atsinaujinusi ir išgražėjusi Šventojo Jurgio bažnyčia minėjo savo šimtmetį.
„Minėjome šimtmetį, nes 1908 metais cerkvė pradėjo atlikti apeigas, - sako klebonas Egidijus Venckus. - Nuo tų metų mes bendrai skaičiuojame veikiant šią bažnyčią.“
Tad dvi dienas – gegužės 10 ir 11-ąją – vyko jubiliejui skirti renginiai: „Laiptų“ galerijoje buvo pristatytas Šventojo Jurgio bažnyčios metraštis, eksponuotos įvairių laikotarpių bažnyčios fotografijos, vyko kiti šventiniai renginiai.
Ši bažnyčia vėl tapo ir svarbia Šiaulių miesto kultūrine erdve – čia vyksta bažnytinės ir klasikinės muzikos koncertai, kiti renginiai.
Ne tik apie trisdešimt tūkstančių parapijiečių, bet ir kitų parapijų žmonių Šventojo Jurgio bažnyčia traukia kaip ir savitos architektūros statinys.
Iš raudonų plytų pastatyta su dviem kupolais yra tipiškas neobizantinio stiliaus bažnyčia išoriškai beveik tokia pat, kaip ir buvo pastatyta.
Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus patikslina: „Nuo pat 1908 metų čia yra likęs skliautas ir vienas svogūno formos kupolas. Išlikusios autentiškos plytelės ant sienų ir grindys. Tik ant jų matosi gaisro pasekmės – jos suskilinėjusios, susibangavusios. O visa kita bažnyčios viduje – jau iš vėlesnių dešimtmečių“.
Didysis altorius – 1919 metais perdirbtas iš senojo su dviem šiauliečio dailininko Jono Janulio paveikslais: Jeruzalės vaizdu ir šventuoju Jurgiu. Du ąžuoliniai šoniniai altoriai pastatyti 1922 metais su Petro Kalpoko paveikslu „Lurdo Švenčiausioji Marija“ ir J. Janulio „Šventoji Zita“.
Keturiolika „Kryžiaus kelio“ paveikslų taip pat nutapyta dailininko Jono Janulio.
Yra bažnyčioje ir gaisre nesudegusių skulptūrų, kitų vertingų XX amžiaus meistrų sukurtų medinių daiktų ir detalių.
Šventojo Jurgio bažnyčios bokštai tik po gaisro buvo papuošti katalikiškais kryžiais.
Ornamentinės bažnyčios grindys išlikusios dar nuo 1908 metų.
Tik presbiterijoje, kurioje yra didysis altorius su Jono Janulio nutapytu šventojo Jurgio paveikslu viršuje, tebėra autentiškas ištapytas skliautas.
Vadinamojo rusų bizantiškojo stiliaus karnizai ir langų papuošimai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
