Pagal Latvijos Araišių ežero salos geležies amžiaus (maždaug IX–X amžiaus) gyvenvietėje išlikusius statinius rekonstruotas namas.

Moters apdarai taip pat rekonstruoti pagal latvių archeologų duomenis – panašiais rūbais galėjo rengtis ir lieporiškės penktajame mūsų eros amžiuje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Viena iš eksperimentinės (rekonstrukcinės) archeologijos pradininkių Lietuvoje Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė tęsia pasakojimą apie eksperimentinę archeologiją Lietuvoje, rekonstrukcijas ir šventes:

- O kaip ir kada jūs susidomėjote eksperimentine archeologija?
- Man tiesiog pavyko, kad 1993 metais, kai mes visi buvome mažai dar kur važinėję, sudalyvauti Šiaurės šalių archeologijos kongrese, kuris vyko Danijoje Vejlės mieste, nes danų archeologija yra labai aukšto lygio – ir metodiniu, ir technologiniu, ir naujų tyrimų metodų taikymo ir kitais požiūriais.
Ir šiame kongrese buvo ne tik skaitomi pranešimai, bet danai mus pavežiojo ir aprodė vikingų muziejų, Ribės miestą, kuris nuo XVI amžiaus beveik nepasikeitęs, bei atstatomą vikingų sodybą.
Toje sodyboje eksperimentatoriai dirbo su tokiais įrankiais, kokius turėjo vikingai, todėl buvo galima stebėti, kaip jie tai daro.
Per tą visą iš lentų pastatytą vikingų namą eina išilgas grindinys, kur visą laiką kūrenama ugnis – ugniavietė, o abiejose jo pusėse kokių 30 centimetrų aukščio iš lentų sukalti pakilimai, ant kurių ir gyvenama: miegama, dirbama. Ir visame tame name – nė vieno lango, kad vėjai nepūstų.
Taigi prisižiūrėjau ten visokių dalykų, kokių tada mes nebuvome matę. Suprantate, 1993 metai – mūsų muziejai dar visi po stiklu, nevyksta jokių akivaizdžių eksperimentų, nors apie juos jau buvome skaitę, bet savo akimis dar nebuvome matę.

O čia mus nuveža į tokį muziejų, kuriame visi žmonės vaikščioja apsirengę vikingų drabužiais ir nesvarbu, kad jie iš kišenės išsitraukia cigarečių ar mobiliuosius, nesvarbu, kad rekonstruotame name už kabančio kailio paslėptas televizorius.
Tačiau to namo interjeras, spalvos, apšvietimas ir visa kita atkurta labai tikroviškai. O dar atvykėlius archeologai eksperimentatoriai išveda į lauką, atkasa laužą, iš jo išima iškeptų avies kulšių, suvyniotų į varnalėšas. Mėsą deda į geldą, į medinę lėkštę, liepia pasiimti saują svogūnų, paduoda duonos kepalėlį kaip kumštis ir specialią taurę vynui...
(Paskui aš Vokietijoje, buvusiame vikingų mieste Haitebiu surengtame eksperimentinės archeologijos festivalyje, nusipirkau tokią taurę-indelį vynui pusapvaliu dugnu, kurį būtinai reikia laikyti rankoje, nes kol įpila ir kol geri – jo nepastatysi. Tik išgėręs jį gali apversti.)

Taigi imi avieną viena ranka, kita laikai vyną – valgai ir geri... Ir viskas vyksta muziejuje.
Ir viskas yra per daug gyva, kad nepadarytų įspūdžio. Tai buvo toks gilus įspūdis, kad aš juo baisiausiai susižavėjau. Prisifotografavau visko ir dar ten susipažinau su lenkų archeologais, kurie jau keletą metų buvo ten lankęsi ir ruošėsi tokį eksperimentą padaryti Lenkijoje.
Ir iš tikrųjų 1998 metais sulaukėme lenkų archeologų kvietimo dalyvauti tokiame eksperimentinės archeologijos festivalyje Biskupine.

- Ir kaip sekėsi Biskupine?
- Į jį buvau pakviesta tik todėl, kad 1997 metais, rugsėjo mėnesį, Lieporių senojoje gyvenvietėje ėmėme ir be jokių pinigų, ir be jokių pajėgų dviese su kolege Audrone Šapaite organizavome rekonstrukcinės archeologijos dieną.
Tiesiog parašėme į laikraštį straipsnį, pasidalijome pareigomis, paprašėme kolegų, archeologų pagalbos: Alfredą Petrulienę iš Panevėžio muziejaus duonos iškepti, šiauliečio kalvio Alberto Martinaičio ginklus nukalti, Gytį Grižą iš Nacionalinio muziejaus iš molio puodų lipdyti ir dar Šiaulių kolegijos studentų pavaizduoti tuos senovės žmones, ietis svaidyti ir taip toliau.
Mudvi su Audrone nusipirkome turguje kviečių už kelis litus, parodėlę vagonėlyje įrengėme. Prie mūsų prisidėjo tuomet dar studentas, o dabar žymus archeologas daktaras Ernestas Vasiliauskas – jis atkastąjį šulinį ėmėsi globoti, jį rodyti.

Padarėme viską grynai partizaniniu būdu, nes tuo metu muziejus neturėjo galimybių kaip nors padėti. Visi kviestieji geranoriškai be atlygio prie mūsų prisidėjo, nors, tiesą sakant, mes nežinojome, kas iš to išeis – ar ateis nors vienas žmogus, ar neateis.
Tačiau mums tiesiog pasisekė – per pusdienį, nuo pirmos iki ketvirtos valandos, susirinko keletas šimtų žmonių, kuriems tas renginys tikrai patiko, nes paskui daugelis klausė, kada bus kitas. Ir 2000 metais prie Žaliūkių malūno padarėme tą pirmąją šventę, jau kiek kitokią, nei Šiauliai jau buvo matę.
Taigi kaip tik dėl to renginio Lieporių gyvenvietėje ir kad aš niekaip negalėjau užmiršti tos danų avienos skonio, ir pakliuvau į Biskupiną.

- Vadinasi, jau Lieporių gyvenvietėje surengta pirmoji eksperimentinės archeologijos šventė ir buvo jūsų veiklos šioje srityje pradžia?
- Tiesą pasakius, tuo momentu visai negalvojau, kad imsiuosi eksperimento. Organizuoti, parodyti tai, ką aš ten randu, - norėjau, bet apie eksperimentus dar negalvojau.
Tik prieš išvykstant į Biskupiną pagalvojau, o ką ten veiksiu, ką ten galiu daryti. Kadangi tada tie liepos žievės kibirėliai buvo pats įdomiausias dalykas, kokį aš per visą savo gyvenimą esu iškasusi, tai ir sugalvojau, kad reikėtų pabandyti tokius padaryti.
Tas mūsų pakvietimas 1998 metais į Biskupiną buvo sąlyga labai greitai susidaryti eksperimentatorių grupei Lietuvoje. Ir 2002 metais mes įkūrėme eksperimentinės archeologijos grupę „Pajauta“, kuri tapo pirmąja ir centrine organizacija.

Organizacijon susijungė tie žmonės, kurie arba norėjo, arba jau buvo bandę eksperimentuoti: ir juvelyrai, ir keramikai, ir tošininkai, ir kalviai, kurie išmanė senąsias technologijas.
Kai Kernavėje 1999 metais vyko pirmasis gyvosios archeologijos festivalis, tai jo šerdis ir pagrindiniai meistrai kaip tik ir buvo iš būsimosios „Pajautos“. Po to šis judėjimas labai greitai paplito ir po atsirado mada miestuose, kaimuose tokias šventes rengti.
Būdavo, parvažiuoji pirmadienį po vienos tokios šventės, o ketvirtadienį išvažiuoji į kitą. Labai aktyvus gyvenimas buvo, bet dabar aš važiuoju tik į vienintelę vietą – į Nidos senųjų amatų dienas.
Tačiau tai, kad šitas judėjimas nenumirė ir kad tos šventės įgauna įdomesnį tokį struktūrine ir organizacine prasme vaizdą, yra labai gerai.
Dabar jau yra susikūręs ir puodžių cechas, ir visokių kitokių organizacijų. Prisijungė ir karių klubai, kurie iš tikrųjų daug atrakcijos prideda, o ir ginkluotė, ir gilinimasis į karybą ir visa kita yra tas pats eksperimentas.

Kadangi aš esu kitoje, ne žiūrovų pusėje, tai daugiau nei per trylika metų teko pamatyti, kaip keičiasi eksperimentinės archeologijos renginių suvokimas. Pirmaisiais tų renginių metais buvo pastebimas ir vienų žmonių susižavėjimas visiškai nematytu dalyku – toks beatodairiškas susižavėjimas, nesvarbu, ar tikrai taip buvo, ar netikrai, kitų – šaltas kaip ledas skepsis: na, ką jūs čia galite žinoti, radote ten kokią adatėlę ir iš jos priskaldote visą vežimą, apsimetate, kad iš tikrųjų taip žmonės gyveno. Ir vieni, ir kiti yra savotiškai teisūs.
O dabar tie žmonės, kurie penktą–šeštą kartą tokiose šventėse dalyvauja, arba ko nors matyto jau pasigenda, arba sako: nieko jūs čia nauja per tą laiką neatradote.
Ir vėl žmonės teisūs. Tačiau juk negali visą laiką kažką iš esmės nauja padaryti, reikia pasilikti ir esminius dalykus, kad jie, kaip ir gyvenime, tęstųsi. Juk jau viena karta vaikų su tomis eksperimentinės archeologijos šventėmis užaugo, o dabartiniams vaikams vėl reikia iš pradžių parodyti visą istoriją.

- Papasakokite apie rekonstruotus muziejaus eksponatus. Kam, pavyzdžiui, senovėje žmonėms buvo reikalingi mediniai kibirėliai. Negi vandeniui semti...
- Taip, kibirėliai buvo naudojami vandeniui semti, nes, kaip ir kiekvienos medienos dirbiniai, jie gerai išbrinksta vandenyje ir yra pakankamai sandarūs, jei žinoma, yra padaryti iš labai geros žievės ir labai gerai susiūti. Todėl kiekvienu iš tų kibirėlių buvo galima pasemti po 9–10 litrų vandens, o jau tą vandenį buvo galima neštis ir moliniu puodu.
Tokius kibirėlius aštuonis radau: kiekviename šulinyje, kur buvo paskendę, po keturis. Matyt, jie iš tų šulinių niekad nė nebuvo ištraukiami, neišdžiūdavo, nes iš aštuonių tik vienas buvo sveikas, kiti – jau subliuškę, susidėvėję.

Kitaip sakant, tai neilgalaikiai daiktai, kurie buvo naudojami IV–V amžiuje. Tada aplink turėjo būti daugiau liepynų, nes klimatas buvo šiek tiek šiltesnis nei dabar.
Negalėčiau pasakyti, kad šie kibirėliai buvo to meto išradimas. Tikriausiai jie yra iš labai senų laikų – nuo akmens amžiaus, bet tokių įrodymų mes neturime. Turime įrodymų tik iš tų IV–V amžiaus Lieporių šulinių. Todėl aš jais visą laiką ir didžiuojuosi, ir iki šiol darau, ir rodau.

Pasikalbinau Audronę Šapaitę važiuoti kartu į Biskupiną, pažiūrėti, kaip ten viskas daroma, todėl ir pasiūliau pabandyti pačioms kibirėlius padaryti – nesvarbu, iš to kas išeis ar neišeis.
O juk neturėjome nė žaliausio supratimo nuo ko pradėti. Kaip ir daugelis žmonių, manėme, kad reikia nuimti kibirėliams liepos žievės žiedą ir prie dugno prisiūti. Na, kas čia tokio ypatinga.
Bet pasirodė, kad nieko panašaus. Reikia kibirėliui jaunos liepos, kuri turi būti nukirsta iki Joninių, kad gerai žievė luptųsi, ir žievė turi būti išilginė, ir t. t., ir t. t.
Kadangi visada vengėme tokių dalykų, kurių anais geležies laikais negalėjo būti, mums kalvis Albertas Martinaitis padarė peilius ir dvi ylas pagal Lieporiuose rastųjų pavyzdį. Dar pasiėmėme vaško, pasidarėme karnas pačios ir atgaminome po truputį visą technologiją – pamažu, pamažu kibirėlius padarėme. Su Audrone kibirėlius siuvome ilgą laiką, tik dabar ji suspendavo savo veiklą eksperimentinėje archeologijoje.

Pats brangiausias, sudėtingiausias dalykas šiame eksperimente yra žievė. Ją, kaip sakiau, galima lupti tik nuo jaunų liepaičių. Tačiau jei pasirinktume savo nuožiūra liepaitę nusikirsti, tai sumokėtume didelę baudą. Todėl kreipėmės į miškininkus ir jie leido nusikirsti iš plyno kirtimo. Jau kokius 5–6 metus naujos žievės ir nelupame – naudojame seną išmirkę.
Iš jos likučių ir pridarome mažų suvenyrinių kibirėlių, kad ta žievė nenueitų veltui, juk medis tai nužudytas. Jei jau jam atėmėme gyvybę, tai bent suteikime satisfakciją – panaudokime žievę, kad iš jos padaryti daiktai keltų gerus jausmus, primintų tą ryšį su senovės gyvenimu.

- O mūsų protėviai geri puodžiai buvo, jei vienas puodas dailiai nužiestas, o kitas grubiai rankomis nulipdytas?
- Man šitą bronzos amžiaus puodą padovanojo lenkų keramikas – jis tikrai ne žiestas, o lipdytas ir yra skirtas gal dėti ant stalo, gal apeigoms. Tačiau lipdymas lipdymui nelygus. Todėl buvo nulipdytų ir grubių ūkinių puodų (panašių su gnaibytu ornamentu esu radusi Lieporiuose) dėti į laužą, todėl kam jiems grožis. Svarbiausia, kad būtų tvirtai padarytas, gerai išdegtas, nesutrūktų sriubą beverdant ir t. t.

Lieporiuose viename židinyje kaip tik ir radau tokį puodą – šiek tiek didesnį už šitą, sudužusį – sukritusios šukės viena ant kitos taip ir gulėjo, o ant jų ant viršaus užmesta naujų akmenų. Taip ir įsivaizduoju tą šeimininkę, kuriai tas nelaimingas atsitikimas įvyko – puodas sudužo, ji gal pyktelėjo, užmetė ant jo naujų akmenų, pasikūrė ir visgi išvirė pietus...
Tas puodas manęs taip ir laukė pusantro tūkstančio metų. Tik išimti jį buvo labai sunku. Gerai, kad Audronė Šapaitė turi restauratoriaus kvalifikacijas – ji ir padėjo, kitaip būčiau sutrupinusi, nes labai prastos kokybės keramika.

Kiekvienoje gyvenvietėje yra dešimtys tūkstančių šukių, tačiau labai retai pasitaiko taip, kad kuris nors puodas gali būti rastas sudužęs, kad... išliktų sveikas.
O šitą druskinę aš nupirkau Biskupine iš meistrų, kurie žmonių akivaizdoje druską verda ir deda į tokius indelius. Meistrai tvirtina, kad taip nuo neolito laikų buvo eksportuojama druska.
Aš šią druską parsivežiau dėl to, kad archeologai, tik ištyrę tokių indelių sieneles, suprato, kas tai yra. Be to, tokia druskinė ir labai gražiai atrodo.

Jei Lieporių gyvenvietės žmonės iš viso druskos turėjo, tai tikėtina, kad druska galėjo ir taip atrodyti. Tvirtinti jokiais būdais negalima.
O štai šiame puode svarbiausia yra ne ąselės ir ne keramika, o jame laikomi centai, kurių muziejaus lankytojai primetė į rekonstruotą šulinį. Tik šulinyje monetų laikyti negalima, nes ten yra ne vanduo, o dezinfekuojantis skystis. Todėl periodiškai kaip iš Romos fontanų monetas mums tenka išsemti.

Sakyčiau, šios monetos yra mūsų šulinio rekonstrukcijos įvertinimas. Kai rengėme naują ekspoziciją, sprendėme, kaip tą Lieporių šulinį reikia parodyti. Aš siūliau daryti tik antžeminę dalį, konstrukciją, bet mūsų darbuotojas, turintis inžinieriaus diplomą, Julius Vainorius pasakė: darykime tokį, koks buvo, 1:1, ir nesvarbu, kad teks pastato betoninį perdengimą kirsti.
Ir tik jo pastangomis tas šulinys buvo rekonstruotas lygiai tokių parametrų, kaip originalas, o tos sumestos į jį monetos rodo, kad tai padaryta ne be reikalo: juk nemesi pinigėlio į tokią vietą, kuri visai neįdomi. Taigi monetos šulinyje rodo, tam tikrą muziejaus lankytojų reakciją, dėmesį eksponatui ir kartu yra šiokia tokia atrakcija bei rekonstrukcijos... kaina.
Tame tikrame Lieporių šulinyje aš keturis mėnesius, nuo birželio iki spalio pabaigos, prasėdėjau ir savo rankomis iškasiau 27 kubinius metrus žemių į kibirėlį.

- Seges, ko gero, rekonstruoti lengviau nei rūbus, nes vargu ar jie galėjo pusantro tūkstančio metų išsilaikyti?
- Rekonstruotų segių yra kitokia istorija, bet irgi iš tos pačios operos. Tautodailininkas, kalvis, muzikos instrumentų kūrėjas Albertas Martinaitis, kuris visiems žinomas kaip katinas, kuris visur vaikščioja vienas – kitaip sakant, nesileidžia išmušamas iš savo etninės kultūros ne tik pažinimo, bet ir jos suvokimo platinimo, savo veiklą kaip eksperimentatorius pradėjo nuo paprastesnių darbų – rekonstravo visus radinius iš Lieporių kapinyne atkasto kario kapo. O tokias stilizuotas seges jis mums nukalė kaip suvenyrus iš pagarbos, kad mes kasame, rašome, domimės, darome, rodome.

O dėl rūbų... Prieš keliaudamos į Biskupiną turėjome apsispręsti, ar važiuoti su džinsais, ar kitaip apsirengus. Audronė Šapaitė, kuri turi daug talentų, tarp jų – ir siuvėjos, pasakė: nieko nebus – negalime važiuoti į geležies amžiaus pradžią su džinsais.
Ji nusipirko drobės, susirado latvių archeologų duomenis apie to meto siūles, apie fasonus ir pasiuvo mudviem kostiumus. Jie apskritai Lietuvoje tokie buvo pirmieji, tik paskui kiti Audronės sukurtus nusižiūrėjo ir atsirado daugiau mokančių, norinčių, besidominčių siūlėmis, fasonais ir dažymais, ir visokiais kitokiais dalykais. Tarp jų ir mano dukra, irgi Audronė, jau apie dešimtmetį kartu su visa „Pajauta“ dalyvaujanti eksperimentinės archeologijos renginiuose visoje Europoje. Beje, 2010 metais, kai buvo minimos Žalgirio mūšio 600-osios metinės, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į mūšio lauką išjojo su apsiaustu, kurį mano Audronė pasiuvo kartu su archeologe Virginija Rimkute. Todėl dabar tos šventės, kur šimtai dalyvių apsirengę archajiniais kostiumais, jau yra tarsi savaime suprantamas dalykas.

O kai mes nuvažiavome į Biskupiną, tai ten lenkaitės šmirinėjo kartūninėmis suknelėmis, mašinomis siūtomis, ir nė kiek nesuko sau galvos. Tačiau mūsų rūbai, drobiniai, su autentiškomis siūlėmis – akivaizdžiai tikras dalykas – tenai buvo šioks toks netikėtumas ir visai publikai labai patiko.
Nors mes pačios tuo metu dar nesupratome, kad tas autentiškumas, kad ir ne toks puošnus, kad ir ne taip prie figūros tinkantis, daro įspūdį būtent tokį, kokio reikia: neatrodo dirbtinis kaip disneilende ar holivudiniame kine, o yra toks paprastas, buitinis, kad galima patikėti, jog taip galėjo būti.

Ne tik rūbai, bet ir namai Lieporiuose pusantro tūkstančio metų neišsilaikė. Todėl muziejaus ekspozicijoje yra rekonstruotas namas pagal latvių archeologų pateiktus duomenis. Matote, Latvijoje, Araišių ežero saloje, yra išlikusi geležies amžiaus (maždaug IX–X amžiaus) gyvenvietė, nes pakilus ežerui, vanduo namus užliejo iki devintojo vainiko.
Lieporių gyvenvietėje namai buvo tris, keturis kartus didesni, tačiau kasinėjimų metu nebuvo rasta nei jų konstrukcijų, nei ko kita, išskyrus jų stovėjimo vietas, todėl ir nuspręsta rekonstrukcijai pasinaudoti netolimoje kaimynystėje gerai išlikusiu tokiu namu, kuriame galima ir konstrukciją, ir interjerą vaizdžiau parodyti nei archeologiniais brėžiniais.
Čia viskas yra iš geležies amžiaus rekonstruota pagal radinius iš kario kapo: ietys, kalavijas, peilis, puodai, trinamosios girnos... Net audiniai.

Yra muziejuje ir Sauginių piliakalnio (I tūkstatntmetis prieš mūsų erą–II mūsų tūkstantmečio pradžia) rekonstrukcija, padaryta pagal Vytauto Daugudžio 1972–1973 metų archeologinių kasinėjimų rezultatus. Ir pastatai, ir tvora, ir įtvirtinimai atkurti architekto Sigito Lasavicko, kuris bendradarbiavo su J. Daugudžiu kasinėjimų metu, todėl galima pasitikėti, kad tas kaimelis toks ir buvo. Tai yra ankstyvas piliakalnis, kai dar žmonės gyveno piliakalnio aikštelėje, įtvirtinimų viduje.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė: „1997 metais, rugsėjo mėnesį, Lieporių senojoje gyvenvietėje ėmėme ir be jokių pinigų, ir be jokių pajėgų dviese su kolege Audrone Šapaite organizavome rekonstrukcinės archeologijos dieną“.

Iš jaunų liepų žievės B. Salatkienė siuva ne tik kibirėlius, bet ir suvenyrinius indelius.

„Aušros“ muziejaus lankytojai į rekonstruotą šulinį nuolat primeta monetų – taip įvertindami muziejininkų atliktą darbą.

Šis puodas ne žiestas, o lipdytas rankomis, galbūt yra skirtas apeigoms.

Rekonstruotas geležies amžiaus drabužis su ypatingomis siūlėmis.

Sauginių piliakalnis rekonstruotas pagal pagal Vytauto Daugudžio 1972–1973 metų archeologinių kasinėjimų rezultatus. Dabar šis piliakalnis yra tik viena iš Bubių tvenkinio salų.

Pusantro tūkstančio metų senumo šulinys rekonstruotas Aušros alėjos muziejuje tapo vienu iš labiausiai lankytojams įsimintinų eksponatų.

Įrenginys išgręžti skyles akmeninių kirvukų kotams pritvirtinti.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.