05

Sauginių arba Jonelaičių piliakalnis, kur nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki II mūsų eros tūkstantmečio buvo įkurta įtvirtinta gyvenvietė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ


Kodėl archeologai priešistorinių laikų kapines vadina kapinynais, mūsų protėvių gyvenamąsias vietas - ne kaimais, miesteliais ar miestais, o gyvenvietėmis? Ar Šiaulių, kaip miesto, atsiradimas susijęs su Lieporių gyvenviete, jei ten jau VIII amžiuje buvo tam tikra pramonė – geležies lydykla? Į šiuos ir kitus straipsnių ciklo „Šiaulių praeitis – europėjančiam šiauliečiui“ skaitytojams rūpimus klausimus atsako „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir Šiaulių universiteto docentė Birutė Salatkienė.

Kodėl senuosius Lieporius archeologai vadina ne kaimu ar miesteliu, o gyvenviete?
Žodis „gyvenvietė“ yra ne šiaip žodis, o mokslinis terminas. Jei kalbama apie medžiotojų klajoklių būstą – tai vadinama stovykla. Ji galėjo būti egzistavusi ir ilgiau, ir galėjo būti tik sezoninė. Svarbiausia, kad stovykloje nebuvo nuolatinių namų – tik palapinės.


Kai žmonės pradėjo statytis namus, kurie išstovėdavo keletą metų ar net dešimtmečių, tai juos mes, archeologai, vadiname gyvenvietėmis.
Kodėl ne kaimu, kodėl ne vienkiemiu? Žodis „kaimas“ mums pirmiausia asocijuojasi su šiuolaikiniu kaimu. Todėl kad išvengtume tokios asociacijos, nesusipratimo ir nesusikalbėjimo, ir senuosius kapus vadiname ne kapinėmis, o kapinynais, pilkapynais, senas nebenaudojamas kapinaites nuo viduramžių – senkapiais.


Archeologai ieško tokių pavadinimų, kurie būtų tikslūs. Taigi gyvenvietė yra gyvenamoji vieta apskritai ir kartu yra terminas, kuris reiškia, kad ta gyvenamoji vieta yra priešistorinė, senovinė. Vadinasi, gyvenvietė archeologams, istorikams – tai kaimas, kuris egzistavo iki valstybės susidarymo laikų, iki tol, kol tie kaimai buvo pažymėti žemėlapiuose, įrašyti į kokių nors dvarų dokumentus ir taip toliau.


Be to, mes kasinėdami dažnai nežinome, ką kasinėjame - vienkiemį ar didelį kaimą, ar mažą kaimelį, o gal ir anuometinį miestelį. Todėl tas bendras sausas žodis „gyvenvietė“ mums labiausiai tinka, todėl visi archeologai ir žino: jei kalbama apie gyvenvietę, tai kalbama apie priešistorę.

Ar galėjo senoji Lieporių gyvenvietė būti Šiaulių miesto užuomazga?
Terminas „miestas“ turi tam tikrų bruožų, kurių neturi terminas „kaimas“. Miestas yra istorinio laikotarpio gyvenvietė, kurioje koncentruojasi žmonės, užsiimantys amatais ir prekyba.
O štai Lieporių gyvenvietėje buvo tik naminiai amatai – iš jų tenykščiai žmonės negyveno, nes negamino nieko pardavimui.
Lieporiuose, kaip ir kitose priešistorinėse gyvenvietėse, gyveno žemdirbių bendruomenės, kurios pragyveno iš žemės, o tie amatai, kuriuos jie turėjo įvaldyti – statyba, puodininkystė, audimas ir visa kita - buvo skirti jų buičiai.


Todėl ne tik plotu kaimas skiriasi nuo miesto, o ir tuo, kuo jų gyventojai užsiimdavo. Jau senovės civilizacijų miestai-valstybės buvo amatininkų ir pirklių gyvenvietės šalia žemdirbių gyvenviečių. Mūsų viduramžių miesteliuose žmonės nors ir karves augino, ir žemės turėjo, bet žemė nebuvo jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis – beveik visi, ypač didesniuose miesteliuose ir miestuose, gyveno iš amatų ir iš prekybos.


O kalbėti apie Lietuvos miestus priešistorėje... Galima pradėti šnekėti apie miestų užuomazgą tik naujajame geležies amžiuje, kurį Regina Volkaitė-Kulikauskienė gražiai pavadino valstybės priešaušriu, kai turtinė ir socialinė visuomenės diferencija pasiekė tokį lygį, kad išsiskyrė gentinė diduomenė ne vien tiktai savo kažkokiu autoritetu, o ir savo turtu, savo gyvensena, savo užsiėmimais.


Iškilusi gentinė diduomenė žemės nearė ir jaučių neganė – ji kariavo. Tos diduomenės gyvensena reikalavo įtvirtintų pilių, nes ji pirmiausia kariavo tarpusavyje, o tik paskui – su kitais. Todėl didikai grįžo į piliakalnius, kurie gal jau keletą šimtmečių ne visi buvo ir gyvenami, ir ten pasistatė rezidencines pilis.
Kadangi didikai galėjo išlaikyti savo galią, savo įtaką tik jėga (kito būdo nėra), vadinasi, jie turėjo turėti savo kariauną. O tą kariauną reikėjo maitinti, auti, rengti, jų žirgus auginti, šerti ir taip toliau.
Todėl prie rezidencinių pilių ėmė kurtis amatininkų gyvenvietės, kad aprūpintų didiką su jo visa kariauna.


Visi mūsų pirmieji archajiniai miestai – ir Vilnius, ir Kaunas, ir Kernavė, ir Trakai, ir daugelis kitų (ir ne tik pas mus) - kūrėsi prie tokių pilių, kuriose gyveno galingi didikai.
Nors, žinoma, ne visada taip turėjo būti. Štai, sakykim, mes dabar niekaip negalime rasti Vorutos – Mindaugo rezidencinės pilies. Tačiau, kai prisimeni, kad ir Danijos karalius, turėdamas tikrą, realią valdžią, iš viso savo pilies neturėjo, o važinėjo po savo bajorų dvarus ir ten, kur jis apsistodavo,  tam laikui ir būdavo sostinė, vadinasi, nebūtinai ir Mindaugo Voruta reiškia konkrečią rezidenciją.

Galimas ir toks variantas.
Lygiai toks pat miestų prie pilių kūrimosi procesas prieš tai buvo Rusijoje ir Lenkijoje, lygiai tas pat atsikartojo ir pas mus - mūsų miestai iš pradžių buvo priedėliai prie pilių.
Tai sakote, kad neįmanoma Šiaulių miesto pradžios susieti su senąja Lieporių gyvenviete?
Su Šiaulių miesto pradžia Lieporių gyvenvietės niekaip nesusiesi.
Šiauliai yra seniai gyvenama vietovė. Net dabartiniame senamiestyje galėjo būti kelios gyvenvietės – viena Vilniaus ir Tilžės gatvių sankirtoje, kita V. Kudirkos gatvėje, kur dabar yra ligoninė, o Vaisių gatvėje prie parko yra kapinynas. Salduvės piliakalnio, Lieporių, Pailių, Šapnagių, Vinkšnėnų ir kitos gyvenvietės buvo įsikūrusios kaimynystėje.
O tai sudarė tą kontekstą, kuriame Šiauliai galėjo iškilti, nes be konteksto, dykumoje, miestai neiškyla.

Tik klausimas, kada Šiauliai tapo miestu. Ar galėjo būti miestas XV amžiaus viduryje, kai čia buvo statoma katalikų bažnyčia?
Motiejus Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“ rašo, kad Šiauliuose bažnyčia buvo pastatyta 1445metais, turint omenyje, kad žemaičius krikštijo 1413 metais, o paskui trejus metus jie laukė savo vyskupo ir vyskupystės įsteigimo.
Formalus 1413 metų žemaičių krikštas reiškė tik mostą, o ne realų krikštą. O tikrasis krikštas prasidėjo, kai ši vietovė buvo paskelbta vyskupyste, o vyskupas pradėjo steigti parapijas, bažnyčias ten, kur žmonėms jos buvo prieinamos.


Tai ir ieškojo Žemaitijoje tokių vietų, kuriose galima bažnyčias statyti. Jų nestatė vidury miškų, vidury laukų, o tik tose vietose, kur žinojo, kad bus tikinčiųjų, galinčių išlaikyti savo bažnyčias.
Todėl tas keletą vietų, kur buvo įsteigtos tos pirmosios bažnyčios – Medininkus, Varnius, Kurtuvėnus, Šiaulius, reikia suvokti kaip pačias didžiausias, ekonomiškai svarbiausias gyvenvietes, kurios, pirma, galėjo išlaikyti bažnyčias, antra - turėjo sietis su aplinkine teritorija ekonominiais, socialiniais ryšiais, kad žmonės į tą bažnyčią ateitų.
Nors tas pirmąsias parapijas pirmaisiais krikščionybės metais sunku net įsivaizduoti - jos buvo dabartinių rajonų dydžio. Todėl ir tikėtis, kad sekmadieniais žmonės būtų važiavę 40 kilometrų į bažnyčią pasimelsti ir po valandos važiavę atgal, neįmanoma.


Tiesiog tas realus krikštas buvo ne toks, kokį mes dabar įsivaizduojame. Kitaip nebūtų verkęs Martynas Mažvydas, kad žmonės eina juodo gaidžio pas burtininkę pjauti, o ne į bažnyčią, nebūtų  skundęsis Antanas Strazdas, kad žmonės neina net velykinės išpažinties.

Kitaip sakant, tai nebuvo lengvas procesas.
Tačiau grįžkime prie Šiaulių, kurie tuo metu jau turėjo būti traukos centras, ekonomiškai ir socialiai susietas su aplinkiniais stipriais kaimais, kad čia būtų pastatyta bažnyčia.
Negaliu pasakyti, ar tuo metu, kai čia žmonės buvo krikštijami, Lieporių kaimas buvo (tai, kad jis XVI amžiuje minimas, teikia šiokių tokių vilčių). Negaliu pasakyti, ar VIII amžiuje sudeginę savo gyvenvietę žmonės persikėlė į kitą vietą, ar liko toje pačioje erdvėje. Nors tikėtina, kad gyvenvietės tęstinumas galėjo būti, tačiau įrodyti to aš dar negaliu.
Tačiau galiu pasakyti, kad buvusių dabartiniame Šiaulių senamiestyje ir aplinkinių gyvenviečių (išskyrus prie Salduvės piliakalnio, kur nėra tikslaus datavimo) gyvensena buvo labai panaši į senosios Lieporių gyvenvietės.


Ar buvo Šiauliai miestas 1617-1626 metais, kai čia jau buvo statoma mūrinė bažnyčia? 1640 ar 1641 metais buvo išleisti nuostatai Šiaulių miestui tvarkyti ir ten yra rašoma, kad čia buvo apie du šimtai sodybų, gyveno apie kelis šimtus žmonių, o visi namai buvo mediniai.
Tad ar įmanoma įsivaizduoti, kokį įspūdį darė Šiaulių renesansinė bažnyčia, pastatyta tokiame mediniame kaimelyje, kuris vos nuo žemės matėsi, kai staiga šalia išdygo toks kolosas?
Šiauliuose, kur niekados nebuvo tikros reformacijos (vėliau reformatai čia atsikraustė),  kontrreformacija šios bažnyčios pavidalu išsiskleidė gražiausiu žiedu.


Ar Šiauliai, XVIII amžiaus pabaigoje išsirūpinę savivaldą, jau buvo miestas? Tada čia gyveno trys tūkstančiai žmonių, o pravažiuodamas vokietis mokytojas Šulcas rašė, kad Šiauliai išsiskiria iš kitų miestų savo mūriniais namais, tačiau, kaip ir viskas Lenkijoje, tai yra tik fasadas. (Vadinasi, atgręžę į gatves mūrinius fasadus buvo tik mediniai nameliai.)
Trys tūkstančiai gyventojų dabartiniais mastais reiškia nelabai didelį bažnytkaimį, tačiau tais laikais tai jau buvo miestas, potencialiai galintis turėti savivaldą.
Caro laikais į pietus nuo dabartinės Vilniaus gatvės ėjo dar rėžiai, geležinkelio stotis buvo laukuose, o iki Lieporių, kur buvo vadinamoji karulka (pirmoji už Šiaulių pašto stotis Tauragės link), reikėjo važiuoti penkis kilometrus.


O ir kai aš atvažiavau į Šiaulius 1974 metais, miesto ribos toli gražu nebuvo tos, kurios yra dabar. Tad jei šiuolaikinis miestas, besiplėsdamas dabar ties Lieporių pakraščiu sustojo, tai tiesiog mūsų, o ne anų laikų realija.
Jei miestas plečiasi, integruoja senovės gyvenvietes ir jas priima į savo dabartinį glėbį, tai to nereikia suprasti kaip anuometinių kėslų.
Tai, kas dabar pakliuvo į dabartinių Šiaulių sudėtį, gali būti netgi įdomu. Juk matant tuos modernizacijos mastus darosi aišku, kokį lygį pasiekė miestas, kai išsiliejo ne tik už savo mažųjų, viduramžinių, ribų, bet ir už modernių laikų ribų. Kai jau siekia tolimesnes gyventas vietas ir jos su visu savo potencialu – senovės, auros, vertės, atminimo, sakralumo - į miestą patenka ir papildo jo jau turimą potenciją kaip dar vienas elementas, kaip dar vienas brangakmenis ant karūnos.

06

Archeologė Birutė Salatkienė: „Lieporiuose, kaip ir kitose priešistorinėse gyvenvietėse, gyveno žemdirbių bendruomenės, kurios pragyveno iš žemės, o tie amatai, kuriuos jie turėjo įvaldyti – statyba, puodininkystė, audimas ir visa kita - buvo skirti jų buičiai“.

13

Valstybės susikūrimo priešaušryje iškilusios gentinės diduomenės atstovai pirmiausia kariavo vieni su kitais, o tam reikėjo gerai paruoštos ir apginkluotos kariuomenės.


Vadimo SIMUTKINO nuotr.

07

Lipdyto puodo šukė, puošta gnaibytu ornamentu.

10
Penktojo šulinio medinės konstrukcijos viršus.

08
Šlako gabalas iš Lieporių geležies lydyklos.

09
Moteriška antkaklė iš Lieporių kapinyno.

12
Geležinis kirvis iš vyro kapo.

11
Studentai braižo šulinio planą.
Birutės Salatkienės nuotr.

Į viršų