V. Puronas apie Rėkyvą, pasiutėlį Karpį ir Grabaučių

2013-11-22 07

V. Puronas: „Vienas iš bajorų Karpių yra palaidotas Rėkyvoje, ant ežero kranto pastatytoje šeimyninėje kriptoje, kurią vietiniai vadina Grabaučiumi.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kraštotyrininkas, dizaineris Vilius Puronas tęsia pasakojimą apie išskirtines kapavietes Šiaulių mieste. Šįkart pasakojimas apie Grabaučių Rėkyvoje.
- Kaip ir kodėl Rėkyvoje atsirado skulptūra bajorui Karpiui?
- Šiaulių miestas nieko dėl meno nedaro, o dėl Rėkyvos - tuo labiau. Todėl man buvo malonu, kad 2008 metais seniūnė Vaida Čelkienė paprašė manęs Rėkyvai ką nors gera padaryti. Mes susitarėme, kad „tą gera darysime“ ant buvusios vaizdinės agitacijos stulpo. Tai aš ir padariau skardinę skulptūrą-dekoratyvinį akcentą pagal legendą, kurią radau viename 1868 metų Varšuvos laikraštyje.
O legenda bylojo, kad ant Rėkyvos ežero kranto gyvenęs didžiai doras, bet vargšas vyras pavarde Bubulis, kuris pritrūkęs maisto kartais pažvejodavo ežere, nors tam neturėjo teisės. Bet kartą per badmetį net ežere žuvies neliko – veltui Bubulis užmesdavo tinklą. Ir kai jau jis nusprendė, kad metimas bus paskutinis, tinklu ištraukė milžinišką juodą vėžį, kurio šarvai blizgėjo it riterio šarvai. Bubulis išvis neteko amo: vėžys pradėjo stotis stačias ir akyse virto kilnios išvaizdos ponu su auksu kaišyta juosta. Tas senoviškai apsidaręs ponas prisistatė esąs Rėkyvos dvaro savininkas bajoras Karpis, piktos žmonos paverstas vėžiu, ir labai dėkojo Bubuliui, kad jį laiku – iki atvirstant žmogumi - iš ežero ištraukė neleidęs paskęsti. Už tą geradarystę bajoras Karpis Bubulį su palikuonimis atleido nuo baudžiavos ir suteikė teisę bet kada žvejoti Rėkyvos ežere.
Tokia ta legenda, kuri ir pati legendomis jau apaugusi: neva kiekviename name kaboję paveikslai, kuriuose vyras buvo parklupęs prieš didžiulį vėžį, neva jau nežinia nuo kokių laikų Bubuliai turėjo privilegiją kada panorėję žvejoti ežere.
Taigi padariau minėtą akcentą ir nutiko tas pats, kas vėliau nutiko su „Geležine lape“, - dangus numetė Rėkyvai 52 tūkstančius litų, kad susitvarkytų gyvenvietės centrą. Tai dabar į tą centriuką ne sarmata ir užvažiuoti.
O ir toliau buvo numatyta ta linkme dirbti, nes būtent Rėkyvoje vyko paskutinis Emilijos Pliaterytės mūšis ir daug kitų įdomių dalykų. Net pats pavadinimas „Rėkyva“ yra kilęs iš žodžio „rikis“. Rikiai, tautorikiai, autorikiai Romą sunaikino V amžiuje – atrodo, tas pavadinimas galėtų būti ostgotų kilmės, nes vokiečių VII-X mūsų eros amžiaus žemėlapyje pažymėta, kad rikiai ėjo iki pat Rėkyvos.
- O kodėl tas dekoratyvinis akcentas skirtas ne vėžiui, o Karpiui?
- Todėl, kad Karpis yra vienas iš Rėkyvos rėkyviškumo pagrindų: Karpių giminė buvo Rėkyvos dvaro savininkai nuo neatmenamų laikų ir čia paliko didžiulį pusiau istorinį, pusiau legendinį dvasinį palikimą.
Kaip rašė 1648 metais mūsų istorikas Vaitiekus Vijūkas-Kojelavičius, Rėkyvoje bajorai Karpiai jau buvo žinomi nuo XVII amžiaus pradžios, kaip ir jų bajoriškas herbas: trys aukso žvaigždės mėlyname lauke, o šalme – keturios stručio plunksnos.
Pasak V. Vijūko-Kojelavičiaus, Karpiai į Lietuvą atvyko dar Palemono laikais – jie, garsi lotynų giminė, tada vadinosi Carpio ir tapo garsiais karvedžiais, dvariškiais diplomatais.
Tad legendos vėžys yra tik mažas fragmentėlis tos ryškios Karpių giminės istorijos, lygiai taip pat, kaip ir dvi skulptūros žuvys, Rėkyvos vaikų pavadintos Gudragalve ir Žvyne.
- Tai kuo taip ypatinga ta bajorų Karpių giminė?
- Ji labai įdomi ir prieštaringa. Pavyzdžiui, bajoro Pranciškaus Mauricijaus Karpio (1749–1817) gyvenimas buvo nepaprastai panašus į dabartinių politikų gyvenimą: jis važinėjo į Abiejų Tautų respublikos seimelius, sakė ten kalbas, iš kurių dalis buvo išspausdinta kaip brošiūros – žodžiu, aktyviai reiškėsi kaip politikas, kuris kartais laimėdavo, kartais – ir ne. Jis pirmasis išvertė į lenkų kalbą Ž. Ž. Ruso veikalus, nes daug važinėjo po Europą domėdamasis politikos klausimais ir ne tik politikos.
Man jis įdomus tuo, kad parašė atsiminimus, kuriuose paliesti ir to laiko valstiečių gyvenimo momentai, ir kulinariniai dalykai.
Jo palikuonis Eustachijus Karpis irgi labai įdomus, bet savaip. Tai apie jį ne tik Rėkyvoje, o ir visoje Lietuvoje yra išlikę daugybė intriguojančių pasakojimų daugelyje Lietuvos vietų, kur jis turėjo ar ne trisdešimt dvarų.
O juk buvo iš pirmo žvilgsnio rimtas vyras – devynerius metus XIX amžiaus viduryje E. Karpis buvo Vilniaus gubernijos bajorų maršalka ir kartu jis buvo „pasiutėlis Rėkyvos Karpis“, mėgdavęs krėsti įvairius pokštus. Tai jis, anot išlikusių pasakojimų, liepęs mergai pabučiuoti jam į užpakalį, o kai ta įsižeidusi jam į tą vietą kirto žabu, padovanojęs jai 50 hektarų žemės. Tai jis laikęs prie savęs dvylika 10 metų berniukų, kurie apvilkti juodomis suknelėmis basi patarnaudavo jam prie stalo. Tai kur nors jis negyvu apsimesdavo, tai užliejamoje ežero saloje javus sėdavo...
Beje, vyskupas Motiejus Valančius E. Karpį pažinojo, laikė jį keistuoliu ir geranoriškai žiūrėjo į jo pokštus.
Apskritai, kiek aš domėjausi, Eustachijus nebuvo piktybinis pokštininkas. Žinoma, jis kvailiojo, ir kvailiojo gana aristokratiškai. Nors gal prancūzai su tuo ir nesutiktų. Tačiau tie kvailiojimai nupirkdavo didžiulę žmonių krūvą ir tai padėdavo pasiekti tai, ko negalėdavo padaryti rimtieji.
Ar likę yra tiesioginių šių Karpių palikuonių, sunku pasakyti. Pavardė yra gan dažna tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, tiek kitur Europoje, tačiau ar jie susiję su šiais Karpiais nežinia.
Tačiau tikrai galiu pasakyti, kad bent vienas iš bajorų Karpių yra palaidotas Rėkyvoje, ant ežero kranto pastatytoje šeimyninėje kriptoje, kurią vietiniai vadina Grabaučiumi, Grabausko kalnu ir panašiai.
- Tai kokia ta Karpių kripta?
- Kalbėdami apie kriptas kalbame apie Lietuvos bajorijos kultūrą, o ne valstietiškąją, prie kurios dažniausiai bandome viską pritempti.
Ilgus amžius Lietuvoje stambesni dvarininkai įsirengdavo šeimynines kapavietes savo dvarų teritorijose. Taip darė Vaizbergai Zokniuose, kriptų atmainų yra ir Šiaulių senosiose kapinėse. Tiesa, ši bajorijos tradicija pas mus ilgai išsilaikė – net iki XX amžiaus. O štai prancūzai gana seniai pamatė, kad tai neracionalu, ir ten kriptos net Per Lašezo kapinėse nebestatomos jau nuo XIX amžiaus ar dar nuo ankstesnių laikų.
Taigi Grabaučių Rėkyvoje galima pavadinti ir tam tikru senosios bajorijos tradicijos reliktu.
Berods 1976 ar 1978 metais ten dar buvo galima laisvai patekti, tai tada aš, kas buvo likę iš tos kriptos, apžiūrėjau ir išmatavau.
Iš išorės tai prizmės formos iš žemių supiltas kalnelis – nelabai aukštas, gal puspenkto metro į aukštį. Jis vienu šonu nusileidžia iki pat Rėkyvos ežero, o priešingoje pusėje dabar yra jau užmūrytas įėjimas.. Tą pilkapį tam tikru atstumu, akivaizdu, juosė griovys.
Pilkapio viduje ir buvo vienskliautė mūrinė kripta: 3,5 metro pločio, 6,6 metro ilgio ir 2,9 metro aukščio. Sumūryta ji iš skeltų granito riedulių, skliautas iš plytų. Galinė siena tinkuota, o joje - langeliai su grotomis.
Tuo metu kripta jau buvo nuniokota, tačiau jos centre tebebuvo labai įdomus, nors ir nelabai technologiškai teisingai iškaltas iš poliruoto akmens antkapis: ant 25 centimetrų aukščio plokštės uždėti du aštriabriauniai karsto siluetą pakartojantys 9 ir 15 centimetrų aukščio „laiptukai“.
Ant šio antkapio dar buvo galima perskaityti užrašą, kad čia Pranciškaus Mauricijaus Karpio paskutinio poilsio vieta. Būta ant šio antkapio ir kitų užrašų, bet jau neįskaitomų.
Šalia antkapio buvo granitinė pusantro metro aukščio kolona.
Sprendžiant pagal antkapio ir kolonos proporcijas galima daryti išvadą, kad viskas buvo vietos meistrų daryta.
Mačiau ir kad buvo numatytos palaidojimo nišos kriptos šonuose, ir girdėjau, kad tarp kriptos bei ją juosiančio griovio buvę palaidojimų. Gali būti, kad ši teritorija buvo skirta tolimų giminaičių ar labai artimų tarnų palaidojimams.
Kokia dabar yra situacija Grabaučiuje – nežinau. Nors 1997 šios kapavietės vidus buvo tvarkomas, o rasti neatpažinti palaikai deramai palaidoti.