Istorikė R. Baristaitė: „Šiauliuose neveikiančių kapinių ir kapaviečių bei palaidojimo vietų yra daugiau nei dvidešimt“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Istorikė, paminklotvarkininkė, muziejininkė Roma Baristaitė jau seniai domisi Šiaulių kapinių istorija. 1999 metais ji kartu su bendrautoriumi Aleksandru Petrikausku išleido studiją „Šiaulių senosios (Talšos) kapinės“.
Tad dabar pasakoja ir apie kitas Šiaulių miesto teritorijoje esančias palaidojimo vietas.
- Šiauliuose kapinių yra palyginti nemažai ir jos skirstomos į veikiančias ir neveikiančias kapines. Iš veikiančių yra praktiškai tik dvejos – iš dalies K. Donelaičio gatvės ir Ginkūnų. O neveikiančių kapinių ir kapaviečių bei palaidojimo vietų galima priskaičiuoti daugiau nei dvidešimt.

Kapinynas
Lieporių kapinynas
Pirmiausia tai V-VII amžių po Kristaus žemaičių kapinynas Lieporiuose, kuris yra archeologinis paminklas. Jame yra 1987-1992 metais archeologių šiaulietės Birutės Salatkienės ir vilnietės archeologės I. Vaškevičiūtės rasti 95 kapai.

Civilinės kapinės
Neišlikusios kapinės
Tai labai senos kapinės, buvusios Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios (dabar – Katedros) šventoriuje iki XIX amžiaus pradžios, kol jose nebeliko vietos kapams.

Senosios kapinės
XIX amžiaus pradžioje prie Talšos ežero įkurtos vadinamosios senosios kapinės. Šias kapines sudaro trys dalys: katalikų, stačiatikių ir vadinamoji laisvamanių. Pastarojoje buvo laidojami žmonės be konfesijos, savižudžiai, nekrikštai – atsitiktinės aukos, kurios turėjo kažkur rasti prieglobstį.
Tad faktiškai senąsias kapines galėtume vadinti ir trejomis kapinėmis vienoje teritorijoje.

Senosios žydų kapinės
Šių kapinių jau nebėra, tačiau puikiai žinoma, kur jos buvo – Žalgirio, Rėkyvos, D. Poškos gatvių kvartale. Jos buvo įkurtos žydams gavus leidimą apsigyventi Šiauliuose XVIII amžiaus pačioje pradžioje – 1701 ar 1731 metais.
Žydams apsigyventi Europoje reikėjo specialios privilegijos – tik taip žydai galėjo tapti miestiečiais: apsigyventi, pradėti verslą, statyti savo maldos namus ir, aišku, kurti kapines. Šiauliams tokia privilegija buvo suteikta karaliaus Jono III Sobieskio 1681 metais.
Taigi šių kapinių būta dideliame plote, aptvertame dviejų metrų aukščio akmenine tvora su labai gražiais vartais.
Pagal žydų tradicijas, ant kapų nepriimta sodinti gėles, o tik statyti akmenines stelas. Per Antrąjį pasaulinį karą, Šiauliuose labai sumažėjus žydų bendruomenei, šios kapinės atrodė apleistos. Todėl miesto valdžia pasiūlė mirusiuosius iš ten perlaidoti į ką tik atidarytas K. Donelaičio gatvės kapines, į atskirą kvartalą. Kai kas taip ir padarė, o su likusiomis kapinėmis pasielgta negražiai – stelos panaudotos tvorelėms, laipteliams, o dalyje kapinių pastatytas lopšelis-darželis.

Liuteronų kapinės
Liuteronų kapinės yra Talšos ežero rytinėje pakrantėje, ant Vingaudo (Šaulio) kalnelio, kurio pailgas žvyro liežuvis suformuotas dar ledynmečiu. Tikėtina, kad priešistoriniais laikais čia galėjo būti įtvirtinta gyvenvietė, nors kalnelis ir nėra archeologų tyrinėtas.
Kapinės čia atsirado, kai garsusis Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos iždininkas Antanas Tyzenhauzas gavo valdyti Šiaulių ekonomiją ir pradėjo plėtoti verslus, amatus, tiesti kelius. Tam jis pakvietė specialistų iš Latvijos ir Vokietijos, o tie daugiausia buvo liuteronai. Tad jie, Šiauliuose įsikūrę, pastatė kirchę, kur dabar yra Prekybos namai, ir įkūrė kapines.
Tarpukaryje latvių bendruomenės kvietimu šalia tų kapinių buvo pastatytas namelis, kur gyveno kapų prižiūrėtojas latvių šventikas Rode. Jis ir apeigas atlikdavo. Karo metais šalia šių kapinių buvo iškasti grioviai ir laidojami vokiečių belaisviai, tačiau detalių tyrinėjimų nėra – panašu, kad užfiksuota tik žmonių atmintyje. Sovietmečiu kapinės buvo apleistos ir dabar jos neveikiančios, nors savo metu jomis pasirūpindavo Šiaulių vokiečių bendrija.

Senosios Rėkyvos kapinės
Tai nebeveikiančios katalikiškos kapinės prie Bačiūnų gatvės. Istoriniuose šaltiniuose šios kapinės yra minimos jau XIX amžiaus antrojoje pusėje.
Tai buvo paprastos vietos gyventojų kapinės, kurios pasitarnavo, kai 1932 metais Rėkyvoje buvo pastatyti senelių namai ir čia buvo laidojami anapilin iškeliavę tų namų gyventojai.
Uždarytos XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Sukilėlių kalnelis
Kapinėmis kalnelis tapo 1863-1864 metais, kai čia buvo vykdomos egzekucijos sukilėliams, kurie paskui čia ir buvo palaidoti.
Parodomajai egzekucijai, į kurią buvo suvaryti miestiečiai, kalnelis pasirinktas specialiai – užmiestis, atoki vieta. Nuo tada ši vieta ir pradėta vadinti Sukilėlių kalneliu.
1931 metais kalnelis pradėtas tvarkyti, sukilėliams įamžinti pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą buvo pradėtas statyti obeliskas, kuris buvo atidengtas 1935 metais.
Jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu paaiškėjo, kad Sukilėlių kalnelis nėra vien 1863 metų sukilėlių palaidojimo vieta, kad čia yra I ir II pasaulinių karų karių kapinės – ne vien vokiečių karių. Pagal tradiciją, vokiečiai laidodavo ir priešų karius.
Kalnelyje palaidotais vokiečių kariais labai susidomėjo speciali Vokietijos karių atminimo įamžinimo draugija, kuri ir pastatė tipinius kryželius.
Taigi Sukilėlių kalnelyje, galima sakyti, irgi yra trejos kapinės.

I pasaulinio karo kapinės Lieporiuose
Išvažiuojant iš Šiaulių Bubių link, dešinėje, yra pievelė, kur likę tik kryželių pamatai. Nelabai ir suprasti, kad ten kapinės – tiek vokiečių, tiek rusų karių.

Laisvamanių kapinės
Nors jos yra Ginkūnuose, Bijūnų gatvėje, tačiau priklauso Šiaulių miestui. 1924 metais kapines įkūrė Laisvamanių draugija. Šituo labai rūpinosi mums puikiai žinomas Jonas Šliūpas, kuris buvo plačių pažiūrų.
Pirmas palaidotas tose kapinėse - šiauliečio poeto Jono Krikščiūno-Jovaro 12 metų sūnus Laimonas ir tai, aišku, padaryta jo tėvo valia. Čia palaidota ekskunigo, 1863 metų sukilimo dalyvio Demskio urna, taip pat žymus šiaulietis Vaclovas Bielskis. Iš viso palaidota apie 80 laisvamanių.
Laisvamanių kapinių vakarinėje dalyje yra palaidoti 1945-1947 metais žuvusių sovietinių karių palaikai – 852, o kapinių dauboje jau nepriklausomos Lietuvos metais - daug rezistentų.
Paradoksas – laisvamaniai, sovietiniai kariai ir rezistentai – visi vienose kapinėse.

Vaidoto ir Žemaitės gatvių kapinės
Šių gatvių kvartale yra II pasaulinio karo vokiečių belaisvių kapinės. Kai karas artėjo pabaigos link, čia, likvidavus Kuršo grupuotę, buvo atgabenti vokiečiai belaisviai, kurie ir statė paminklą Pergalės aikštėje.

Vaidoto gatvės kapinės
Tai sovietinių karių belaisvių, mirusių 1942-1944 metais, kapinės. Jos sovietmečiu atsidūrė vienos įmonės teritorijoje, tačiau tos kapinės buvo pakankami gražiai prižiūrimos.
Šie belaisviai, tarp kurių buvo įvairių tautybių atstovų – rusų, latvių, lietuvių, prancūzų, gyveno Lietuvos kariuomenės sandėliuose, arklidėse įkurtame lageryje ir buvo laidojami kitoje gatvės pusėje.

Sovietinių karių kapinės Prisikėlimo aikštėje
Nepriklausomoje Lietuvoje vyko ilga diskusija, ar reikia jas iškelti iš miesto centro, kaip padarė Joniškis, tačiau jos taip ir pasiliko. Kiek šiose kapinėse palaidota žuvusiųjų, nėra tikslių žinių. Tik žinoma, kad čia pradėti laidoti sovietiniai kariai, žuvę vaduojant Šiaulius ir apylinkes, tebevykstant mūšiams miesto gatvėse. Vėliau čia perlaidoti žuvusieji iš kitų vietų mieste.

Sovietinių karių kapinės Ginkūnuose, Bijūnų gatvėje
Jose palaidoti 972 kariai, kurie buvo perkelti 1945-1946 metais iš įvairių Šiaulių rajono vietovių – Lieporių, Kairių, Šapnagių, Vijolių, Aukštrakių, Lukšių, Bridų ir kitų kaimų.
Kapinės buvo sutvarkytos 1949 metais - pagrindinio paminklo autorius yra skulptorius Robertas Antinis.

Sovietinių karo belaisvių kapinės Pramonės (Lazdynų) gatvėje
II pasaulinio karo metu daug raudonarmiečių karo belaisvių buvo kalinama Šiauliuose, netoli geležinkelio stoties pastatytuose barakuose. Belaisviai buvo verčiami dirbti įvairius darbus geležinkelio stoties rajone, todėl nuo nuolatinių kankinimų, bado, ligų, šalčio masiškai mirdavo, o gyvieji buvo verčiami mirusiuosius krauti į ratus, juos tempti į laidojimo vietą – pietrytinėje miesto dalyje esančią kalvą, vadinamą Karalbarzdžiu (Barzdos kalnu). Ten iškastose duobėse mirusieji buvo laidojami nuo 1941-ųjų pabaigos iki 1944 metų liepos mėnesio.
Po karo sudaryta speciali komisija tirti toms padarytoms piktadarybėms užfiksavo, kad toje kalvoje, septyniose duobėse, palaidota 22 560 sovietinių karo belaisvių.
Tai tiesiog masinė kapavietė. Ten kapinės lyg ir sutvarkytos – pastatytas lauko akmuo.

Pročiūnų kapinės
Jos buvusio karinio oro uosto rytiniame pakraštyje užima nemažą plotą. 1941-1944 metais čia buvo žudomi okupacinei vokiečių valdžiai prasikaltę asmenys, daug kalinių iš Šiaulių kalėjimo. 1944 metų spalį paskelbtas Pročiūnų kaimo miškelyje vokiečių nužudytų gyventojų atkasimo aktas, kad aštuoniose užkastose duobėse rasti 732 sušaudyti žydai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės.

Kapavietės
Karpių šeimos kapavietė
Rėkyvos dvaro teritorijoje, pietrytinėje ežero pakrantėje, yra Karpių kapavietė. 1997 metais ji paminklotvarkininkų iniciatyva buvo restauruota.
Šioje kapavietėje yra palaidotas Pranciškus Mauricijus Karpis - labai šviesus žmogus: ir politikas, ir knygų leidėjas, ir vertėjas. XIX amžiaus pradžioje toks neįprasto kapo ant ežero kranto atsiradimas buvo aiškinamas ekscentriška dvarininko užgaida.
Kad šitame kape kas nors dar būtų palaidotas, duomenų nėra, nors atliekant kapavietės restauravimo darbus jo teritorijoje rasta griaučių liekanų.

Vacbergų šeimos kapas-mauzoliejus
Jis yra Radviliškio gatvėje, Zoknių teritorijoje, rytinėje miesto dalyje. Tai XIX-XX amžių riboje statytas a la mauzoliejus iš betono ir aptvertas tvora. Čia palaidotas nepriklausomybės karo savanoris Leonas Vacbergas, kuris žuvo tiesdamas telefono liniją 1919 metais ties Žiežmariais.
Sovietmečiu mauzoliejus atsidūrė karinio dalinio sanitarinėje teritorijoje ir buvo paverstas sandėliu.

Senosios Šiaulių kapinės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Stačiatikių kapinės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.