Viktoras Gundajevas: „Nuo 1970 iki 1980 metų Šiaulių kino mėgėjai sukūrė įvairiausių filmų – ir vaidybinių, ir eksperimentinių, ir animacinių.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių kino meno klubo pirmininkas ir Šiaulių kino muziejaus vienas iš kūrėjų Viktoras Gundajevas pasakoja apie pirmuosius miesto kino mėgėjų žingsnius ir pasiekimus.
- Kino muziejuje tikriausiai turite informacijos apie Šiaulių kino mėgėjus jau nuo tarpukario?
- Apie tarpukario Šiaulių kinematografiją informacijos yra nedaug – ir ji visa yra „Aušros“ muziejuje. Chaimo Frenkelio vilos kino teatre „Kapitol“ yra rodoma maždaug 20 minučių trečiojo XX amžiaus dešimtmečio kronikos – miesto vaizdų. O Centrinio valstybės archyvo internetiniame puslapyje galima pamatyti tuos kadrus jau suskaitmenintus.
Šių kadrų autorius ar autoriai yra nežinomi. Gali būti, kad koks operatorius tuo metu buvo atvykęs iš Rygos, kur kinematografija tuo metu jau buvo pakankamai išvystyta.
Apskritai tarpukaryje kinas dažnai buvo atrakciono lygio: nufilmuodavo kažkokius renginius ir veždavo juos parodyti tautiečiams į Ameriką. Tai buvo paprasčiausia dokumentika.
Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu, Šiauliuose buvo filmuojama: įvairūs žvejybos būdai Dubysoje, etnografinis filmas apie linų apdirbimą, Šiaulių miesto vaizdai, „Aušros“ muziejus. Yra išlikę keli tų filmų kadrai.
- Tai kada Šiauliuose atsirado kino mėgėjų?
- Šiaulių kino mėgėjai atsirado vėlai, nes pokaryje galbūt nebuvo galima įsigyti kino kamerų, o gal ir dėl kokių nors kitų priežasčių.
Žinoma, į Šiaulius atvykdavo kino operatoriai filmuoti švenčių ir kitomis progomis. Pavyzdžiui, filmavo, kaip Šiauliuose (Kaune, Klaipėdoje...) gedima dėl Stalino mirties, Spalio revoliucijos metinėms ar Gegužės pirmajai skirtus paradus, kad parodytų kino kronikose, demonstruotose prieš vaidybinius filmus kino teatruose.
Todėl nors pokaryje Šiauliai ir buvo filmuojami, tai nebuvo šiauliečių kūryba.
Kino mėgėjų judėjimas visoje Lietuvoje prasidėjo apie 1955 metus daugiausia tarp studentų. 1958 metais Šiaulių tada dar Pedagoginiame institute susikūrė kino technikos būrelis, kuris kūrė kino žurnalus „Studentiškos įvairenybės“. Tuose žurnaluose buvo fiksuojamas studentų gyvenimas, instituto šventės, tada ką tik sukurtas dūdų orkestras, kuriame grojo merginos.
Institute dėstytojai mokė studentus, būsimuosius mokytojus, kaip filmuoti ir rodyti kino projektoriumi mokomuosius filmus. Anot mūsų garsaus fotomenininko Algirdo Musneckio, kuris ilgai dirbo institute, visoje Tarybų Sąjungoje buvo skiriamas dėmesys politechnizacijai – mokyti ne tik žodžiu, bet ir kino vaizdu.
A. Musneckis ir išsaugojo daug to meto filmuotos medžiagos, kai pertvarkant instituto kabinetus buvo rastos penkios dėžės senų kino juostų: žmonės prie paradinių instituto durų, miesto vaizdai, filmuoti nuo vandentiekio bokšto.
To meto miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ buvo išspausdinta žinutė: „Instituto kino technikos būrelis dar visai jaunas, bet jau pasiekė visą eilę laimėjimų. Didžiausias jų - kino žurnalo „Studentiškos įvairenybės“ Nr. 1 sukūrimas...“
Panašu, kad tuomet kino žurnalo kūrimas buvo paremtas studentų entuziazmu.
1962 metais spaudoje pasirodė žinučių, kad Šiaulių kultūros namuose įsteigta visuomeninė kino studija ir paminėtos trys pavardės – Kuchariovo, J. Danilaičio ir Kaškelio (o gal Gaškauskas). Buvo rašoma, kad buvo organizuota jų nufilmuotos medžiagos peržiūra, kad vienas filmą parsivežė iš Kaukazo, kitas - demonstracijas nufilmavo, o kažkuris iš jų buvo net deleguotas į kino festivalį Vilniuje.
1966 metais Vilniuje įkurta Lietuvos kino mėgėjų draugija, o didžiuosiuose šalies miestuose draugijos skyriai – taip pat ir Šiauliuose.
1968 metais Šiaulių kino mėgėjų skyriui pradėjo vadovauti Vykdomojo komiteto (Savivaldybės) Architektūros skyriaus darbuotojas Algimantas Bielskus – žinomas žurnalistas, daug metų dirbęs operatoriumi korespondentų punkte.
Tą dešimtmetį nuo 1960 iki 1970 metų kinas Šiauliuose nėra dar labai populiarus kaip kituose Lietuvos miestuose – ypač spartus tuomet buvo kino mėgėjų judėjimas Kaune, Panevėžyje, Vilniuje.
Tačiau mes jau turime kino juostų iš to laikotarpio. Gaškauskas savąsias yra perdavęs „Aušros“ muziejui. Tai dokumentinės kino juostos, nes šis entuziastas, pasistatęs kamerą, ištisai filmuodavo paradus tuometinėje Pergalės aikštėje, sporto šventes stadione arba ką tik pastatytus daugiaaukščius prie Katedros, Gluosnio gatvėje, pasivaikščiojimus Kaštonų alėjoje. Viskas nufilmuota labai pakiliai, kaip ir buvo įprasta sovietmečiu: oi, naujos statybos!
Apskritai ano meto kinas buvo daugiausia dokumentinis, ne autorinis, ne režisūrinis. Tačiau įdomus - tose kino juostose galima pamatyti miestą tokį, koks jis dabar nebėra.
Beje, 1968 metais šiauliečiai jau dalyvavo respublikiniame šeimyninių kino filmų festivalyje ir Interna bei Alius Bielskai ten pelnė pirmąją vietą, nes nufilmavo, kaip neva jų mažytė dukra „kuria“ kino filmą: filmuoja, ryškina, montuoja...
Laikraštis „Raudonoji vėliava“ tuo metu pakiliai rašė: tai pirmasis toks didelis Šiaulių kino mėgėjų laimėjimas.
- O kada iš tiesų mėgėjiškas kinas Šiauliuose suklestėjo?
- 1973 metais Kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriui pradėjo vadovauti iš Vilniaus atkeltas dirbti Rimantas Vencevičius. Jis buvo skyriaus vadovas visą sovietmetį iki 1993 metų. Tuo metu kino mėgėjų veikla Šiauliuose ir įsisuko.
Tada šiauliečiai ir sukūrė kino filmą „Slenksčiai“, kurį galima vadinti televizijos laidos „Farai“ prototipu. Kino mėgėjai važinėjo su milicija ir filmavo visas miesto negeroves: blaivyklos klientus, asocialias šeimas, nusikaltėlius. Filmas buvo gerai įvertintas Vidaus reikalų ministerijos festivalyje.
Apie 1975 metus Šiauliuose buvo įsteigtas jaunimo klubas „Kibirkštis“, kuriam vadovavo Kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriaus atsakingoji sekretorė Čalutkienė. Ir šio klubo moksleivių kino studija „Sakalas“ per 15 savo gyvavimo metų pasiekė pakankamai įdomių rezultatų kine. Jame pirmuosius žingsnius žengė Valentas Aškinis – dabar pats žymiausias Lietuvoje animacijos prodiuseris, rengiantis festivalį „Tindirindis“, didelis šios srities autoritetas.
1974 metais Šiauliuose pradėtas rengti kino filmų festivalis „Debiutas“, nes kiekvienas kino mėgėjų draugijos skyrius privalėjo rengti savo festivalius. Šiaulių festivalis vykdavo kas dvejus metus iki 2009-ųjų, ir mes vėl ruošiamės jo tradicijų nepamiršti – jį vėl organizuoti.
Šiame festivalyje debiutavo su savo filmais daugelis dabar garsių kino ir televizijos profesionalų: jau minėtas V. Aškinis, operatorius Rolandas Šležas, žinomas televizijos laidų prodiuseris Edvardas Žičkus, aplinkosaugininkas Rimantas Braziulis.
Nuo 1970 iki 1980 metų Šiaulių kino mėgėjai sukūrė įvairiausių filmų - ir vaidybinių, ir eksperimentinių, ir animacinių. O dokumentiniai filmai jau pradėti rimtai režisuoti.
Tuo metu čia labai entuziastingai draugijos veikloje dalyvavo, kūrė filmus, kurie buvo pristatomi ir puikiai įvertinami įvairiuose Lietuvos, Pabaltijo, Tarybų Sąjungos, tarptautiniuose festivaliuose, R. Vencevičius, Algirdas Kulikauskas, tautodailininkas Česlovas Žalys, sukūręs didelę išliekamąją vertę turinčių filmų apie Aloyzą Toleikį, Gerardą Bagdonavičių, Laimutis Gudinavičius, Rimas Vipas ir daug kitų.
Viena iš savičiausių to meto kino mėgėjų figūrų buvo Jonas Danilaitis, kuris Šiauliuose pradėjo reikštis apie 1962 metus.
J. Danilaitis buvo revoliucionierius, labai kairių pažiūrų žmogus, kuris nežinia kaip buvo atsidūręs Pietų Amerikoje. Ten jis buvo įkūręs kažkokį nemenką verslą. Ir nors verslas labai sekėsi, J. Danilaitis būdamas idėjinis komunistas nutarė grįžti į jau Tarybų Lietuvą: verslą pardavė ir nusipirkęs profesionalią 35 milimetrų kino kamerą atvyko į Šiaulius.
Čia jį įdarbino Šiaulių pedagoginiame institute fotolaboratorijos vadovu. Kaip yra pasakoję J. Danilaitį pažinoję žmonės, jis čia daug ko nesuprasdavo, nes socializmo teorija yra patrauklesnė nei praktiška.
Tačiau J. Danilaitis buvo tikras kino entuziastas, todėl nuolat filmavo – tai Žemaičių pulko susitikimą po kažkiek metų, tai šventinius paradus. Jis net rankiniu būdu liedavo magnetinį takelį, garsą įrašinėdavo.
Tiesa, daug jo filmuotos medžiagos nėra išlikusios, o gal kažkur ir yra.
Mirė J. Danilaitis apie 1972 metus – paskutiniuosius metus jį kankino Parkinsono liga, nes jaunystėje boksavosi.
(Bus daugiau.)

Kino mėgėjas Rimantas Rokas Jonaitis.
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Šiaulių kino mėgėjai triumfavo festivalyje Vilniuje 1988 m.
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Jaunimo klubas „Kibirkštis“, moksleivių kino studija „Sakalas“.
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „86-ųjų ruduo“, autorius Rimas Vipas (1986).
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.