„Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja V. Ulinskytė-Balzienė: „Jei įsteigus muziejų eksponatų buvo apie penkis šimtus, tai po dvidešimties metų – jau apie 23 tūkstančius, 2000-aisiais – 30 tūkstančių, o dabar – apie pusantro šimto tūkstančių.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė tęsia pasakojimą apie Fotografijos muziejų, jo dabartinę veiklą.
- Kodėl Fotografijos muziejus vadinamas muziejumi, jei yra „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos skyrius?
- Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Fotografijos muziejus nors yra institucijos skyrius, pagal veiklą turi visus būtinus savarankiško muziejaus atributus: pastatą, kolekciją ir visapusišką visavertę veiklą. Tiesa, šiuo metu dėl pastato rekonstrukcijos ši veikla iš dalies yra kiek nutrūkusi, bet rudenį bus atnaujinta.
Logiška, kad muziejaus veikla yra nukreipta į lankytoją, kuriam visai neįdomu, ar Fotografijos muziejus yra savarankiškas, ar tik muziejaus skyrius, filialas.
- Ar Fotografijos muziejuje dirba muziejininkai, kurių specializacija tik fotografija?
- Muziejinė veikla ir muziejininko kompetencijos yra tokios plačios, kad reikia sukaupti daug patirties, daug gebėjimų, daug žinių tam, kad būtų atlikta viena ar kita funkcija.
Tiek ir Fotografijos muziejų įkūrus, tiek ir dabar mes negalime leisti tokios prabangos, kokia yra užsienyje – specializuotis labai siauroje muziejinės veiklos dalyje. Pavyzdžiui, būti tik rinkinio saugotojais (tik eksponatus prižiūrėti, aprašyti, tvarkyti) ar tik rinkinių tyrinėtojais, kurie neturi prievolės tvarkyti tą rinkinį, ar tik tyrinėtojų darbų rezultatų interpretatoriais, pateikiančiais tuos rezultatus lankytojams patraukliausia forma, ar būti muziejinės informacijos pateikėjais internete, socialiniuose tinkluose.
Pas mus tas pats muziejininkas yra ir rinkinio saugotojas, ir parodų rengėjas, ir rinkinio tyrinėtojas, ir viešintojas. Iš tikrųjų čia reikia labai daug kompetencijų – rinkodaros, psichologijos, pedagogikos (mes rengiame ir edukacines programas) žinių.
Vis dėlto muziejaus pagrindas yra tas rinkinys, kuris pristatomas visuomenei per ekspozicijas, parodas. Todėl pirmiausia reikia įsigilinti į tą rinkinį, eksponatus, o visa kita veikla išsirutulioja iš to, kas yra svarbiausia.
Kadangi tie muziejų rinkiniai yra įvairūs, muziejuje dirba įvairiausių sričių žinovai – technikos, technologijų, istorijos. Visur yra savi niuansai, sava specifika. Nėra ruošiami, pavyzdžiui, fotografijos technikos rinkinių tyrinėtojai - ruošiami istorikai arba fotografai, kuriems trūkstamas kompetencijas reikia susirinkti, kad galėtų visavertiškai savo darbą atlikti.
- Sakote, muziejaus esmė – rinkiniai, eksponatai. Tai kiek dabar turite jų?
- Neseniai paminėtas Fotografijos muziejaus keturiasdešimtmetis buvo proga atsisukti į praeitį ir pamatyti muziejaus dinamiką. O ji tokia: jei įsteigus muziejų eksponatų buvo apie penkis šimtus, tai po dvidešimties metų – jau apie 23 tūkstančius, 2000-aisiais – 30 tūkstančių, o dabar – apie pusantro šimto tūkstančių.
Kiekvienas laikotarpis turi savo specifiką. Pavyzdžiui, paskutinįjį dešimtmetį (galima skaičiuoti nuo 2000-ųjų) buvo labai daug dėmesio skiriama rinkiniams – muziejaus širdžiai, pagrindui - ir rinkinių apskaitos dalykams.
Per tą laikotarpį buvo peržiūrėta visa „Aušros“ muziejaus rinkinių struktūra, viskas taip padaryta, kad ir eksponatų saugojimo sąlygos būtų maksimaliai optimalios, ir rinkinių tyrinėjimai būtų optimalūs, kad žmonių, kurie kompetentingiausi dirbti su tam tikros rūšies eksponatais, rinkiniuose irgi būtų būtent tie eksponatai.
„Aušros“ muziejaus specifika buvo tokia, kad jis kūrėsi etapais. Iš pradžių buvo tarpukarinė muziejaus ekspozicija, po to buvo prijungti prie jo visuomeniniai Dviračių, Televizorių muziejai. Todėl susidarė labai sudėtinga rinkinių struktūra. Pavyzdžiui, fotografijų buvo visuose rinkiniuose, visuose skyriuose, kur į fotografijas buvo žiūrima vienpusiškiau. Sakykim, Technikos istorijos skyriuje fotografijos buvo vertinamos tiek, kiek jos aktualios dviračių, radijo ir televizijos istorijai.
Todėl buvo priimtas sprendimas visus fotografijų rinkinius surinkti į vieną vietą - Fotografijos skyrių, kad jos būtų visapusiškai tyrinėjamos, o ne tik vienu aspektu, kad visos šių eksponatų muziejinės vertės būtų atskleistos, kad į jas būtų kompleksiškai pasižiūrėta.
Tai ir lėmė, kad mūsų Fotografijos skyriaus rinkiniai taip išaugo.
Aišku, labai papildė muziejų ir paties Antano Dilio kolekcija - iš tų 150 tūkstančių eksponatų trečdalis yra jo asmeniniai negatyvai, padovanoti muziejui.
- Kaip XXI amžiuje renkama Fotografijos muziejaus kolekcija?
- Renkama kryptingai – pagal būsimos ekspozicijos poreikius eksponatus įsigyjame. Labai daug rinkti fotografijų ir tai, kas su jomis susiję, nelabai ir turime galimybių, nes jau esame perkrauti tuo darbu, kurį dabar atliekame. Juolab kad dabar mums labai sudėtingas laikas – praktiškai naujo Fotografijos muziejaus kūrimas suvalgo visą laiką. Todėl ir renkame tiek eksponatų, kiek naujos ekspozicijos kuriai nors temai trūksta atskleisti. Tiesiog fiksuojame, ko reikia, ir ieškome, ką galima įsigyti.
Iki muziejaus rekonstrukcijos esame įsigiję kelias kolekcijas tiesiog atsiradus galimybei. Tam buvo rašomi projektai ir gavę finansavimą iš Amerikos lietuvių fondo įsigijome P. Karpavičiaus palikimą, 2002 metais Viekšnių fotografo Jono Kinčino stiklo negatyvų kolekciją per Kultūros rėmimo fondą.
Tokios buvo įgytos apčiuopiamesnės kolekcijos.
Dabar, kadangi buvo mažiau skiriama dėmesio nepriklausomybės laikotarpiui, stengiamės meninės fotografijos kolekciją papildyti šiuolaikinių autorių darbais, juolab kad rengiame ir parodą muziejaus atidarymui būtent to laikotarpio mūsų rinkinį pristatančią.
Ir, žinoma, muziejui labai padeda mūsų didžiausi bičiuliai ir draugai, kurie suvokia seno daikto vertę ir muziejaus padėtį, supranta, kad nepriklausome tokiai turtingai institucijai, kuri galėtų pirkti. Todėl dovanoja muziejui eksponatus.
Tokie štai ir yra pagrindiniai dabar rinkinių komplektavimo būdai.
- Galbūt visi muziejaus eksponatai jau yra ir suskaitmeninti?
- Nors dirbame labai daug, tačiau galima sakyti, kad skaitmeninti tik pradedame. Per artimiausius trejus-penkerius metus planuojame suskaitmeninti apie 10 tūkstančių eksponatų, nes tai sudėtingas ir ilgas darbas.
Suskaitmeninti – nereiškia tik eksponatą nuskenuoti ar nufotografuoti, reikia ir įvesti į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (LIMIS) dešimtis pozicijų informacijos apie eksponatą.
Šį darbą mes pradėjome praėjusiais metais. Praktiškai dar tik vyksta šios sistemos kūrimas kartu vykdant realų darbą: mes suvedame informaciją, o programuotojai Vilniuje, atsižvelgdami į mūsų pastabas, dar tobulina sistemą, kuri jau veikia, nors ir ne visu pajėgumu.
Be to, dabar muziejuose kiekvienas eksponatas turi būti ir įvertintas pinigine išraiška pagal susikurtas metodikas, kad valstybė žinotų, kokie turtai čia yra saugomi.
Tai nematomas ir nedėkingas muziejininkų darbas. Vertinamas yra kiekvieno eksponato autentiškumas, retumas, unikalumas, technika, atlikimo meistriškumas, datavimas, sukūrimo vieta, ar eksponatas dokumentuotas, ar nedokumentuotas ir t. t.
Tų kriterijų visuma apibrėžia tam tikrą eksponato vertę. Kartu atsižvelgiama ir į rinkos (per kolekcininkus, aukcionus ir t. t.) vertę. Nesunku įvertinti technikos eksponatus – jie visame pasaulyje yra bendri, o štai fotografijas... Juk svarbu, kas jose įamžinta pasaulio, šalies ar regiono istorijai ir panašiai.
Keturženkliai fotografijų dar nesame įvertinę, bet jau yra aštuoniais tūkstančiais litų įvertintų XIX amžiaus fotografijų.

Fotografijos skyriaus rinkiniai
Senųjų fotografijų rinkinyje yra dagerotipiniai portretai ir ferotipai, gausi iki 1915 m. Lietuvos miestuose ir miesteliuose dirbusių fotografų darbų kolekcija, nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpio (1918–1940) fotografų Kazio Daugėlos, Povilo Karpavičiaus, Vinco Uždavinio, Petro Babicko, Gerardo Bagdonavičiaus, Balio Buračo, Juozo Daubaro, Petro Ločerio, Karlo Baulo ir kitų darbai.
Meninių fotografijų rinkinyje - fotomenininkų Antano Sutkaus, Vitalijaus Butyrino, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio ir kt., išeivių Kazio Daugėlos, Algirdo Grigaičio, Algimanto Kezio darbai, parodų kolekcijos.
Negatyvų ir skaidrių rinkinyje fotografo, cinkografo Aleksandro Jurašaičio XX a. pr. stiklo negatyvai, fotografų Vinco Ferinausko, Juozo Daubaro ir kitų negatyvų grupė, Jono Kinčino stiklinių negatyvų archyvas.
Fotografijos gamybos priemonių rinkinyje saugomi beveik visų rūšių fotoaparatai, paviljoninės kameros, laboratorinė įranga ir priemonės: didintuvai, kopijavimo rėmeliai, presai ir žirklės fotografijoms, laboratorinės lempos, blykstės, ryškinimo ir fiksavimo bakeliai, eksponometrai, fotochemikalai, fotojuostų ir fotopopieriaus pavyzdžiai.
Spaudinių rinkinyje - XIX a. vid. Londone, Paryžiuje, Veimare išleisti mokomieji leidiniai, XIX a. pab.–XX a. pr. Rusijos imperijos specializuotų žurnalų komplektai, knygos, albumai, nemažai tarpukario Lietuvos fotografijos leidinių, sovietinio laikotarpio spaudinių grupę sudaro fotografijų parodų katalogai, plakatai, afišos, kvietimai, albumai, knygos, žurnalai ir kiti leidiniai.
Daiktų rinkinyje – prizų, medalių ir ženklelių kolekcija, kurią sudaro žymiausių Lietuvos fotografų ir Fotografijos meno draugijos parodose Lietuvoje ir užsienyje pelnyti apdovanojimai, atminimo medaliai ir ženkleliai.
Nuo 2002 m. pradėtame formuoti kino technikos rinkinyje saugomos kino kameros, kino projektoriai ir kita kino technika.
Į pagrindinį rinkinį nepatekusios muziejinės vertybės ir kita medžiaga kaupiamos pagalbiniame rinkinyje, archyve ir bibliotekoje.

„Šiaulių Fotografijos įvaizdis gerėja“. Foto A. K. Dilys, Šiauliai, 1979 m. gruodis.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Fotografijos muziejaus galerija. Foto Rolandas Parafinavičius, 2012 m.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Fotografijos muziejaus rekonstrukcijos projekto vizualizacija. Arch. Šarūnas Sabaliauskas, 2009 m.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.