Eduardas Pauliukonis: „Filmų kūrimas buvo man buvo tas pat, kaip ir teatras, – kai užsikabini, nebegali sustoti.“ 1
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių dramos teatro aktorius Eduardas Pauliukonis aktyviai kūrė mėgėjiškus kino filmus maždaug iki 1982 metų, įvairiuose festivaliuose dalyvavo ir buvo vienas iš geriausių ne tik Šiaulių miesto, bet ir Lietuvos autorių.
Ir ne tik buvo vienas iš geriausių, bet ir iš savičiausių, nes E. Pauliukonis buvo vienas iš trijų to meto Lietuvos kino mėgėjų, kurių pagrindinė ir vienintelė kūrybos tema buvo teatras. Jis yra pelnęs apdovanojimus už dokumentinius filmus „Aktorius Naubertas Jasinskas“, „Aš myliu teatrą, o jis mane?“, „Režisierė“ ir kitus, kur pasakojama apie ryškias asmenybes, pašaliečiams nepažįstamą teatro gyvenimą, ir yra sukaupęs milžinišką kino ir videojuostų archyvą.
E. Pauliukonis turi apie ką papasakoti:
– Kino kamerą pačiupinėjau Jaunimo teatre dar vaikas būdamas, nes ten aktorius Rimgaudas Karvelis užsiiminėjo šio teatro archyvu ir man buvo įdomu žiūrėti, kaip jis vis filmuoja ir fotografuoja.
Paskui jau pats filmavau, bet neatsimenu net kokia kamera. Prisimenu tik, kad pirmąjį filmuką susukau net ne su savo kamera filmuodamas dukrytę Agnę. Paskui su tais savo filmukais dalyvavau respublikiniame šeimyninių filmų festivalyje, kur ir vienais, ir kitais metais (berods 1971–1972–aisiais) jie laimėjo pirmąsias vietas.
1973 metais pradėjęs dirbti Šiaulių dramos teatre jau rimtai griebiausi kameros. Tiesa, iš pradžių fotografavau, nes aktorius Juozas Bindokas tuo metu buvo armijoje. Tačiau man tai nelabai patiko ir nelabai sekėsi, bet kiek galėjau, tiek dariau aktorių portretus ir t. t. Net vieną parodėlę surengiau.
Galop pradėjau filmuoti, nes teatras nupirko kino kamerą, primityvius montažinius staliukus, apšvietimą, kino projektorių „Ukraina“, kad teatras turėtų savo archyvą.
Ir pradėjau teatre sėdėti naktimis – montuoti, klijuoti filmo juostas: kiekvieną juostos kraštelį reikėdavo nubrūžinti, patepti nagų lako nuėmikliu ir suklijuoti. Tai man buvo paaiškinę vaikų ir jaunimo klube „Kibirkštis“, kuris buvo, berods, Rūdės gatvėje.
Per tą klubą visos suklijuotos kino juostos buvo vežamos į Rygą, o iš ten pargabendavo filmo kopijas jau su garsio takeliais.
Beje, garsą su Virgiu Jasiūnu bandydavome pataikyti kiek įmanoma sinchroniškiau, tik, aišku, ne visada pavykdavo.
– O ką Šiaulių dramos teatre filmuodavote?
– Į teatrą aš pataikiau tuo metu, kai čia prasidėjo didžiųjų aktorių mirtys. Vienas po kito, vienas po kito jie išeidavo – vos spėjau su jais susipažinti. Kai kuriuos iš jų dar sugebėjau nufilmuoti ir scenoje, ir gyvenime, ir per jų laidotuves.
Vienas to laiko filmas buvo apie aktorių Naubertą Jasinską, labai netikėtai išėjusį. Kai filmuotą medžiagą apie jį sudėjau į filmą, tai net toks kuriozas išėjo: keli kadrai, kaip jis vadovauja aktoriaus Jono Juodagalvio laidotuvių ceremonijai, keli jo paties laidotuvių kadrai, susipynę su kadrais iš V. Mykolaičio-Putino spektaklio „Valdovo“, kurį režisavo A. Ragauskaitė. Gavosi toks keistas filmas, kuriame buvo užfiksuoti dabar jau amžinatilsiai Stasys Paska, Leonas Zmirskas ir kiti aktoriai.
Kadangi aš dirbau su kino mėgėjais, tai iš karto siunčiau savo filmus į visokius festivalius ir visur jie pelnydavo pirmąsias vietas.
Paskui padariau filmą apie režisierę Aureliją Ragauskaitę. Jis buvo įdomus, todėl net keista, kad jis buvo uždraustas rodyti. Bet tik trumpam uždraustas.
Pagrindinė šio filmo idėja buvo tokia: mūsų Šiaulių dramos teatre vis režisieriai keičiasi – ateina ir išeina, ateina ir išeina... Ir A. Ragauskaitė buvo čia tik penkerius metus.
Tuo metu teatre vyko remontas, bet jau amžinatilsiai aktoriai Pranas Piaulokas ir Kazys Tumkevičius sutiko man padėti. Aš išgriautoje scenoje primėčiau lėlių, o aktorius P. Piaulokas eina per ją su spektaklio „Valdovas“ sceniniais rūbais – šiukšt, šiukšt dulkės kyla... Labai gražūs kadrai išėjo.
O filmas prasidėjo nuo to, kad Kultūros ministerijos įsakymu atleidžiamas iš Šiaulių dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų Jonas Vaitkus ir vyriausiąja paskiriama A. Ragauskaitė, ir baigėsi ministro įsakymu vietoj A. Ragauskaitės vyriausiuoju režisieriumi paskirti Saulių Varną. Filme buvo daug A. Ragauskaitės įkalbėtų dalykų ir staiga pasigirdus gražiai muzikai sklendžia virš Šiaulių sklandytuvas (pasiėmiau iš kažkur tuos kadrus), ateina A. Ragauskaitė prie teatro, o čia Saulius Varnas atplaukia valtele (per kažkokią teatro šventę buvau nufilmavęs) – prasideda naujas etapas.
Išėjo taip, kad S. Varnas tą filmuką pasižiūrėjo, kažkas jam labai nepatiko, todėl pasakė: tu jo nerodysi. O aš vis dėlto paslapčia išsiunčiau filmą į Klaipėdą, į festivalį, kur laimėjo Grand Prix.
Paskui tą filmuką pasiėmęs kino projektorių nuvežiau A. Ragauskaitei į namus Vilniuje. Kai parodžiau, ji pasakė: nežinau, kodėl buvo uždraudę, nes čia viskas labai gražu.
– Ar aktoriai nevengė kino kameros?
– Ir aktoriai, ir kiti teatro darbuotojai labai gerai reaguodavo į kamerą. Normaliai į tai žiūrėjo, nes visur nuo ryto iki vakaro kamerą tampydavausi, ir per repeticijas, ir per susirinkimus filmuodavau. Todėl jau niekas nebekreipdavo į mane dėmesio.
Kai kurie kadrai buvo tuo ir įdomūs, kad netikėtai kažkur buvo sugauti. Juos dažniausiai būtinai filmukuose ir panaudodavau. Paskui tie filmai buvo įvairiomis progomis rodomi. Pavyzdžiui, filmas apie N. Jasinską dažnai lapkričio 1–ąją ir Teatro dieną rodydavome. Daug nosinių būdavo šlapių.
Buvo ir nuotaikingų filmų, nes filmuodavau aktorius, jodinėjančius Žagarės žirgyne, besimaudančius baseine, krepšinį žaidžiančius (teatre didžiausios olimpiados būdavo – sportavome kaip padūkę), gabaliukus iš spektaklių. Tiek, kiek su „Krasnogorsku“ išeidavo – 15 ar 20 sekundžių.
Gaudydavau kadrus, dėjau juos į krūvą, sakiau, kad jų prireiks.
Ir tik paskui jau atsirasdavo filmai. Dažnai kieno nors nuomonės pasiklausdavau – pasikviesdavau Praną Piauloką: pasižiūrėk, ką pasakysi... Sąsiuvinyje surašydavau, kas tiko, kas netiko, ką išmest, ką palikt archyvui. Nebuvo taip, kad filmuočiau pagal scenarijų. Gyvenau vien tik teatru.
Buvau sumanęs filmą – parodyti spektaklį „Kurtinio lizdas“ iš užkulisių, parodyti, ką aktoriai veikia prieš išeidami į sceną: vienas bando pasižiūrėti pro skylutę dekoracijoje, kaip vaidina kolegos, kitas kažką kita daro. Vaizdų prifilmavau – „klasė“! Bet to filmo taip ir nepadariau, dėl to labai gailėjausi.
Šiaip visi septyni mano filmai būdavo apie 15 minučių trukmės, kad žiūrovai nespėtų pavargti. Tačiau į tas 15 minučių tilpdavo labai daug.
Taigi filmuotos medžiagos prikaupta buvo begalybė ir didžiulė krūva išėjo į šiukšlyną – nebuvo sąlygų laikyti. Tačiau tai kita tema.
Filmų kūrimas buvo man buvo tas pat, kaip ir teatras, – kai užsikabini, nebegali sustoti. Naktimis dažniausiai teatre dariau juos, nes dieną nebuvo laiko – reikėjo dirbti, vaidinti. Tai dabar aš atostogauju teatre, o tada dirbau šiek tiek.
Ir viskas daugiausia buvo iš savos kišenės, nors teatras padėjo – nupirko kamerą, projektorių ir kažkiek juostos, o kino mėgėjų draugija apmokėdavo juostų ryškinimą ir kopijų atvežimą iš Rygos.
– Kiek laiko tęsėsi ši jūsų veikla?
– Kiek daugiau nei dešimt metų, nes kai videotechnika atėjo, kinas nuėjo velniop... Ir visos nufilmuotos medžiagos archyvas pasidarė nebereikalingas.
Tada ir aš paėmiau videokamerą (jau savo įsigytą). Bet tai jau buvo nebe filmukų kūrimas, bet gryna dokumentika – nufilmuoti visą spektaklį ar vieną žmogų. Ir karpyti, ir montuoti nieko nebereikėjo. Jokios kūrybos.
Vienintelis akstinas toliau dirbti buvo tas, kad nufilmuoti spektaklį reikalinga: vieną kopiją atiduodavau administratoriui, kad padėtų į lentyną, kol prireiks per repeticijas ar aktorių įvedant į spektaklį pažiūrėti arba šiaip kam parodyti.
Ir sau tą videomedžiagą rinkau, rinkau, kol atėjo diena, kai nebeturėjau, kur jos dėti. Tada pradėjau rinkti tiktai tą, kur aš pats nufilmuotas.
Po truputėlį, po truputėlį, nes skatinimo nebeliko – tik tiek, kad teatras nupirkdavo juostų savo archyvui, noras filmuoti mažėjo.
O dar baisiau pasidarė, kai prasidėjo videomedžiagos įrašymas į kompaktines plokšteles. Iš pradžių apsidžiaugęs viską į jas įrašinėjau, dėjau į krūvą, kol nepaaiškėjo, kad visa tai niekur neišlaikysi, kad visą archyvą reikia išmesti, nes po trejų metų tie kompaktai jau nieko neberodė.
Visos tos naujos technikos atsiradimas man entuziazmą vis mušė, mušė, nes filmavimas videokamera mažiau kūrybiškas ir teikiantis mažiau pasitenkinimo.
Tai ir filmavau kaip eilinį darbą dirbdamas, nekilo nė minties eksperimentuoti, nebebuvo įdomu. Dariau tai tik iš pareigos, nes maniau, kad tai reikalinga teatrui. Praktiškai savo pasiekiau – mano medžiagos yra ir bibliotekoje, ir Teatro muziejuje, o ir dabar mūsiškiai kartais senesnius spektaklius pasižiūri.
– Dar filmuojate?
– Ne, visi filmavimai ir videokamera baigėsi, kai pamačiau, kad žmona su fotoaparatu padaro penkis kartus didesnį darbą, nei aš kažkada su savo videokamera. Tai mane visiškai užmušė – pasakiau: ne daugiau nebefotografuosiu, nebefilmuosiu, nieko nedarysiu.
Su kino kamera filmavau apie dešimt metų, su videokamera – dar apie dešimt, ir viskas.
Nostalgiją, žinoma, jaučiu – dažnai atsisėdu peržiūrėti perrašytų kadrų, kai juos atsiunčia Viktoras Gundajevas. Ir pats žiūriu, ir nors beveik niekam nebeįdomu – kitiems rodau.
Dar nežinau, kas bus su mano videojuostų archyvu. Jos jau penkeri metai nepersuktos, nes visi mano videomagnetofonai sugedę, yra namų antrajame aukšte. Kai kartais ko kam prireikia, surandu. Bet daug ten prikrauta, o visa medžiaga, kuri buvo pas teatro administratorių, „ išsivaikščiojo“. Todėl išeina, kad be reikalo dariau.
Buvau sumąstęs padaryti didžiulį teatro archyvą, kuriame apie kiekvieną aktorių būtų medžiaga (fotografijos, video– ir kino filmai), kad atėjusiam režisieriui būtų galima parodyti. Buvau net kažkokią programą suradęs, bet tai atsirėmė į pinigus. Ir aš suprantu: teatras neturi tiek pinigų, kiek reikėtų, kiek norisi...

Kadrai iš E. Pauliukonio 1973–1982 metais sukurtų filmų.
Šiaulių kino meno klubo ir muziejaus archyvo nuotr.