A. Grigalaitis: „Jei kalbame apie meninės raiškos priemones, formas, aš iš tikrųjų net negaliu pasakyti, kas toks esu, nors fotografuoju, filmuoju.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis Andrius Grigalaitis, žinomas medijų menininkas ir edukacinių projektų kūrėjas, dirba specialistu Šiaulių dailės galerijoje, kuri yra medijų meno Šiauliuose pradininkė ir puoselėtoja.
A. Grigalaitis teigia, kad būtent medijos, nesvarbu, kokiomis išraiškos priemonėmis jos būtų sukurtos – fotografija ar video-, ar dar kitaip, geriausiai padeda jam išreikšti save ir siųsti žinią:
- Aš nelabai mėgstu terminą „menininkas“. Tiksliau būtų pasakyti „kūrėjas, kuriantis žmogus“, nes kūryba yra tiek architektūroje, tiek medicinoje, tiek kulinarijoje.
O jei kalbame apie meninės raiškos priemones, formas, aš iš tikrųjų net negaliu pasakyti, kas toks esu, nors fotografuoju, filmuoju. Tačiau iš esmės niekada į tai nežiūriu kaip į kūrybą.
Mano pirmasis diplomas yra audiovizualinio meno - medijų. O medija reiškia „pranešimą“, o pranešimą galima konstruoti labai daug instrumentų. Tai gali būti fotografija, filmas. Dauguma ir mano, kad medijos tai ir yra. Bet iš esmės medijų meną gali daryti rašydamas tekstą, kuris turės kažkokį poveikį, darydamas renginius, kurie turės tęstinumą miesto kultūriniame gyvenime.
Medijos yra būtent tai, ką aš noriu daryti ir kas man patinka, nes jos vienaip ar kitaip daro įtaką mūsų gyvenimui. Jei tam reikia fotografijos – prašom, jei tam reikia videofilmo – prašom. Tai tiesiog yra išraiškos priemonės įgyvendinti kokią idėją.
- Be fotografijos ir video- jūs, kaip Dailės galerijos darbuotojas, užsiimate ir edukacine veikla per medijas, o gal dar ir parodas organizuojate.
- Iš esmės taip. Kai dirbi galerijoje ir tavo pareigybė „specialistas“, planuoji tam tikrą veiklą. O kai tą veiklą planuoji, remiesi savo patirtimi – turi grįžti prie savo išsilavinimo, prie savo supratimo, ką tu geriausiai darai. Aš būčiau diletantas, jei pradėčiau organizuoti tapybos ar grafikos parodas.
O apie edukaciją galiu kalbėti tik grįždamas prie medijų sąvokos. Kaip medijų menininkas esu kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose. Paprastai kviesdami man sako: tu čia kažką pristatyk, kažką sukurk, kad atitiktų projekto idėją... Ir tada aš pradedu galvoti, kaip perteikti žinią.
Meno kūrinius galima kurti daug būdų, bet, ko gero, teisingiausias būdas – suprasti, kokį pranešimą kūrinys perteikia. Juk yra nemažai žmonių, kurie padaro labai gražią nuotrauką ir patys stebisi, kad ji nei konkursuose laimi, nei ją į parodas priima. Bet jei tie žmonės iškeltų klausimą kitaip – ką ta nuotrauka sako, ar ji kalba apie ką nors nauja. To „grožio“ mes daug matome kasdien, bet pamatę jį greit pamirštame, kadangi jis visai neaktualus.
Taip ir edukacinėje veikloje, priemonė yra tik instrumentas išreikšti idėją. Pirmiausia yra būtina skatinti mąstyti, koks šios veiklos tikslas. Nes jei, pavyzdžiui, tapyba, fotografija ar bet kuri kita raiškos priemonė bus naudojama mechaniškai, kūrinys bus tik techninis daiktas, objektas, kuris nesugebės kalbėti apie tai, kas aktualu, apie ką vertėtų kalbėti.
- Jūsų kūryba juk prasidėjo tada, kai dar sąvokos „medijos“ tikriausiai nebuvote nė girdėjęs?
- Žinoma. Viskas prasidėjo nuo fotografijos, kai man buvo 14-15 metų. Norėjau tuo užsiimti ir anksčiau, bet dar buvo pereinamasis laikotarpis – tai dabar gali nusipirkti fotoaparatą už kelis šimtus (gerą ar blogą, tai kitas klausimas), o anuo metu juostinė fotografija buvo pakankamai brangi. Todėl kai tik kažkiek užsidirbau, jau galėjau sau leisti fotografuoti „Zenitu“ Jaunųjų technikų centre veikiančiame fotografijos būrelyje.
O! Tai buvo tiesiog žavėjimasis pačiu procesu, kuris tuo metu atrodė magiškas, matant, kaip nuotrauka atsiranda praktiškai iš nieko. Turėjai tada ten daugybę įvairiausių indelių su chemikalais, turėjai juos sumaišyti - tai buvo tam tikra alchemija, kuri buvo svarbesnė net už rezultatą.
Prisipažinsiu - dabar tie mano darbai atrodo, sakykime, skystoki. Bet tada tai buvo žaidimas: tamsi patalpa, raudona šviesa, iš niekur atsirandantis vaizdas ir galimybės eksperimentuoti.
Tas procesas buvo tiek malonus, kiek kai kam malonu važiuoti į kokią kelionę patirti nuotykių. O tada man užtekdavo užsidaryti raudonoje šviesoje, kad nuotykį patirčiau.
- O ką tada fotografavote?
- Mėgdavau dažnai keliauti vienas, tai nuotraukose ir būdavo Kurtuvėnų regioninio parko vaizdai. Tačiau tai buvo labai trumpas etapas, nes kai objektu pasirenki gamtą, labai greit pamatai, kad gamtą yra labai sunku suvaldyti, o jei ją ir suvaldai - padarai tik gražią atvirutę. Ir tai viskas, nes padaryti taip, kad gamta kalbėtų apie kažką daugiau negu tik apie save, yra technologiškai ir idėjiškai sudėtinga.
Kadangi turėjau visą laboratoriją, tai labai greit persilaužiau į eksperimentinę fotografiją. Tradiciškai fotografijos gamybos procese reikia juostos, fotopopieriaus ir chemikalų, o aš tiesiog fotojuostą išeliminavau.
Kelionių metu prisirinkdavau įvairių suplaušėjusių kokonų, iš kurių jau išsiritęs koks vabalas, apdūlėjusių medžio lapų. Ir taip tapęs laisvas nuo realybės – man tapo nebesvarbu, ar lauke sninga, ar lyja – išdidinęs tuos mažus objektus padarydavau kažkokį visai naują pasaulį.
Ir tai man patiko daryti, nes rezultatas, kai nekopijuoji aplinkos, o ją pats sukuri iš kažkokių mažų objektų, visada žymiai įdomesnis.
Kai dabar tuos senus darbus matau, jie man atrodo žymiai geresni už kai kuriuos po studijų padarytuosius. Kodėl? Todėl, kad kai juos dariau neturėjau atitinkamo išsimokslinimo, žinojimo, kaip kas turėtų būti. Neturėjau to, kas rezultatą padaro labai technišką, bet be jausmo, kad tai yra kažkas magiška.
Aišku, prie tokio mano dabartinio požiūrio prisideda ir tai, kad dirbu įstaigoje, kuri iš principo administruoja kultūrą, kad labai sunku atsisakyti tokio instrumentalaus požiūrio.
- Eksperimentinė fotografija buvo jūsų atradimas ar turėjote mokytojų?
- Labai sunku atsakyti. Buvo labai daug ir ieškojimų tuo metu, nes tuometinė mano skaitoma knyga „25 fotografijos pamokos“ suteikė technologinių žinių.
O mokiausi 13-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Gegužių progimnazija) ir nors tuo metu aš to nevertinau, ši dailės krypties mokykla tikrai turėjo palikti pėdsaką.
Mokykloje būdavo per savaitę po šešias dailės pamokas ir dėl to aš tada pykau: mano draugai iš kitos mokyklos jau dvi valandas žaidžia kieme, o aš turiu dalyvauti pamokose.
Ir mokytojai Bronius Rudys, Vita Žabarauskaitė tuomet man atrodė keistuoliai, kurie neaišku, ką daro. Bet dabar po tiek metų jau galiu pasakyti, kad būtent jie suteikė man galimybę matyti žmones, nesielgiančius tipiškai. Tas keistumas, tas visų dažų sumaišymas, kai tu negauni to, ko nori, duoda galimybę pasirinkti visai kitus atskaitos taškus.
Taigi nors 13-ojoje mokykloje nebuvo fotografijos, bet poreikis eksperimentuoti, galų gale pati mintis, kad galima eksperimentuoti, ko gero, ir gimė mokykloje.
Nors, aišku, mes norime visus nuopelnus priskirti sau, bet realiai žiūrint tai aplinka įtaką darė.
- Domėjotės fotografija, o stojote studijuoti audiovizualinio meno. Kodėl?
- Kadangi mėgau, sakykim, technologinį meną, nes tokia iš principo yra fotografija, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.
Tapyti, piešti, nors buvau baigęs dailės krypties mokyklą, niekada nemėgau. Tai dabar kartais pabandau tapyti, bet tai yra daugiau terapija nei rezultato siekimas.
O čia Šiauliuose, universitete, atsirado tokia specialybė ir aš, nei tapyti, nei piešti nenorintis, pasirinkau ją nieko neverčiamas. Tai buvo tiesiog natūrali mano gyvenimo tąsa. Viskas tada buvo paprasta ir aišku.
Ir studijuodamas aš pakankamai linksmai gyvenau. Čia yra tokia medijų menų kūrėjų privilegija, nes labai dažnai mums darbas yra kaip poilsis. O studentais būdami dažnai sakydavome, kad mūsų studijos yra meno terapija, nes kai reikia sukurti filmą, tiesiog skambant įdomiai muzikai sėdi ant patogios kėdės ir žiūri į ekraną be jokio fizinio diskomforto.
Labai natūraliai tie studijų metai ir praėjo - kaip ištisinis malonumas. Ko gero, taip ir turi būti, kai žmogus pasirenka tai, ko jis nori.
(Bus daugiau.)

Eksperimentinės fotografijos.
Andriaus GRIGALAIČIO nuotr.