- Per kasdienius darbus, per rutiną mes nebepastebime jokių ženklų. Net jei jie pranašingi... - pasakiau atsilošusi, nes po sočios vakarienės kavinėje, kai nereikia nei pačiai plauti indų, nei su sąžinės graužimu palikti juos plauti draugei, norėjosi pafilosofuoti arba bent šiaip maloniai pasikalbėti.

- Ir apie kokius ženklus kalbi? - nustebo Metalistė. - Kur tu juos matai?

- Na, viskas gali būti ženklas... - tingiai ištariau. - Na, ar tu pastebi, kad jau pavasaris?

- Koks dar pavasaris?! Sniego krūvos, minusinė temperatūra! - iškart karingai ėmė prieštarauti Metalistė.

Aš jau pasigailėjau pradėjusi pokalbį tokia tema, bet neketinau nusileisti:

- O vis dėlto... Štai vakar susiduriu koridoriuje su kolege iš didžiojo kabineto – pusamžė moteriške, o apsivilkusi plonytę margą palaidinukę ir dar tokią dekoltuotą. Sakau: gražu, bet ar ne per šalta? Ne, atsako, dėl tokio grožio galima ir pakentėti! Tada ir priminiau, kad ji man ryt turinti atiduoti tokius paskaičiavimus, ji sako nespėsianti, nes... Ir čia vidury dalykinio pokalbio kolegė išrausta, akimis sužaibuoja ir prabyla apie nei šį, nei tą – visai ne į temą... Na, tokiu aukštesniu balsu paauglės kalba, kai nori atkreipti į save dėmesį kokio patinkančio vaikino. Aš net pasimečiau: vaje, ar man kartais barzda su ūsais nepradėjo dygti? Žinoma, paaiškėjo, kad ne nieko panašaus – paprasčiausiai kolegė pamatė ateinantį vyruką iš kito skyriaus ir išskydo...

- O koks čia ženklas? - pakėlė antakius Metalistė. - Kvaištelėjusi moterėlė, ir viskas.

- Kaip ne ženklas? Ženklas, kad pavasaris, kad viskas atgyja – net ir moteriškės metuose prisimena jaunystę... -  pasakiau juokdamasi, - vadinasi, pavasaris – ne tik kalendoriuje.  

- Gerai jau, gerai – tegul bus pavasaris, - numojo ranka Metalistė, - nes aš laukiu nesulaukiu, kada bus galima numesti aulinius ir apsiauti gražius batelius. O dar kokius ženklus pastebėjai?

- Pavyzdžiui... pavyzdžiui, kad pavydas – laimės ženklas, - pradėjau pasakoti. - Neprisimenu, ar tau sakiau, kad Coliukės vyras pas mus pradėjo dirbti vyriausiuoju buhalteriu...

- Sakei, sakei, - sukluso Metalistė. - Tik aš niekaip nesuprantu, ko ta šauni boba tokį bukagalvį dar mokykloje pasirinko ir kaip iki šiol nepaliko. 

- Tuoj suprasi, - tęsiau. - Prieš savaitę ar kiek viena kolegė šventė gimtadienį: mes jai, kaip priklauso, gėlių įteikėme, ji mums baliuką suruošė. Pasėdėjome po darbo gal kokią valandą – tortas, šampanas, brendis... Visi tik pralinksmėjo, o vyriausiasis spėjo ir apgirsti. Ir nuo poros taurelių! Skėryčiojasi, valdžią rodo, nes boso tąsyk kompanijoje nebuvo. Aš ir papusčiau padus namo. Einu prie savo mašinytės – ogi šast iš šešėlio tokia maža figūrėlė. Coliukė! „Baliavojat, - sako, - mano brangųjį sutuoktinį iš kelio vedat? Nepavyks!“ Patraukiau pečiais ir - į mašiną. Kaip tas Coliukės budėjimas kieme baigėsi – ar ji pati saviškį išsitempė, ar sulaukė, kol išeis, taip ir nesužinojau. Bet jau kitą dieną, septyniolika nulis nulis, ji vėl prisistatė, bet šįkart nuėjo tiesiai į buhalteriją ir vyrą vos ne už rankutės išsivedė. Ir kitą dieną tas pat, ir dar kitą...

- Tai gal jis – alkoholikas, kad taip rūpinasi“ - sukikeno Metalistė.

- Kvailys jis, ne alkoholikas, - numojau ranka. - Ar ne prieš porą dienų pas bosą toks ypatingas svečias atvažiavo, kad sekretorė Regina ne tik savo ypatingosios kavos priplikė, bet ir penkių litų monetos dydžio sumuštinukų pridarė: balta duonytė, sviesto sluoksnelis, dešimt grūdelių juodosios ikros ir vos ne ore kabantis ketvirtis griežinėlio citrinos... Ilgokai jie ten pasisėdėjo ir, atrodo, labai sėkmingai, nes bosas ne tik svečią pro duris palydėjo, bet ir kartu išvažiavo. Ir kaip įprasta, po to Regina pasikvietė mane tos ypatingosios kavos gerti ir antrojo padėklo sumuštinukų.  O čia kaip tik pasipainiojo vyriausiasis, tai norom nenorom teko ir jį į kompaniją pakviesti. Pasisėdėjimas nenusisekė, tad mudvi jau ruošiamės išgerti tik po puodelį ir skubiai skirstytis, bet kaip tik sugrįžo bosas, nors darbo laikas ir baigėsi. Grįžo toks patenkintas sandėriu, kad ne tik prie mūsų trijų prisidėjo, bet ir spintos atnešė butelį kažkokio rudo gėrimo. Dieve tu mano, kaip graudu ir kokia gėda buvo žiūrėti į Coliukės vyrą – į mūsų vyriausiąjį buhalterį, kaip jis raitėsi, įsiteikinėjo bosui, kaip jis neleido mudviem su Regina nė prasižioti! Iš pradžių, iki trečios taurelės, bosas į tai žiūrėjo linksmai, na, kaip į kokią klounadą, paskui akivaizdžiai pradėjo pykti ir net pabandė išsišokėlį nuraminti. Bet kur tau – vyriausiasis skėryčiodamasis jam jau prisiekinėjo vos ne meilę ir ištikimybę iki mirties... O tada... O tada su trenksmu atsidarė durys ir įpuolė Coliukė. Įpuolė ir užsipuolė mudvi su Regina: girdi, bandot jos nuostabųjį vyrą  nugirdyti ir suvilioti! Bosas dar bandė kažką sakyti, bet Coliukė,  panašu, buvo pasiryžusi visais nagais ir dantimis nuakėti mudviem veidelius...

- O tas jos mulkis - ką? - paklausė  Metalistė, kai stabtelėjau sriūbtelti kavos. - O jis tylėjo ir žiūrėjo?..

- Tylėjo ir žiūrėjo. O kai Coliukė jį sugriebusi už rankos išsitempė, kuo ramiausiai išėjo kartu. Ramiai it avinėlis... - baigiau pasakojimą. - Kitą dieną, panašu, tik mes trys nepatogiai jautėmės, o jis – lyg niekur nieko, net neatsiprašė...

- Gal tai ir ženklas, - palingavo galva Metalistė. - Juk sakoma: pavydi – vadinasi, myli. Nors apie pavydą aš tau tokią istoriją papasakosiu, kad nu... Važiuoju aš kartą naktį... Na, gal ir ne visai naktį – kokią vienuoliktą vakaro, ir...

Lilitė