- Auklėtoja šįvakar vėl organizuoja buvusių abiturientų susitikimą – apsireiškė Silva! Eisi?
Kad gal nespėsiu, - pradėjau iškart atsikalbinėti. - Dar turiu nuvažiuoti į slaugos namus, sutvarkyti kitus reikalus...
- Sutvarkysi kitą dieną, - nenusileido Metalistė. - Kaip aš ten viena eisiu.
- Tai neik arba pasiimk į kompaniją Žabtukus, - pasiūliau.
- Kokia iš Žabtukų kompanija... Nei su ja pajuokausi, nei žmoniškai pasikalbėsi. Žodžiu, laukiu septynios nulis nulis pas auklėtoją, - įsakomu tonu užbaigė Metalistė ir išsijungė man dar nespėjus sugalvoti dar vienos priežasties nesusitikti.
O susitikti aš tikrai nei galėjau, nei norėjau.
Pirmiausia man būtinai reikėjo sutvarkyti vyro dėdės Jono reikalus. Ir nesvarbu, kad Jonas manęs nė akyse nenorėjo matyti, nes manė, kad tik dėl mano kaltės jis iš ligoninės negalėjo grįžti namo, o atsidūrė skaudos ligoninėje.
Aš ir nesiveržiau su juo susitikti, tik jaučiau pareigą pasirūpinti jo trimis nepilnamečiais vaikais. Todėl visus tris bent kartą per savaitę nuveždavau su tėvu ir su senele susitikti, o pati pasikalbėdavau su gydytojais ir slaugytojomis.
Slaugytojos, beje, ir pasakė, kad paskutiniu metu slaugos ligoninėje pradėjo lankyti Jono dukters sugyventinio tėvai, kurie nuolat ir su Jonu, ir tarpusavyje vis kalba su apie notarus, palikimus.
Iš karto aš nė nepatikėjau, bet kai prieš porą dienų atvažiavusi pamačiau iš dėdės palatos išeinančius tariamus uošvius ir pažįstamą notarę, nustėrau. Ar tik iš begalinio godumo nebus surašytas testamentas netikrų giminių naudai ir ar neliks trys našlaičiai ant ledo?
Todėl tuoj su visais trimis pasisveikinau ir tiesiai paklausiau:
- O kokia proga jūs dėdę Joną lankote?
Tariami uošviai akimirkai sutriko, o notarė lyg niekur nieko atsakė:
- O jis – jūsų giminaitis?
- Šioks toks, - atsakiau įsmeigusi akis į tariamus uošvius.
- Tame ir reikalas, kad tik „šioks toks“, - metė karingai nusiteikusi netikra uošvė. - Todėl tik šiek tiek juo ir tesirūpinate.
- Užtat jūs tokie rūpestingi, - nenusileidau, - net vieni be jo dukros Joną lankote. Su palyda.
Ir čia, matyt, vengdama skandalo įsikišo notarė:
- Ponai, mums jau laikas grįžti. Dar pasimatysime, Lile.
- Pasimatysime, - atsakiau ir įkišau galvą į palatą: dėdei Jonui slaugytoja kaip tik leido vaistus.
Beliko pasikalbėti su gydytojais Jono dvynius palikus prie senelės lovos.
Gydytojai nieko gera nepasakė – dėdės Jono perspektyvos nekokios, kaip ir senelės, tik panašu, kad senoji galinti ilgiau traukti už žentą.
Veždama dvynius atgal į vaikų namus vis svarsčiau į ką kreiptis, kieno pagalbos prašyti, kad dėdės vaikai neliktų be nieko. Juk vyras, nors ir artimiausias suaugęs Jono giminaitis, tikrai nė piršto nepajudins ir dar man lieps nesikišti į ne savo reikalus. Valdiškos įstaigos kol pajudės, laiko marios nutekės.
Gal reikėtų ieškotis advokatų, nes prisimenant Mačetės vyro vargus dėl žmonos palikimo tai gali būti vienintelė išeitis...
Būčiau ir pradėjusi advokatų ieškoti, jei ne vėlus vakaras. Gerai dar, kad paskambino ta pažįstama notarė:
- Laukiau, laukiau, kol pasirodysi – nepasirodei. Tai pati nusprendžiau paskambinti. Testamento aš nesudariau – visada tokiais atvejais, kai testatorius - ligonis, senas, reikalauju gydytojų konsiliumo rašto, kad žmogus supranta, kas daroma...
- Ačiū.. ačiū... - apsidžiaugiau.
- Nedėkok, gal ne visi tokios taisyklės laikosi, - nutraukė mane notarė. - Tu jau geriau pati tą konsiliumą sukviesk, kad jo vaikai viską gautų pagal įstatymą.
Aš tik dar kartą išspaudžiau „ačiū“ ir sutrikusi jau pati sau uždaviau klausimą: „O kaip tie konsiliumai sukviečiami?“
Iki ryto sumąsčiau: nors ir žiauriai nepatogu, teks prašyti simpatingojo žilagalvio gydytojo pagalbos.
Ir gydytojas vėl nežinia dėl kokių priežasčių sutiko, net pasisiūlė tuo pačiu pasidomėti ir Jono uošvės sveikata.
Ši problema lyg ir išsisprendė, bent taip manė Jono dukrelė vogčiomis paskambinusi iš savo tariamų uošvių namų: palikimo medžiotojai esą labai nepatenkinti, tad aš ir vėl galėsianti ją vežioti pas tėvą ir senelę į slaugos namus.
Šįvakar kaip tik ir buvau pažadėjusi nuvežti. O čia auklėtoja kaip tik sumanė tą abiturientų susitikimą...
Lyg ir neblogas dalykas, tačiau gal ir per dažnas, ir per skubus.
Nors, kita vertus, ko mums ir tikėtis – auklėtoja išėjusi pensijon tik ir trykšta noru pabendrauti, pavadovauti. O turint omeny, kad mes vieninteliai jos abiturientai, tai mums ir kliūva.
Nors juk ši auklėtoja mums tik paskutinėje klasėje vadovavo, ne taip, kaip iki tol buvusioji, kuri mus dešimtokus paliko.
Puikiai prisimenu, kaip mes, merginos, buvome tada nustebusios: tokia sena, tridešimties sulaukusi, ruošiasi gimdyti... Vaikinukai, ne tik iš mūsų klasės, bet ir iš kitų, dėl to net atvirai šaipėsi ir vaipėsi.
Bet neilgai – tik kol mokyklos direktoriaus pavaduotoja mums pristatė naująją auklėtoją. Ji pasirodė esanti jaunesnė už mus palikusiąją ir, dabar taip pavadinčiau, perfekcionistė: jos vadovaujama klasė turėjo būti pati geriausia, organizuočiausia, pažangiausia mokykloje.
Iš pradžių mes dar bandėme į ją nekreipti dėmesio – juk mes - juk abiturientai, su mumis jau ir mokytojai skaitosi. Bet neilgai, nes naujoji auklėtoja mokėjo negailestingai išbarti mus kaip darželinukus, viešai paauklėti, pagrasinti, kad viską surašys į mūsų charakteristikas, ir net prispausti per tėvus.
Be to, ji buvo kerštinga – neužmiršdavo nė menkiausios smulkmenos, neatleisdavo nė menkiausio nepaklusnumo.
Reikia pripažinti, kad tai davė savotiškų vaisių – mūsų klasė tikrai tapo pačia geriausia: su atestatais kiekvienas gavome po kelis pagyrimo raštus, išsamias charakteristikas ir kiekvienas įstojome į aukštąsias.
Mūsų griežtoji auklėtoja irgi neliko be dividendų: ji iškart tapo direktoriaus pavaduotoja visiems laikams – iki pensijos, o mūsų klasė – vieninteliais jos abiturientais, kuriems ji vis dar jautė pareigą vadovauti ir po daugelio metų.
Ypač auklėtoja mėgdavo organizuoti susitikimus su užsienyje gyvenančiais ir trumpam čia užsukusiais savo mokiniais. Gal veikė veikė ją dar sovietmečio įsitikinimai, kad viskas, kas gera, gali būti tik užsienyje, gal kiti dalykai, bet ji niekada nepraleisdavo progos pristatyti mums seniai ar ir neseniai į užsienio šalis išvažiavusiųjų.
Manau, kad mes gana geranoriškai į tuos sutikimus žiūrėjome, nes, viena, ir patiems buvo kiek įdomu, kad susiklostė bendraklasių gyvenimai, o antra, nesinorėjo užgauti ir auklėtojos – juk ji dėl mūsų stengiasi.
Gal būtų buvę įdomu ir su Silva susitikti, nes jau bent porą dešimtmečių apie ją nieko nebuvome girdėję, jei mokykliniais laikais ji nebūtų mūsų klasėje buvusi balta varna.
Ji jau tada savo rusvus plaukus dažėsi juodai, visiems panosėn kaišiojo neįtikėtino ilgumo raudonai lakuotus nagus ir vis piktindavosi, kad turi nuolat dėvėti uniformą.
Mokėsi, tiesa, gerai, kaip, beje, ir visi kiti mūsų klasėje, bet visada labai dėl to didžiuodavosi – gavusi aukščiausią įvertinimą vaipydavosi iš tų, kurie gavo žemesnius pažymius.
Klasė Silvos nemėgo – ji nepritapo nė vienoje kompanijoje. Todėl praktiškai nuo to laiko, kai įstojo į Vilniaus universitetą mokytis psichologijos (tais laikais gan naujos specialybės), mes buvome girdėję tik viena – mokslų nebaigė, nes ištekėjo už vokiečio ir gyvenanti Rytų Berlyne.
Lilitė
