Ričardas JAKUTIS
Girdėjau, kaip kažkas taip pavadino Lenkiją. Nesuklysta. Visa Lenkija laukia 2012 metais Lenkijoje ir Ukrainoje vyksiančio Europos futbolo čempionato ir Jono Pauliaus II beatifikacijos.
Keliaujant per Lenkiją pirmiausiai stebina statybų aikštelių gausa. Taip pat remontuojami keliai, tiesiami nauji. Iš statybų, be abejo, išsiskiria stadionų ir bažnyčių statymas (80 proc. visų šalyje vykstančių statybų). Naujos bažnyčios Lenkijoje, tiesa, visad kilo. Bažnyčia Lenkijoje nacionalinio identiteto dalis. Nuo Solidarumo bangos pradžios šalyje pastatyta 2000 bažnyčių. Pavyzdžiui, Krokuvoje, kur dažniausiai veda lietuvių turistų keliai, 146 bažnyčios (750 tūkst. gyventojų).
Pasirengimas popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijai - tai proga lenkams kartu su mylimu savo tautos sūnumi išgyventi nostalgiją ir dar kartą prisiminti ne tokius sudėtingus laikus, kai Bažnyčia ir tauta stovėjo petis į petį prieš bendrą priešą. Tiesa, daugelis lenkų pripažįsta, jog tautos solidarumo pojūčio, kurį įkūnijo popiežius, jau nepavyks atgaivinti. Taigi panašu į Lietuvą – Sąjūdžio dvasios ir Baltijos kelio nebeatgaivinsi.
Kodėl rašau apie Lenkiją? Tai mūsų kaimynė, šimtmečiais besitęsiančiuose lenkų ir lietuvių santykiuose daug meilės, bet daug ir nesantaikos, priešiškumų. Be abejo, „lenkų klausimas” šiauliečiams tolimas ir gal net svetimas. Sunkiau gyventi Vilnijos krašto lietuviams, kurie kasdien susiduria su vis agresyvesniu „lenkų klausimo“ eskalavimu. Antiįstatymiški gatvių ir miestelių pavadinimai, kalbančiam tik lietuviškai sunku įsidarbinti savivaldybės įstaigose. Prieš kelis mėnesius, kai Kaliningrado srityje pakibo grėsmė virš Kristijono Donelaičio muziejaus (Rusijos ortodoksų bažnyčia kėsinosi jį nusavinti), Lietuvos diplomatinę tarnybą palaikė Švedijos ir kitų šalių kolegos. Lenkijos generalinis konsulatas Kaliningrade į mūsų diplomatų SOS atsakė: „Rusija jau viską nusprendė, reikalas išspręstas“. O kai lietuvis Lenkijoje pasiteiraus kelio, vietiniai būtinai atliks savo „patriotinę“ pareigą ir nukreips jį priešinga kryptimi.
Jau antikos mąstytojai kalbėjo, jog protas ir meilė išgelbės pasaulį. Bet tam reikia išmokti mokytis ir mylėti. Ar kas nors galėtų supriešinti Vilniaus krašto lenkus ir lietuvius, jei problemas keltų ir spręstų išsilavinę, išprusę, gerai išmanantys istoriją, gerai dirbantys ir negirtuokliaujantys žmonės? Išsilavinę žmonės patys „integruosis“ visur ir į viską.
Visgi man apie Lenkiją ir lenkus norisi kalbėti šviesesnėmis spalvomis. Visad lieku pozityvo šalininkas. Nors, pavyzdžiui, šiandien lietuviai geriau kalba angliškai negu lenkai (aišku, visokių žmonių pasitaiko, bet aš čia apie bendras, pastebimas tendencijas – neteko dar Lenkijos parduotuvėse ar net kavinėse, baruose su tave aptarnaujančiais susikalbėti angliškai), bet anuomet, tai yra sovietmečiu, Lenkija mums buvo langas į platesnį pasaulį: vasarą klausydavomės Lenkijos radijo muzikinės laidos „Vasara su radiju“, o pietinės Lietuvos pusės gyventojai galėjo matyti net Lenkijos televizijos laidas. Lietuvai tuomet Ostankino televizija penktadieniais ir šeštadieniais ėmė transliuoti programą iki 2 valandos nakties. Ideologai vylėsi tuo „permušti“ lenkus. Šioji naktinė Ostankino programa buvo dar matoma Estijoje (kad anie nežiūrėtų suomių). Latviai jos nematydavo. Nematydavo tos programos net maskviečiai, todėl nesuprasdavo, kaip čia yra ir vis klausdavo, ką ten rodo. Kadangi rodydavo senus filmus, taip ir pasakydavau, bet jie netikėjo ir atsakymą suprasdavo dviprasmiškai, tad pavydžiai palinguodavo galvą ir burbtelėdavo: „Suprantam, suprantam“.
Nuo seno buvau pamėgęs lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos filmus. Anuomet, nuo savo sukrečiančios ankstyvosios trilogijos („Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantai“), Vaida ne tik savo tėvynėje, bet ir Lietuvoje buvo laisvės šauklys ištisoms žiūrovų kartoms. 2007-aisiais jo susukta juosta „Katynė“ prieš metus vėl atgijo. Nors ir sakoma, kad bombos nekrinta į tą pačią vietą, tačiau Lenkiją po 70-ies metų pasivijo juodoji Katynės lemtis. Kraupi Severnyj oro uoste įvykusi tragedija įsirašys tos tautos sąmonėn visiems laikams, kaip įsirašė Katynės žudynės.
Seinai (Antano Baranausko prisiminimas), Augustavas (vandens kanalai), Varšuva (tartum feniksas atgimęs karo metu sugriautas miestas), Čenstakava (vienas svarbiausių krikščioniškojo pasaulio religinio kulto centrų su „Juodosios Madonos“ paveikslu). Bet, be abejo, mieliausia lankytis senojoje Lenkijos sostinėje Krokuvoje, iš kurios buvo valdoma ir Lietuvos-Lenkijos valstybė. Nuo Šiaulių iki Krokuvos veik 1000 kilometrų, tad jei kelionė prailgsta (apie Lenkijos kelius daug pripasakota), galima prisiminti, kad senovėje į Krokuvą ir atgal buvo keliaujama karietomis ir kelionė trukdavo mėnesį.
Senoji Lenkijos sostinė - vienas iš gražiausių Europos miestų. Praeityje miestas buvo vadinamas antrąja Roma. Miesto puikybė pritraukė žymiausius to meto menininkus, kurių kūriniai išliko iki šių dienų, tobulai supindami meną ir istoriją. Užtikau duomenis, jog 2009-aisiais Krokuvą aplankė 7,6 milijonai turistų (Vilnių tais metais – 0,75 milijono, o Taliną, kuris nebuvo jokia kultūros sostinė – 2,15 milijono).
Kylame į Vavelio kalvą. Regi, jog tai buvo ideali, natūraliai gamtos sukurta ir saugi vieta politinės valdžios centrui steigti. Drauge čia įsikūrė ir bažnytinė valdžia: buvo įkurta vyskupija, o pilies teritorijoje pastatyta katedra. Tokia topografinė situacija, kai pagrindinė šventovė ir valdovo rezidencija yra viena greta kitos, dažna Europos sostinėse. Tai primena Akropolį ar Kapitolijų, panašiai formavosi Prahoje Hradčanai. Lenkijos ir Krokuvos istorinės raidos aplinkybės lėmė, kad nuo XI a. vidurio iki XVII a. pradžios Vavelis buvo pagrindinė Lenkijos, o vėliau Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija. Ji sostinės rezidencijos prerogatyvomis dalijosi su Vilniumi. Vavelyje vyko svarbiausios ceremonijos: karaliaus įvažiavimas į pilį, valdovo karūnacija, kiti iškilmingi renginiai. Net jeigu valdovas gyvendavo kitur ir ten mirdavo, vis tiek jis dažniausiai grįždavo į Vavelį amžinojo poilsio, nes ši laidotuvių ceremonija siejosi su valdovo įpėdinio karūnavimu: vieną dieną vykdavo laidotuvės, kitą - karūnavimas. Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat kompleksinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).
Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja katedros didžioji ir skersinė navos, sidabru spinduliuoja šv. Stanislovo karstas. Šią vietą lenkai vadina Tėvynės altoriumi. Jis stovi toje vietoje, kur buvo sudedami karo trofėjai, tarp jų Kryžiuočių ordino vėliavos, paimtos lenkų ir lietuvių kariuomenių 1410 m. Žalgirio mūšyje. Šv. Stanislovas irgi liudija ryšį su Lietuva, nes štai Vilniuje ant Katedros regime šv. Eleną, šv. Kazimierą ir šv. Stanislovą.
Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi Jogaila, taip pat dešinėje Vazų ir ypač puošni Žygimanto Augusto koplyčios, tolėliau palaidoti Kazimieras Senasis (arba Didysis), už centrinio altoriaus – Steponas Batoras, netoliese garbingoje vietoje Jadvyga, kurios kapas visad skendi gėlėse. Jogailos kapo, priešingai, gėlės nepuošia. Ką darysi, vietiniai prie Lietuvos-Lenkijos karaliaus gėlių nepadeda, o mūsų turistai pinigėlių stokoja, vos užtenka suvenyrams. Dar vienas pastebėjimas, kad Lenkijoje daug prašančių išmaldos. Gal ir džiugu, kad vietiniai elgetos mūsų turistus priima už vokiečius. Tenka paaiškinti, jog jeigu visiems aukosime, vakarop mums patiems teks stoti į jų vietą.
Vavelyje pradėtas kurti tautos panteonas. Čia palaidoti nacionaliniai didvyris Tadas Kosciuška, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. 1935 m. buvo palaidotas maršalas Juozapas Pilsudskis. Ir tai dar nebuvo pabaiga. 1993 m. iš Anglijos buvo pervežti emigracinės lenkų vyriausybės vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai, kuris žuvo per lėktuvo katastrofą virš Gibraltaro sąsiaurio. O lygiai prieš metus čia atgulė Lechas ir Maria Kaczynskiai (aviakatastrofoje prie Smolensko žuvę balandžio 10 d., palaidoti balandžio 18 d.). Derėjo Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui atgulti Vavelyje ar ne? Visokiausių svarstymų būta, bet visi vieningai pripažįsta, kad šitas mažiukas vyras, kuris savo provincialumo, nenuspėjamumo ir valstietiško gudrumo mišiniu Angelą Merkel ir daugelį kitų Europos vadovų pakankamai dažnai vesdavo iš proto, šitas mažas vyrutis Lenkijoje vis tiek nuveikė kažką didelio. Jis pokomunistų valdžiai padarė galą – galutinai.
Kai į Lenkijos prezidentus pretendavo Lecho brolis Jaroslavas, prisiminęs senąją Lietuvos-Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena... Deja...
Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), o reikėtų ją tik girti, nes jos dėka į Lietuvą greičiau atkeliavo Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkime, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti - moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. O kad pradžioje ji prieštaravo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedyboms, tai visoms motinoms atrodo, kad sūnūs nesugeba išsirinkti geriausios. Gi jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių - jų meilės miestą - lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Štai apie kokią meilę mums derėtų dažniau kalbėti, o ne apie kokius ten vaikėzus iš Veronos.
Vavelio meno kūrinių rinkinius reikėtų vertinti mažiausiai trimis tarpusavyje susijusiais atžvilgiais: istoriniu, meniniu ir idėjiniu, arba simboliniu. Rūmų muziejuje pamatysime garsių meistrų kūrinius, senovinius baldus, rūbus, kilimus, didžiausią Europoje arasų rinkinį, karalių insignijas, šarvus, puošybos meno pavyzdžius. Rasi čia ir kitokių istorijų. Pavyzdžiui, legenda apie drakoną. Pasirodo, toks gyvenęs Vavelio kalvos papėdėje, Vyslos pusėje ir reikalaudavęs iš krokuviečių duoklės. Šie jam tempdavo avis, ožkas, kurias jis tuoj surydavęs. Neapsikentę engėjo, Krokuvos gyventojai, pagamino iš sieros avį, o gal kurį kitą gyvulį, ir kai drakonas jį čiupęs ėsti, padegę. Nepakęsdamas ugnies ir karščio viduriuose, drakonas puolęs gerti Vyslos vandenį ir tol gėręs, kol sprogo. Dabar toje vietoje stovi ugnį spjaudanti jo skulptūra. Manytum, krokuviečiai turėtų nemėgti drakono, bet mėgsta - tai jų miesto simbolis (visur pardavinėjami įvairiausi drakoniukai). Žodžiu, lenkai, kaip ir mes, mėgsta savo blogiukus.
Visi keliai Krokuvoje veda į senamiesčio Turgaus aikštę. Didžiausią Europoje aikštę (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių kažkokia painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia) supa senoviniai puošnūs mūriniai pastatai ir rūmai, o aikštės viduryje stovi renesanso stiliaus statinys, kuris senovėje atliko turgaus vaidmenį. Šiandien čia įsigysi suvenyrų, meno dirbinių. Aukščiausias aikštės pastatas - gotikos stiliaus Marijos bazilika. Ją puošia Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu iš vertingiausių gotikinių altorių Europoje. Gi iš šios bazilikos bokšto jau veik šimtas metų kiekvieną dieną 12 valandą dienos per Lenkijos 1-ąją radijo programą skamba laiko signalas. Po signalo dar visi klausosi tradicinio ritualo – irgi iš bokšto grojančio trimitininko. Trimitas skamba keturis kartus: pirmą kartą muzikantas trimituoja pasisukęs į Vavelio pilies pusę, karaliaus garbei, antrą – į magistrato pusę, burmistrui, trečią – į Florijono vartų (įėjimo į miestą) pusę, kviesdamas svečius, ketvirtą – į Turgaus aikštės pusę, visiems čia esantiems. Krokuvos laiko trimitininkas pabrėžia, jog laiką reikia tausoti ir gerbti.
Krokuvos senamiestį supa parkas – vadinamieji Plantai, įveisti išgriautos senovinės sienos vietoje. Čia gausu gotikinės ir renesanso architektūros paminklų – tai Jogailos universiteto pastatai, bažnyčios ir vienuolynai, senovinių gynybinių mūrų fragmentai, didžiausias Europoje Barbakanas (ginklų saugykla), už kurio yra Antano Vivulskio suprojektuotas paminklas, skirtas Žalgirio mūšio pergalei, pastatytas 1910 metais, minint 500-ąsias mūšio metines. Žymus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o pamatęs skulptoriaus Vivulskio darbus, iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius. Paminklą Antanas Vivulskis kūrė Paryžiuje, mecenato išnuomotoje erdvioje dirbtuvėje. Paminklas buvo atidengtas 1910 metų liepos 15 dieną. Įvairių šalių ir regionų delegacijos rinkosi pasipuošusios tautiniais drabužiais. Aplink paminklą bangavo žmonių jūra. I. Paderevskis pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinį pagimdė meilė tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandieninei negaliai ir viltingai ateičiai. Fundacinis aktas paskelbė, kad paminklas statomas „praojcom na chwalę, braciom na otuchę“ („Protėviams pagerbti, broliams padrąsinti“). Atidengimo iškilmėse dalyvavęs Juozas Tumas-Vaižgantas kalbėjo apie lietuvišką dvasią: susimąstymą, bet drauge ir pasididžiavimą. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas buvo sugriautas, bet pokaryje stebuklingai atstatytas. Net tuo momentu Lenkijoje buvusi sovietinė armija atstatymui talkino, didžiulė raitelio figūra buvo atskraidinta kariniu malūnsparniu ir nuleista ant postamento. Tuometiniams ideologams buvo įrodyta, kad tai paminklas pergalei prieš vokiečių okupantus (1410 m.!). Daugelis tvirtina, kad minėtas raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. Tai sužinoję visi nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau – Jogaila Vytauto veidu. Vytauto figūra skulptoriaus įtalpinta žemiau, paminklo postamento priekyje. Didysis Vytautas stovi nusiminęs, nuleidęs galvą, į žemę atrėmęs kardą. Nors ar Jogaila ant žirgo jau taip blogai?
Jei lankydamiesi Paryžiuje, neaplenkiame Disneilendo, tai Krokuvoje Veličkos druskų kasyklų – muziejaus po žeme. 700 metų veikiančiose bei 135 m gylyje esančiose druskų kasyklose nustembi išvydęs ežerą ar atsidūręs bažnyčioje, kurioje ne tik skulptūros, bet ir šviestuvai, iškalti iš druskos. Gražu.
Kai mielas skaitytojas skaitys šias eilutes, būsiu kelionėje ir vesiu pirmąją šiais metais ekskursiją Krokuvon. Ekskursijų sezonas prasideda. Ekskursijų šiemet, regis, bus daug. Štai ir po šios ekskursijos negrįžtu namo, o išvykstu iš Krokuvos ir pusiaukelėje perlipu į kitą autobusą, kuris su nauja turistų grupe išsiųstas iš Lietuvos senojon Lenkijos sostinėn. Taip visą vasarą būsiu pakibęs tarp Šiaulių ir Krokuvos. Nežinau, džiaugtis dėl to ar liūdėti, bet kai būnu toli, Šiaulių pasiilgstu. O tai ir svarbiausia.
