Su tokia nepakenčiama, arogantiška porele aš dar niekada gyvenime nebuvau susidūrusi: abu viskuo nepatenkinti, dėl visko burba. Bet ne tai blogiausia. Bjauriausia, kad jiedu tarpusavyje kalbėdami nesirenka žodžių (mano, kad jei man sudėtinga suregzti frazes angliškai, tai aš ir pavienių žodžių nesuprantu). Žodžiu, elgėsi, lyg aš būčiau nematoma, tuščia vieta.
O juk patys - kaip parodijų filmo porelė: jis žemas ir storas, ji aukšta ir perkarusi. Nors, kita vertus, jie vienodo ūgio, tik dėl svorio kontrasto taip atrodo.
Įdomu, kaip tokie skirtingi ir sueina į poras, svarsčiau vairuodama boso automobilį iš Jurgaičių. Kai kažkurį momentą gale sėdinti porelė pradėjo vaipytis iš šiukšlynų ir apšepusių namukų abipus kelio, taip staiga pristabdžiau, kad abu keleiviai vos nepraskrido pro priekinių sėdynių atlošus.
Įkvėpiau ir atsisukusi kuo mandagiausiai atsiprašiau paaiškinusi, kad teko stabdyti dėl per kelią šliaužiančio... žalčio (o gal gyvatės, dievaižin ką ten pasakiau susinervinusi).
Porelė dešimčiai minučių pritilo, bet to man užteko, kad įsukčiau į mūsų firmos kiemą nepasidariusi charakirio, netrenkusi automobilio į pirmą pasitaikiusį medį ar dar kokios mirtinos nuodėmės nepadariusi. O juk visą laiką žiauriai to norėjosi.
Ir gerai, kad nei porelei galo nepadariau, nei sau, nes nežinia iš kur materializavosi Romanas (pastaruoju metu jis ne tik naktimis pasirodydavo mūsų namuose, bet ir dienos metu pačiose netikėčiausiose vietose) ir linksmai išskėtęs rankas griebė į glėbį pagal seną papratimą ruošdamasis pakštelti į nosį.
Bet nespėjo – iš to džiaugsmo, kad mano kančios su karčiąja porele baigėsi, kad matau tą mielą strazdanotą seno bičiulio veidą, nieko negalvodama ėmiau ir pati jį pabučiavau į lūpas.
Atrodytų, kad Romanas tik to ir telaukė, tad bučinys gavosi netrumpas ir toli gražu ne bičiuliškas...
O kai galop mane paleido iš glėbio, pasijutau sutrikusi – pasidairiau aplink, kas tai matė. Lyg ir niekas.
Žinoma, išskyrus kandžiąją porelę – storulis ir džiūsna buvo išsproginę akis iš nuostabos.
Tik atrodo, ne dėl bučinio, o todėl kad buvo pažįstami su Romanu ir jau kur kur, bet šioje aborigenų gyvenvietėje jo nesitikėjo pamatyti.
Ach, reikėjo tik pamatyti, kaip porelė pagarbiai spaudė Romanui ranką, kaip čiulbėjo ir netgi praregėjo – jau ir mane pamatė. O po poros minučių parlydėti į boso kabinetą vos ne kaip japonai lankstydamiesi su manimi atsisveikino, dėkojo už ekskursiją ir atsidėkoti negalėjo.
Bosas į visą tą komediją žiūrėjo, mirksėjo ir akivaizdžiai atsistebėti negalėjo, kaip aš sugebėjau tokią porelės pagarbą, vos ne meilę pelnyti.
Juk tik prieš keturias valandas bosas mane išsikvietė į kabinetą ir paprašė porelei, kurią jam permetė vienas iš rimčiausių verslo partnerių, aprodyčiau vietos įžymybes, kol jis savo darbus baigs ir partneris atvažiuos.
- Gali paimti mano mašiną, - metė paskutinį argumentą bosas.
- Tik be vairuotojo, - iškėliau sąlygą, nes bosui vis nesisekė su vairuotojais: dabartinis turėjo bjaurią madą kiekvieną moterį už vairo, kad ir važiuojančia kita kelio juosta, garsiai išvadinti visais įmanomais keiksmažodžiais.
- Kaip tik nori, - kaip mat sutiko bosas ir kuo skubiausiai nulydėjo mus tris iki priimamojo.
Greit ir aš supratau, ko jis taip skubėjo, tad manau, turėjo suprasti, kad perdavusi porelę išskubėjau ir aš. Juolab kad kieme manęs laukė Romanas.
- Galų gale, - pamatęs pasidžiaugė. - Važiuojam kur kugelio ar bent bulvinių blynų – mirštu, kaip noriu...
- Nebent skubi, o tai namie geresnių iškepčiau, - pasiūliau sėsdamasi šalia į visureigį.
- Ir skubu, ir į namus nenoriu – tavo senis paskutiniu metu visai be nuotaikos, - tiesiai pripažino Romanas manevruodamas kieme tarp audinių ir bemsų. - O tu pasakok, ko ir kur važinėjai su tais...
Čia jis pasakė tokį žodį, kurio švelniausias vertimas į lietuvių kalbą skambėtų kaip „prasčiokai“.
Apsimečiau nesupratusi ir pasistengiau dalykiškai be emocijų jam papasakoti apie savo kaip porelės gidės misiją.
Porele daugiau Romanas nesidomėjo, tik pasipasakojo apie vargus dėl būsimų dvigubų vestuvių: vargų ir rūpesčių dvigubai, o pinigų vis tiek nesutaupo...
Kai iš trečio karto mums pavyko susirasti kavinukę su blynais, praeidama pro veidrodį nesusilaikiau nemetusi į jį žvilgsnio. Jame atsispindėjo keista porelė: stambi moteriškė ir puse galvos už ją žemesnis storuliukas - aš ir Romanas...
Lilitė
