Mama skaipu išsiuntinėjo kvietimus: girdi, kviečiu į vakarėlį-suremontuoto buto pristatymą. Taip ir parašė - „party“...

Vyras pakraipė galvą ir iškart sutiko - eisiąs. Matyt, tikėjosi gardžių lietuviškų valgių, kuriais mama garsėjo. Aš nebuvau tokia tikra, kad mūsų laukia tradicinės vaišės, nes nuolat mamą lankydama pastebėjau, kad bute neliko vietos valgomajam stalui. Bet man vis tiek buvo smalsu, koks galutinis remontų rezultatas, nes virtuvės spintelės ir spinta miegamajame vis dar buvo be durų.

O rezultatas buvo pribloškiantis – tai pasijuto jau prieškambaryje: veidrodžiai, veidrodžiai ir veidrodžių šukių mozaika, ant sienos pakabintas medinis kubas šlepetėms ir rankinei pasidėti, o vietoj kabyklos – spalvingos sraigės su ragučiais  prilipusios. 

Vyras tik žvilgtelėjo aplink, švilptelėjo nustebęs, atidarė  svetainės duris ir sustingo – ogi jokio stalo, valgiais nukrauto, ir net jokių kėdžių. Jei žinoma, tokiomis nelaikysime įvairiaspalvių pagalvėlių ant didžiulio sizalio pakloto primėtytų.

Teko vyrą pastūmėti, kad pati galėčiau įeiti ir pamatyti, kas čia vargšą taip apstulbino. Man nepasirodė nieko nauja – pramoninis stelažas per visą sieną su didžiuliu televizoriumi ir spalvingų knygų nugarėlių eilėmis, grakšti pilka sofutė prie kitos sienos, du abstraktūs Mizantropo paveikslai ir palangėje trijų metrų ilgio stalas ant stelažinių kojų. 

Na, toks įdomus stalas, kur patogu  ir kompiuterį pasidėti, ir rudenį iš balkono parsineštus gėlių vazonus išrikiuoti. Tik dabar ant jo nei kompiuteriuko, nei gėlių nebuvo, vien padėklai visokiausių užkandžiukų su keliomis padažinėmis ir taurėmis baltojo vyno. Ir daugiau nieko.

Nors tai netiesa – buvo. Vidury svetainės stovėjo mama su baltomis kelnėmis, žydra palaidinuke ir taure vyno rankoje, šalia jos pilna burna užkandžiukus kramsnojo didysis remontininkas Mizantropas dėmėtais džinsais ir baltutėliais marškiniais, o tolimiausią kampą rėmėsi mano sesė, įsispraudusi į rožinį paradinį kostiumėlį ir visiškai ištįsusiu veidu.

Visi tylėjo – matyt, ką tik baigėsi nemalonus pokalbis (ką ten pokalbis – skandalas!) , kur sesė užsipuolė mamą su Mizantropu: „Išprotėjote?! Žmonės taip nedaro!..“ Žinoma, pagal sesės standartus – svetainė atrodė nežmoniškai, visai nepanaši į jos, kur kiekvienas daiktelis buvo lyg iš reklaminio paveiksliuko.

- Jau visi susirinkome? - apsimestinai žvaliai paklausiau po trumpos pauzės. - M-m-m... žuvies piršteliai taip skaniai atrodo... Tau paduoti, brangusis?

Nuo žodžių apie maistą vyras kiek prabudo iš savo komos būsenos:

- Aha, duok... Sveika, uošvien... Kaip matau – sveika...

Mama šyptelėjo, palenkė galvą – matyt, dar nebuvo atgavusi žado po barnio, sesė metė į mus paklaikusį žvilgsnį lyg nepažindama. Tik vienas Mizantropas akivaizdžiai jautėsi puikiai (gal visą o gyvenimą užsipuolamas savo meno kritikų, tam buvo įgavęs imunitetą) ir dar nenurijęs kąsnio paklausė tiesiai:

- Na, kaip tai jums patinka?

- U... u... - suūkė vyras nusprendęs, kad kreipiamasi į jį, bet dar nesugalvojęs mandagios frazės atsakyti, - u...u... Čia labai... labai...

- O ką aš sakiau? - Mizantropas pasisuko į mamą. - Gerą skonį turinčiam žmogui – „labai, labai“. Bet palauk, švogeri, kol viską apžiūrėsi. Va jau tada galėsi paskelbti verdiktą, kad čia ne tik „labai, labai“, bet ir tiesiog puiku!

- Aš pirma užkąsiu, - skubiai atsakė vyras ir griebė man iš rankų lėkštę su žuvies piršteliais ir mišrainyte krepšeliuose, - juk negaliu žmonos mamos vaišių neįvertinti.

Abiejų – ir Mizantropo, ir vyro – žodžiai nuskambėjo pašaipiai. Ir ne man vienai: mama raustelėjo, sesė pasitraukė iš kampo ir sarkastiškai perkreipė lūpas.

Nusprendžiau, kad man laikas įsikišti:

- Mam, gal man viską parodysi ir papasakosi apie šių pertvarkymų koncepciją?

Mama linktelėjo ir žengė durų link, aš - iš paskos, o sesė, metusi: „ Cha, koncepcija!“, prisijungė prie abiejų vyrų, imančių vyno taures.

Virtuvė buvo švari ir gaivi: nelikus pakabinamų spintelių pastatytųjų melsvai žalsvos durelės  sušvelnino sienų ir grindų baltumą, naujojo gartraukio metalinį žvilgesį.

- Kaip aš norėčiau tokios! - išsprūdo man visai nejučia.

Mama nudžiugo:

- Tikrai? Man irgi be galo patinka. Bet palauk – pamatysi, kokią sieninę spintą miegamajame jis sukonstravo!

- Sukonstravo? Iš ko? - nustebau, nes negi per tris pastarąsias dienas Mizantropas būtų ėmęsis tokio darbo.

- Na, iš abiejų senųjų – tu juk matei. Tik dar be durų buvo, - atsakė mama ir paėmė už rankos vestis apžiūrėti, bet nučirškė durų skambutis – arba vilniškiai, arba sesės jaunėlis atvyko.

Vis dėlto pasirodė, kad vilniškiai – dukra su Ralistu. Jiedu net nepasisveikinę sparčiai perbėgo visus kambarius ir vienu balsu pareiškė savo verdiktą:

Vau! Kokia afigena studija! Vau!...

Lilitė