Paryčiais pasirodė Romanas - dovanų krepšį padėjo svetainės kampe, o pats nusekė paskui mane į virtuvę.
- Tau baltos kavos, kaip visada? - paklausiau pildama vandenį į virdulį.
- Žinai ką? Šliūkštelk man geriau degtinės ar brendžio... - sunkiai atsidusęs pasakė Romanas ir klestelėjo ant taburetės.
- Čia dabar?! - apstulbau. - Tu juk su mašina.
- Ai, niekis, - kažkokiu dusliu balsu prakalbo bičiulis. - Kokį sykį galima ir taisyklėms nusižengti. Žinai juk - aš net jaunystėje sau nieko neleisdavau, o dabar jaučiuosi toks senas... Toks senas... Ai... O apskritai - mano dvynės išteka. Rugsėjį. Va, imk kvietimą. Žodžiu, aš savo tėvišką pareigą atlikau, dabar galiu ir pauliavoti.
Aš net susigraudinau:
- Bet gyvenimas tėviška pareiga nesibaigia...
- Nesibaigia... - lyg pakartojo mano, lyg savo mintis Romanas ir dar duslesniu balsu paprašė: - Nagi šliūkštelk.
Šliūkštelėjau, jis išgėrė, raustelėjo, bet jam nuotaika akivaizdžiai nepasitaisė. Įpyliau dar ir pasiūliau bent porą valandų pamiegoti kambariuke - bus čia jam, seniui, naktimis važinėtis...
Keista, bet pirmą kartą gyvenime Romanas spjovė į reikalus ir manęs paklausė.
O aš suskubau ruošti pusryčius - tuoj turėjo keltis vyras, su kuriuo nuo praėjusio gana saulėto savaitgalio, kai kartu teko tvarkyti uošvio kapą, santykiai kiek pasitaisė.
Kepindama morkas grikių košei dar kartą peržvelgiau kvietimą - ryškų, prabangų, kaip ir abi dvynės. Šaunu, kad išteka. Puiku, kad jaunikiai Romanui su žmona tinka.
Va tik mudviem su vyru oho kokios išlaidos nusimato - kelionė pirmyn-atgal, viešbutis, dovanos. Teks susiimti ir net, ko gero, neliečiamąjį savo indėlį paaukoti...
Kai užsimiegojęs vyras užsuko prieš eidamas į vonią pasiaiškinti, kad jam miegoti trukdė, be žodžių padaviau kvietimą į vestuves.
Jis minutę, kitą nieko nesuprasdamas paspoksojo į jį ir atkišo atgal. Teko paaiškinti, kada ir kur esame kviečiami.
Na jau tada ir prasidėjo: jei jau taip aš norinti, tevažiuoju viena, nes jis banko neapiplėšęs ir nesiruošiąs plėšti, kad galėtų turtuolių vestuvėse varžytis su jais, ir apskritai - Romanas jam ne giminė, o tik kūmas ir dar neaišku koks, jei visą gyvenimą yra jo žmonos nuolatinis draugužis...
Iš pradžių tylėjau - maniau, išsišauks ir nutils, bet kai Romaną pavadino vos ne mano meilužiu, pačiai sau netikėtai riktelėjau:
- Užsičiaupk!
Ir vyras užsičiaupė, o aš demonstratyviai išjungiau viryklę, nustūmiau puodus ant lentelės ir kliudydama jį, vis dar stovintį tarpduryje, tvirtu žingsniu išėjau iš virtuvės.
Pasižiūrėjau į miegantį Romaną ir svetainėje įsijungusį televizorių pradėjau kraustyti dovanų krepšį.
Kaip ir reikėjo tikėtis, čia buvo pora kostiumėlių, kelios palaidinės ir... Buvo ir kvapą užgniaužianti vakarinė suknia, ir smokingas...
Dieve brangus, jie jau pagalvojo apie vestuves. Kas tie „jie“ - Romanas, sūnus su Greta - nesvarbu. Svarbu, kad pagalvojo...
Pajutau, kad tuoj tuoj pravirksiu, todėl nulėkiau į vonią prieš pat vyro nosį. Pasižiūrėjau į veidrodį ir garsiai sušniurkštusi nosimi nusprendžiau: jokių ašarų, jokių nervų - privalau atrodyti pagal savo metus nepriekaištingai, nes juk Romanas teisus: atėjo laikas uliavoti... Juolab su tokia plieninio atspalvio suknia.
Juk galiu važiuoti į dvynių vestuves ir viena - taip bus dvigubai pigiau ir piniginei, ir nervams. Netgi galiu iki rugsėjo ir oficialiai išsiskirti. O kas?..
Nuo tokių minčių ir visai pralinksmėjau, tad išplasnojau iš vonios pro įsiutusį vyrą besišypsanti ir vos ne laiminga. Miegamajame ant lovos išverčiau pusę savo rūbų, kol atradau tinkamus naujam savo gyvenimo tarpsniui - gėlėtą suknelę ir jaunos žolės spalvos švarkelį, koketišką rankinę su drugeliu ir klasikinius aukštakulnius.
Rezultatas pranoko lūkesčius: vyras tik garsiai žagtelėjo mane pamatęs, o Romanas, sunkiai praplėšęs akis, kai jam prie lovos padėjau raktus, sučepsėjo ir pasakė: „Ooo... brangioji, tu tokia...“
Jaučiausi tokia laiminga, pakylėta dar penkias minutes, kol neįsėdau į savo mašinytę: suknelė pasirodė esanti nepatogi, aukškulniai trukdė, o kojine nubėgo akis...
Ach, kokia toji mano tuštybė, pamaniau išsukdama iš aikštelės, kai vos nenubrozdinau solidaus visureigio šono.
Lilitė
