Temų tekstams šiuo metu begalė. Kad ir šiandien. Galima rašyti apie moteris, nes po vakarykštės Tarptautinės moters dienos šventimo, manau, ir visas savaitgalis bus skirtas moterų sveikinimui. Juo labiau, kad tema apie moteris neišsemiama. Tikri vyrai dėl moterų pasiruošę atlikti didžiausius žygdarbius. Berods režisierius Vudis Alenas viename interviu prisiminė, jog psichologas jam patarė nevesti, tačiau jo išrinktoji buvo tokia graži, kad režisierius pakeitęs psichologą. Aišku, vyrui blogiausia, kai moteris ir graži, ir protinga.
Kita tema – jau prasidėjęs pasiruošimas rinkimams į Seimą. Aišku, kažką išrinksime. Bet kaip bus toliau? Juk išrinktieji, prieš rinkimus daug ką žadėję, visus tuos pažadus bus pamiršę. Teks jų prašyti: pabandykime bent kartu padaryti ką mums žadėjote. Tik ar jie klausys... Nes klausys ar neklausys, nieko jiems neatsitiks. O štai JAV benzino kainoms pakilus iki 2,5 lito (prisiminkime kokia jo kaina pas mus), prezidentas Barakas Obama nebetenka rinkėjų pasitikėjimo.
Dar viena tema – pensininkai. Galvojant apie biudžetą, vertėtų atlikti tyrimus, kad sužinojus kiek ilgai jie gyvena. Yra dar tema apie žvaigždes. Ne, ne tas danguje, bet visokiausius dainininkėlius, madų kūrėjus ir panašius. Nors visiems žinoma tiesa – susodink kambaryje tas žvaigždes, išjunk šviesą - jos nežiba. Sužvaigždėję žmonės ar jų gerbėjai bent man kažkuo koktūs, kad net norisi tokiems į akis išrėžti visą tiesą, ką apie juos mąstau: „Jus augino televizija“. Mano galva, tai didelis įžeidimas, bet ar anie supras. Gal ne tik nesupyks, bet tokiu įvertinimu dar apsidžiaugs.
Dėl visokiausių informacijos nutekėjimo skandalų irgi paprasta ir aišku – viskas, kas išsakyta po penktos taurelės, jau yra informacijos nutekėjimas. O kur dar benamių tema? Nors Vakarų pasaulyje regėti benamį, besikalbantį mobiliuoju telefonu būtų neįtikima atrakcija.
Kad pabėgus nuo tų įvairiausių temų ir, svarbiausia, nuo problemų, siūlau pakeliauti, nes, patikėkite, kad keliavimas tai užsimiršimas, poilsis, išsivadavimas nuo įgrisusios aplinkos. Prasidėjęs pavasaris ir artėjanti vasara – tinkamiausias metas kelionėms. Kur keliauti? Vienos apklausos apie labiausiai patinkančius Europos miestus lyderiu tapo Paryžius. Tikriausiai visi žinote populiarią istoriją apie žmogelį, kuris svajojo pamatyti Paryžių ir tada jau numirti.
Išties, Paryžius neatrodo kažkoks nepažįstamas, mintimis ar knygų puslapiais kiekvienas bent kartą jame esame buvę: d‘Artanjano bei jo bičiulių draugijoje, pergyvenę, kuo baigsis čigoniukės Esmeraldos ir Kvazimodo istorija ar stovėję prie dukterų apleisto tėvo Gorijo kapo... Sunku rasti kitą panašų pasaulio miestą, kuriame būtų tiek daug įžymių vietų, tiek būtų gyvenę ir kūrę garsių mokslininkų, politinių veikėjų, menininkų. Senos upė dalo miestą į dvi dalis. Abiejuose krantuose visko rasi: elegancijos, prabangos, valdžios, bohemos...
Monmartras - aukščiausia Paryžiaus vieta, pagrindinis panoraminis taškas žiūrėjimui į baltai-pilkus Paryžiaus stogus. Kalno centre įsirašiusi Sacre Coeur (Šventosios Širdies) bažnyčia - įspūdingos, kiek bizantiškos architektūros ir interjero šedevras, spinduliuojantis baltumu. Monmartras – dailininkų meka. Deja, menas Monmartre, su kiekvienu ten apsilankymu, vis prastėja. Ką darysi, gyvename siaubingoje epochoje, kai meno srityje yra didžiulė krizė. Tuoj norisi palyginti šios ir bet kurios kitos epochos kūrinius... Tie, kas suvokia, kaip mes nusmukome, ima ieškoti išeities. Bando rasti naujų formų. Sėkmės jiems. Šiandien nieko naujo dar nėra, nors tikiu, kad atsiras. Tik ar pavyks išgyventi iki to momento? Žodžiu, pirkti Monmartre kokį piešinėlį su Paryžiaus vaizdu ar sėsti į pozuotojo kėdę ir laukti, kol tave nupieš, nors a‘la menininkai tave traukia net už rankovės, tikrai neverta, verčiau įsitaisyti kokioje čia esančioje kavinukėje ir, žvelgiant į nuotraukas ant jos sienų, prisiminti, koks kažkada buvo šis kampelis.
Paalsavus Monmartro oru, pirmyn į tikresnio meno paieškas. Luvre lendame po piramide ir patenkame į stoties dydžio salę: eskalatoriai, bilietų automatai, maršrutai, kryptys. 35 000 eksponatų nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos. Nesunku atspėti, kur Luvre eisite pirmiausiai. Taigi, „Mona Liza“. Ji šypsosi už dvigubo stiklo, nedidelė ir vienišai kabanti, todėl šiurpiai kontrastuojanti su visą priešingą sieną užimančiomis (6,66x9,90 m) Veronezės „Vestuvėmis Kanoje“. Mona Liza į visus žvelgia ironiškai ir dėl to net veroneziškas Jėzus atrodo kiek pasimetęs. O šiaip, visi muziejai reklamuojasi principu: kiek laiko pas mus sugaištumėte, jei prie kiekvieno eksponato sustotumėte nors 1 minutei.
Pakilimas į Eifelio bokštą – tarsi privalomas. Kiekvienas miestas tapatinamas su tam tikru simboliu: Niujorką simbolizuoja Laisvės statula, Maskvą - cerkvių kupolai ar Raudonoji aikštė, Sidnėjų lengvai pažinsime iš Operos teatro burės. Paryžiaus simboliu jau daugelį metų vadinamas Eifelio bokštas - metalo pinučių statinys, sunkiai prasiskynęs kelią į dabartinę šlovę. Jį vadino technologijos šedevru statybų ir konstrukcijų istorijoje, buvo jis pastatytas 1889 metais, artėjant pasaulinei mugei Paryžiuje ir skirtas Prancūzijos Didžiajai revoliucijai paminėti. Greitai jis tapo vienu labiausiai turistų lankomų statinių pasaulyje. Jį dar galima būtų palyginti su Gizos piramidėmis arba Šv. Petro ir Povilo bazilika Vatikane. Bokšto matmenys įspūdingi: aukštis - 1069 pėdos arba 320.75 metrai, o tai prilygsta 105 aukštų namui. Apačioje plytintys kariniams paradams skirti Marso laukai iš jo atrodo mažyčiai mažyčiai.
Kokioje šalyje dar būtina apsilankyti, kad po to galėtum ir mirti? Jei reiktų rinkti tokių kraštų sąrašą, į jį, neabejotinai, patektų Izraelis. Kadangi visko centras – Jeruzalė, tai ir visos Izraelio žemės dažnai taip vadinamos. Nesvarbu, kuo tiki (ar iš viso tiki), Jeruzalė abejingų nepalieka. „Yra dešimt grožio matų - devyni iš jų Jeruzalėje”, - skelbia posakis apie šventąjį miestą. Mieste susiduria trys religijos. Švenčiausia vieta judėjams – Raudų siena, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietos - svarbiausios krikščionims, o trečioji pagal svarbą po Mekos ir Medinos vieta musulmonams – Al Aksos mečetė. Viskas greta. Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų.
Švenčiausia vieta žydams, jų religijos simbolis – 516 m. p. m. e. pastatyta Raudų siena. 60 m ilgio, 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Tai maldų vieta po atviru dangumi. Čia meldžiamasi ir Dievo prašoma pagalbos 365 dienas per metus, 24 val. per parą. Visi atvykstantys prie Raudų sienos įkiša į ją raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Tai net vadinama „žinute Dievui“. Taip elgiasi ir lietuviai. Net mūsų politikai, pabuvoję Šventojoje žemėje, sako tai padarę. Ko jie prašė? Ko nors sau? O ko jiems dar trūksta? Vienas, skaičiau, prasitarė, prašęs klestėjimo Lietuvai. Gražu. Nors Dievas, perfrazuodamas Švento Rašto žodžius, į tai gali atsakyti: „Pradėkite patys dirbti Lietuvos klestėjimui ir aš padėsiu!“.
Kristaus kapo bazilika, pastatyta toje vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus - viena svarbiausių vietų viso pasaulio krikščionims. Į Kristaus kapo bažnyčią atveda Kryžiaus kelias. Eidamas siauromis gatvelėmis prisimeni Jėzaus kančias vaizduojančius filmus, „Ben Hurą“ ir kitus ar naujesnį Melo Gibsono, skaitytas knygas - tai, kas atrodė mistiška, virsta labai artimu dalyku. „Štai čia Jėzus Kristus nešdamas kryžių atsirėmė į sieną”, - pasakoja gidas. Susikaupti, deja, neleidžia šurmulį keliantys prekeivių balsai. Kryžiaus kelias nusidriekęs per turgų. Ko tik čia neįsigysi: daug pardavinėjančių tas pačias prekes ir tokius pat suvenyrus, tačiau kiekvienas prekeivis bando įtikinti, kad tik pas jį rasite unikalų daiktą. Pas šventųjų relikvijų pardavėją pasiteiravau, ar jis neturi šventojo Drazdausko (draugo, su kuriuo keliavome po Izraelį) relikvijų. Pardavėjas, atrodo, jau norėjo kažką mums kišti, tačiau, kas reta, gal jo būta bent kiek sąžiningesnio, o gal pajuto mūsų klastingą ironiją, kad atsakė, jog jeigu mes ateitume rytoj, tų relikvijų jis vėl turės, nes, girdi, tai labai populiarus šventasis ir žmones jo relikvijas iškart išperka. Tai sužinojęs, patapšnojau Drazdausko petį, nes nežinau, ar gyvenime dar yra kas turėjęs galimybę glėbesčiuotis su šventuoju.
Lankantis Jeruzalėje būtina pakilti ir į Alyvų kalną. Ši vieta tampriai surišta su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais: žengimu į dangų, Jeruzalės sugriovimo išpranašavimu, pamokslais mokiniams. Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki mūsų dienų išliko tik dalis biblijos laikų sodo, bet iki šiol auga 8 alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas. Toje vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, pradžioje buvo nedidelė bažnyčia, o 1919–1924 m. čia buvo pastatyta įspūdinga Tautų bazilika.
Dera dar apsilankyti Galilėjos Kanoje, nedideliame arabų miestelyje, kur Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu, pritrūkus vyno. Būdamas Galilėjos Kanoje Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – miestelyje veik niekur negausi vandens, o tik vyno. Ties kiekvieno namo vartais tau siūloma įsigyti vyno, nes nejau išvyksi iš Galilėjos Kanos be vyno butelaičio.
Be to, kaip neapsilankius prie Kinereto ežero, Žemutinėje Galilėjoje ir todėl dažnai vadinamame Galilėjos jūra. Naujasis Testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Be abejo, apsilankoma prie švento Petro namo pamatų. Ant ežero kranto gausybė restoranų. Pagrindinis patiekalas – jūros gėrybės. Kaip ir turi būti, brangiausiai kainuoja porcija, pavadinta „Švento Petro žuvis“.
Jei apie trumpesnes keliones, tai labai siūlau apsilankyti Krokuvoje. Senoji Lenkijos sostinė - vienas gražiausių Europos miestų. Praeityje miestas buvo vadinamas „antrąja Roma“. Krokuvos centre esanti Vavelio kalva su karalių rūmais ir katedra. Katedroje palaidoti Šv. Stanislovas, Kazimieras Didysis, Jadvyga, Jogaila (mums Lietuvos ir Lenkijos ryšiai tarsi prasideda nuo Jadvygos ir Jogailos, o iš tikro jų būta dar anksčiau, kai Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Kazimiero Didžiojo), Steponas Batoras, Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius... Jadvygos kapas visad skendi gėlėse, Jogailos kapo, priešingai, gėlės nepuošia. Ką darysi, vietiniai prie Lietuvos-Lenkijos karaliaus gėlių nepadeda, o mūsų turistai pinigėlių stokoja, vos užtenka suvenyrams. Be to, Lenkijoje daug prašančių išmaldos. Vietiniai elgetos mūsų turistus priima už vokiečius. Gi mums tenka paaiškinti, jog jeigu visiems aukosime, vakarop mums patiems teks stoti į jų vietą.
Paskutiniai Vavelyje atgulė 2010 m. aviakatastrofoje prie Smolensko žuvę Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo žmona Marija. Kai į Lenkijos prezidentus pretendavo Lecho brolis Jaroslavas, prisiminęs senąją Lietuvos-Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena... Deja...
Po Vavelio būtina apsilankyti Krokuvos Turgaus aikštėje, kurioje pribloškia dangų remiantys Marijos bazilikos bokštai. Bažnyčioje esantis Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu vertingiausiu gotikinių altorių Europoje. Netoliese puošnūs Jogailos universiteto rūmai. Čia mokėsi Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, lietuviškos raštijos kūrėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, skulptoriai Petras Rimša, Kazimieras Ulianskis, tapytojas Justinas Vienožinskis, vyskupas Jurgis Tiškevičius...
Ir pabaigai apie pačias keliones. Linksmai. Nes, gyvenimo taisyklė – jei paskutinę minutę susikrovę lagaminą ir vėluodami į stotį užsisakote taksi, šis ilgai neatvyksta. Bet, ačiū Dievui, paskutinę akimirką spėjate ir pajudate į Vilniaus, Kauno ar Rygos oro uostą, jei pasirinkote kelionę lėktuvu. Oro uoste irgi atrodo, jog jums kažkas tarsi specialiai trukdo. Nesvarbu, pro kurias duris į oro uostą įeinate, vis vien jūsų lėktuvo keleiviai registruojami priešingame salės gale. Pranešimai garsiakalbiu yra aiškiai girdimi, išskyrus tuos, kurie informuoja apie jūsų lėktuvo skrydį. Kai pakilus nusprendžiate atsigerti kavos ar vaisvandenių, žinokite, kad čia egzistuoja taisyklė – kai tik paimate į rankas puodelį, lėktuvą tučtuojau pradeda kratyti. Paskui paskelbiamas laivo vado pranešimas – ir nesvarbu, kur jūs atsisėsite, laivo vado žadėtas stulbinantis vaizdas visada bus matomas pro iliuminatorius priešingoje pusėje.
Keliones autobusais apsunkindavo sienos. Šiuo metu, kai priklausome Europos Sąjungai, viskas kitaip, tačiau ilgai prisiminsime keliones iš Rytų į Vakarus žlugus socializmui. Tūkstančiai lietuvių pradinį kapitalą, kartais menkutį ir, kaip vėliau paaiškėjo, nesuteikusį didesnių galimybių, susikrovė su maišais prekių klajodami tarp Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, Turkijos ir pan. Šiandien tai atrodo tarsi siaubingas sapnas, bet prieš penkiolika metų žmonės su prekių maišais autobuse prie Lazdijų pasienio posto praleisdavo po dvi savaites. Tuos laikus šiandien mena nebent šalia Lazdijų ar Leipalingio iškilę triaukščiai muitininkų nameliai, kai kurie panašūs į nedideles bažnyčias. Ir visai nekeista, kad anuomet Birštono gyventojai prekėms kiekvieną mėnesį išleisdavo 800 litų, o Lazdijų – 2 tūkstančius.
Kaip keliauti? Bent aš naujai aplankytuose miestuose labiausiai mėgstu slampinėti pasiėmęs „Mišelin“ ar kurią kitą knygutę-vadovą. O ar žinote apie tarptautinį tinklą „CouchSurfing“? Idėja sukurti tokį tinklą kilo amerikiečių studentui Casey Fentonui, kai šis, įsigijęs pigų bilietą, savaitgaliui išvyko į Islandiją. Vietoj to, kad kelionės metu apsistotų viešbučiuose, vaikinas iš anksto sumanė kreiptis į Islandijos universiteto studentus ir paklausti, ar negalėtų porą dienų „pasinaudoti jų sofa“. Casey išsiuntė 1 500 elektroninių laiškų ir, savo nuostabai, sulaukė kelių dešimčių kvietimų. Grįžęs namo, jaunuolis negalėjo atsidžiaugti, koks nuostabus buvo savaitgalis ir su kiek naujų žmonių jis susipažino. Išvertus iš anglų kalbos, žodis couch reiškia „sofa“, o surfing – „banglenčių sportas“. Šis nuotaikingas tinklo pavadinimas perkeltine prasme kviečia žmones dalytis savo „sofa“ su visu pasauliu. Jis vienija milijonus narių iš daugiau kaip 230 įvairių pasaulio vietų. Kai užsiregistruoji ir tampi nauju nariu, tu prisijungi prie pasaulinio žmonių tinklo, kuriame kiekvienas nuoširdžiai ir nesiekdamas jokio pelno dalijasi savo svetingumu. Būdamas narys tu gali suteikti nakvynę atvykusiam svečiui, su juo pabendrauti, o pats kada panorėjęs apsistoti pas kitos šalies gyventoją.
- Ar tu buvai Antazavėj? - paklausė Zarasuose gyvenantis draugas.
- Ne, - atsakiau.
- Vadinasi, tu niekur nebuvai, - nusiminė jis.
