Ričardas JAKUTIS

Erie, Pensilvanijoje „Millcreek“ prekybos centre 2008 metų Pelenų dieną atidaryta koplyčia. Šią idėją pasiūlė Erie vyskupijos vyskupas Donaldas Trautmanas. Vyskupas sakė, jog didžiausias jo troškimas buvo kuo daugiau žmonių sugrąžinti prie Sutaikinimo sakramento. Koplyčia nėra tokia puošni, kaip paprastai būna katalikų bažnyčios. Koplyčioje šalia dviejų nuošaliau įrengtų vietų Sutaikinimo sakramentui yra erdvė ir Švenčiausiajam Sakramentui. Ji skirta tiems, kurie norėtų tyliai medituoti. Vyskupas pasakoja, jog nors jau daugeliui suteikė Sutaikinimo sakramentą šioje prekybos centro koplyčioje, bet vienas atvejis jam ypač įsiminė. Klausydamas išpažinties žmogaus, kuris daugelį metų buvo nutolęs nuo Bažnyčios, vyskupas Trautmanas jo paklausė: „Kodėl po tiek daug metų atėjai? Kodėl į prekybos centro koplyčią?“ Vyras atsakė: „Vyskupe, tai neutrali vieta“.

Aišku, prekybos centre pamatęs užrašą „Romos katalikų koplyčia“, nustembi. Tad koplyčios buvimas čia sulaukia ir kritikos. Žmogus tuoj gali paklausti: „O kas toliau, išpažintis „drive-through“ (neišlipant iš automobilio)? Ar neatrodo, kad prekybos centro skelbiama žinia „pirk, kol nukrisi“ nekontrastuoja su Jėzaus atsakymu turtingam jaunuoliui viską parduoti ir sekti juo? Prekybos centruose vartotojiškumui ir materializmui nėra metamas iššūkis, todėl ar čia būdama Bažnyčia neišreiškia savo numanomą pritarimą tokiai mąstysenai? Argi Jėzus užuot stabtelėjęs ir apsipirkęs (Stop and shop) neišvaikė prekybininkų iš šventyklos? Vyskupas Trautmanas sako irgi girdįs panašių klausimų. Į juos vyskupas atsako: „Kadangi daugeliui gali atrodyti nauja, kad Bažnyčia teikia paslaugas prekyvietėje, galiu tvirtai pasakyti, jog tai yra sena katalikiška tradicija. Iš tikrųjų Europos miestų pagrindinės turgaus aikštės yra šalia didžiųjų bažnyčių, tiesiog jų laiptų papėdėje. Daugiau nei tūkstantį metų mes skelbėme evangeliją, pasiekdavome vargšus bei kenčiančius ir sutaikindavome tuos, kuriems to reikėjo būtent turgaus aikštėje. Daugelis šventųjų pamokslavo tiesiog miestų aikštėse. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie Šv. Bernardiną Sienietį ir Antaną Paduvietį. Nėra nieko nekatalikiško turėti koplyčią prekybos centre. Iš tikrųjų tai labai katalikiškas dalykas.“ Dar vieną istoriją apie prekybos centro koplyčios dvasią papasakojo čia kunigaujantis tėvas Ed Lohse, Erie vyskupijos kancleris. Kunigas prisiminė praeivę moterį, kuri kartą stabtelėjo prie įėjimo į koplyčią, o paskui nuėjo. Po kelių minučių ji vėl sugrįžo, pastovėjo ir nuėjo. Galiausiai, priėjusi trečią kartą, ji įėjo vidun. Tėvas Lohse sakė, jog viena iš koplyčios sėkmių yra ta, kad ji gali pasiekti žmones, tokius kaip ta neryžtinga moteris, kas nepavyksta parapijoms. Jis sakė: „Prekybos centras yra jų pasaulio dalis. Tai dalis pasaulietinės erdvės. Jie jaučiasi ten užtikrintai ir patogiai. Daugelis žmonių norėjo sugrįžti, bet nežinojo, kaip. Dabar staiga jiems nebereikia grįžti. Bažnyčia atėjo pas juos.“

Apie tokios koplyčios prekybos centre egzistavimą neturiu nuomonės. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tenusprendžia pats skaitytojas. Kartais iš klausimų daugiau sužinosi negu iš atsakymų. Bet yra nuvalkiotų klausimų. Kad ir: „Kaip gyveni?“ O jeigu tenka į tokį klausimą atsakyti, linkiu, kad kiekvienas galėtų tarti: „Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jūs nepastebėjote“.

Klausdami signalizuojame pašnekovui, kad mums įdomu. Bet tai ne viskas. Sumaniai pritaikydami klausimus, galime pokalbio iniciatyvą perimti į savo rankas. Klausimai praverčia ir diskusijose – kai staiga nebežinome, ką toliau sakyti. Paprasčiausiai užduokime klausimą, į kurį nebūtų galima atsakyti vieninteliu sakiniu – niekas nepastebės, kad jautėmės netvirtai. Kol diskusijos priešininkas kalbės, turėsime laiko ramiai apsvarstyti tolesnio pokalbio strategijas. Tiesa, yra ir tokių, kurie sako, jog kam jiems diskusijos, jei jie patys turi ką pasakyti. Bet šiaip jau patyrę kalbėtojai klausimus naudoja ir tada, kai nori nuleisti garą įpykusiam pašnekovui. Šiame laikmetyje ypač populiarūs komentarai. O siūlyčiau kartkartėmis susilaikyti komentavę, o verčiau paklausti. „Svarbiausias dalykas – nesiliauti uždavinėti klausimus”, - sakė jau Albertas Einšteinas.

Neatsakytų klausimų nemažėja. Ar tikrai „meilė trunka trejus metus“, nes paskui baigiasi chemikalai? Kuo skiriasi drama nuo melodramos? Kiek Lietuvoje liko inteligentų? Kas per afera buvo LEO, jei niekas nenubaustas, o pinigai pasidalyti? Ar tikrai amerikiečiai buvo Mėnulyje?

Kodėl įvairiose šalyse iškart žūva būriai paukščių? Jungtinėse valstijose, Švedijoje, Italijoje... Skirtingų paukščių. Nesergančių jokiomis ligomis paukščių. Pritarčiau girdėtai nuomonei, kad čia kaltas dar vienas informacinių technologijų taikymo būdas, kuris pasirodė esąs pražūtingas. Mobilieji telefonai. Koks yra esminis mobiliųjų telefonų trūkumas? Baterijas reikia įkrauti. Dažnai įkrauti, nes ryšys paprastai nutrūksta būtiniausio pokalbio metu… Tą trūkumą būtina pašalinti. Kaip? Labai paprastai. Reikia padidinti perduodamo signalo galingumą ir pačiu signalu įkrauti bateriją! Juk, šiaip ar taip, informaciją perduodančios bangos „neša“ energiją. Reikia tik ją padidinti, ir baterijų nebereikės įkrauti. Padidino. Išbandė įvairiose šalyse. Paukščiai neišlaikė… Žmonės yra mažiau jautrūs. Jie tik praranda plaukus, išretėja jų kaulai, jautresni suserga vėžiu … Paukščiai žuvo.

Ir dar vienas, šiomis dienomis populiarus ir aktualus, bet vis dar neatsakytas klausimas. Niekam nėra paslaptis, jog E maisto priedai yra svetimi organizmui, tad kam mes juos valgome? Kodėl mus traukia blogas maistas? Prekybos centrai prikimšti kenksmingo, bet išvaizdaus, ilgai galiojančio, ir svarbiausia pigaus maisto. Ne vienas sakome: „Geriau nežinot, iš ko pagaminta šita dešra”. Ir esame teisūs, juk daug žinosi - greit pasensi.

Prieš keletą metų buvo bauginama vištiena. Pastaraisiais metais ant blogo maisto pakylos užkelta kiauliena. Tiesa, yra kas iš viso nevalgo kiaulienos, senokai atsisakę, ir ne dėl religinių sumetimų, o dėl (galbūt) nenoro valgyti neaiškios kilmės, įtartiną, galbūt „prifarširuotą“ įvairių hormonų ir priedų mėsą. Užtikau štai tokius pamąstymus kiaulienos mėgėjams. Jais pasidalysiu, gal kam pravers.

Kaimietis, auginantis sau kiaules, užaugina 4 ekologiškas kiaules per 6 mėnesius (burokai arba žolė, miltai, gėlas vanduo ir šlakelis pieno, pradžioje duoda dar truputį žuvies taukų). Iš keturių užaugintų kiaulių jam už visa darbą atlygis 1 kiaulė, tą kiaulę jis ir pjauna, likusias tris parduoda ir vėl perka keturias. Taigi, viso užauginęs per metus 8 kiaules, iš jų sau pjauna dvi. Aišku, arba parduoda visas 8 ir jo uždarbis - pinigai už dvi kiaules.

Lenkiškuose arba daniškuose kiaulių fermų kompleksuose, naudojant hormoninius preparatus, kiaulės užauginamos per 3 mėn. Kepi tokią kiaulieną ir nejauti jokio mėsos kvapo, tik kepant ji „šokinėja“ ir išskiria putas. Tokia mėsa po kurio laiko sukelia alergijas, kurios ateityje skatina vėžio ląstelių atsiradimą. Perpardavinėtojai nuperka iš kaimiečių kelias lietuviškas kiaules, kurios yra priedanga atsivežtinėms prekėms.

Tiesa, Lietuvos maisto ir veterinarijos specialistai įsitikinę, kad panikuoti dėl tų visų E neverta. Girdi, kovą su E prasidėjo tik entuziastų žurnalistiniais tyrinėjimais. Bet štai iš Vokietijos po pasaulį plinta dar vienas skandalas - vėžį sukeliantis nuodas dioksinas. Normas viršijantis dioksino kiekis pernai gruodį aptiktas kai kurių Vokietijos regionų ūkiuose naudojamuose gyvulių pašaruose. Dioksinai paprastai susidaro deginant buitines atliekas, kaip pašaliniai cheminės ir medžio apdirbimo pramonės produktai. Jie labai atsparūs skilimui, gali kauptis mitybos grandinėje – dirvožemyje, pašaruose, organizme. Iš 210 cheminių junginių grupės, vadinamos dioksinais, 17 yra toksiški ir Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra juos priskiria prie žmogų veikiančių kancerogenų. Tai va. O ką dar sužinosime?

Bičiulis sako, jog žiemą visas problemas nugali baimė nesusirgti gripu. Kaip apsisaugoti nuo gripo? Pasirodo, paprasta – apsisaugoti padeda paprasčiausias muilas. Reikia plauti rankas po bet kokių kontaktų su kitais žmonėmis, pinigais, kitų čiupinėtais daiktais. Muilinais pirštais reikia išvalyti nosies landas. Kuo paprastesnis muilas – tuo geriau.

Kokie bus orai? Irgi dažnas klausimas. Ar prisimenate tą seną dainą apie lietų Lietuvoj? Kaip ji atsibodusi. Už teisybę žinoma. Bet nesam mes kokie anglų aristokratai, kad čia apie orus tauzytume. Gyvenime yra svarbesnių dalykų. Normaliai gyventi mums trukdo prisiminimai. Vis dar gyvename krizėje. Dideli pinigai dingo, maži vėluoja. Tiesa, krizėje yra ir pliusų - sulieknėti ir įgyti daugiau proto. Valdininkai tarsi šaiposi - be manęs jums negalima, su manim jums nieko neišeis. Niekas net nebepasiguodžia: „Mano sąžinė manęs nedžiugina“. Jei tu šiandien nesugebi pritapti prie kitų, džiaukis - esi sąžiningas žmogus. Gaila, kad jei šiandien pasitiki žmogumi, tai ilgai atsiliepia. Keista, kai norima įrodyti, jog patriotizmas yra tai - kad mes turime gyventi blogiau už kitus.

Yra ir skausmingų klausimų. Paklauskime savęs, kaip per dvidešimt nepriklausomybės metų sukūrėme tokią valstybę, kurioje vaikai tampa žmogžudžiais? Kaip norėtųsi, kad Lietuvos vardas užsienio žiniasklaidoje skambėtų dėl įspūdingo Ričardo Berankio žaidimo, o ne dėl kraupios trylikametės alytiškės nužudymo ar dėl kitų panašių istorijų. Po Rugsėjo 11-osios teroristinio akto JAV, legendinio pamokslininko Bilo Grahamo duktė Ana Lotz CBS televizijos pokalbių laidoje vedėjos Džeinės Klaison buvo paklausta, kaip Dievas leido tokiai tragedijai įvykti. Ponia A. Lotz atsakė: „Manau, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes metų metus vijome Dievą lauk, todėl Dievas, būdamas džentelmenas, ramiai pasitraukė“. 

Liūnė Sutema, Henriko Nagio sesuo ir Mariaus Katiliškio žmona, neatvyko atsiimti Nacionalinės premijos, nes „norėjo atsiminti Lietuvą tokią, kokią matė vaikystėje“. Jos apsisprendimą įmanoma suprasti. Daugelis pripažins, jog jo kelionės po pasaulį tik sugriovė vaikystėje susidarytus vaizdinius. Jeigu Liūnė būtų norėjusi važiuot, tai reikėjo bent dvidešimčia metų anksčiau tai padaryti.

- Kaip tu supratai iš pokalbio su ja, kad ji protinga? - kartą paklausė manęs apie vieną moterį.

- Pats nežinau kaip, - tegalėjau atsakyti.

Pirmadienis… Anksti išėjai į pabudusį miestą. Kur tie, kurie buvo su tavimi linksmybės valandomis? Į valytojos ką tik sterilizuotą kontorą įžengia gatvės purvynas. Balta spalva iš kažkur prisigeria tamsos. Mūsų gatvelių niekas nevalo. „Veikime visi kartu, valykime kiemus kartu su kaimynais ir planuokime savo keliones po šešių valandų nuo snigimo pabaigos,” - moko kelininkai. Jei ne pirmadienis, taip visą laiką ir prasėdėtum namuose. Pagaliau pralenkėme lenkus, labiausiai katalikišką pasaulio šalį - jie per Kūčias dirba, o mes ilsimės. Aišku, įjungtas televizorius. Nors esame Europos Sąjungoje, laisvadieniais rodomi Holivudo filmai. Laisvadienių televizijos pramogų receptas labai paprastas: filmai, koncertai, filmai, koncertai ir dar kartą filmai, koncertai... Pastebėjau, kad šių dienų dainininkui sunkiausia suprasti, ką jis dainuoja. Televizijos įžūliai „nusirašinėja“ viena nuo kitos. Bent po kartą išsiskyrusieji - ekranų pažibos. Kodėl laidų vedėjai maivosi? Pasirodo, jie taip perteikia pozityvą. Visada galvodavai: kas gi ten viduramžiais sėdėdavo pirmose eilėse, kai centrinėse miesto aikštėse būdavo vykdomos mirties bausmės. O dabar supranti – tai būdavo tie patys šiandieniniai kriminalinių kronikų žiūrovai.

Kai prisiskaitai internetinių komentarų, pagalvoji, jog teisūs buvo žmonės kalbėdami apie knygas, spektaklius, parodas, koncertus: „Protingi taps protingesni, o kvailiams nerodykit. Visai išdurnės“. Sigitas Geda taip yra kalbėjęs apie interneto komentarus: „Anksčiau skaitydavau ir labai nervindavausi. Dabar lioviausi skaitęs ir gerai jaučiuosi. Svarbiausia, kad jie visi slepiasi – anonimai. Anonimas stengiasi iškrauti savo vidinį mėšlą, pavardė įpareigoja viešam pokalbiui, dialogui. Su anonimais nesiginčiju“. Įlindęs giliau į Šekspyro tekstus, pamatai, kad ten užrašytas visas žmogus: baimė, neviltis, pavydas...

Nori kurti meną – turi susimokėti. Kodėl Lietuvoje šitaip? Ne vienas pripažįstame, kad keista, kai kylant autorių atlyginimų mokesčiams ir mažėjant festivalių bei institucijų finansavimui, kažkokiu būdu dar vyksta muzikinis gyvenimas, pasirodo vertingų knygų, kompaktinių plokštelių. Juk ne vienas įsivaizdavome gerokai pesimistiškesnį scenarijų. Pasirodo, yra entuziastų, kuriems žūtbūt rūpi ką nors nuveikti, išsaugoti, sukurti. Dažniausiai - pusvelčiui ar išvis už dyką. Todėl visiems pesimistams norėtųsi priminti Sąjūdžio laikų šūkį: „Tik nereikia mūsų gąsdinti!“ Sako, ilgiausiai gyvena generolai, šventikai ir ...dirigentai.

Tai kad pas mus rimti muzikantai nusileidžia iki pramoginio lygio, byloja apie mūsų kultūros problemas. Menininkai nėra pakankamai įvertinti. Ir pagarba tikriems dainininkams, kurie, nenorintys nuleisti kokybės kartelės, atmeta kvietimą pasirodyti populiarioje televizijos laidoje duetu su kuria nors iš nuolat skandalais besireklamuojančių popmuzikos „dainininkių“. Bet mene visko būna. Pavyzdžiui, būtų aiškiau, jei apie natūrą prabiltų verslininkas, kavinės savininkas ar kokio prestižinio klubo narys, kas nors, gebantis pirkti ir parduoti. Tada menininkas jį pasiųstų „ant trijų raidžių“ arba, gerai pagalvojęs, sutiktų priderinti Šiaulių katedrą su Saulės berniuku prie baldų.

Dar iš vieno pokalbio su Sigitu Geda. Neatsiminėme nei to aktoriaus vardo, nei pavardės. Į Holivudą jis atklydo iš Naujosios Zelandijos. Be jokio mokslo, tada jam buvo devyniolika. „Kuprotame kalne“ atliko pagrindinį vaidmenį. Atrankoje laimėjo iš 500… 2007-aisiais pristatytas „Oskarui“. Rastas miręs. Iš ryto. 28-erių. Prie galvos tabletės. Perdozavo… O juk koks neapsakomas Naujosios Zelandijos grožis. Jos gamta, draustiniai. Ko ieškojo žmogus, gimęs ir augęs tokiam krašte? Laimės, garbės, pinigų? Blykstelėjo ir užgeso.

Gera buvo vaikystėje, kai vienintelis dalykas, kuris galėjo būti sudaužytas - puodukas. Kai vienintelis dalykas, kurį galėjo skaudėti - nubrozdinti keliai. Kai visi atsisveikinimai baigdavosi žodžiais „Iki rytojaus“. Bet tos ilgos ir tamsios naktys tikrai pasibaigs. Tas sniegas tikrai nutirps. Gi kol kas - matyk šviesą tunelio gale. Tai šiandien svarbiausia. Koks mielas Henrikas Radauskas:

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.

Žiūrėki: baltas sodas minga.

Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:

Ateina princai ir kirpėjai,

Balti karaliai ir kepėjai,

Ir šlama medžiai apsnigti.