Vyras tik pasirangė ant sofos ir metė:
- Kad aš ne daktaras. Tau skambino – tu ir važiuok.
Sugriežiau dantimis ir išskubėjau.
Ir aš dėdės palatoje nebuvau reikalinga – jis po geros nuskausminamųjų dozės miegojo, budintis gydytojas tik skėsčiojo rankomis. O viena slaugytoja tiesiai pasakė – nebeilgai, nebeilgai kankinsis...
Pėdinau koridoriumi nuleidusi galvą vis svarstydama, kas dabar bus, kas turės Jono vaikais ir visais laidotuvių reikalais pasirūpinti, nes jei aš, nei vyras juk nesame artimi giminaičiai, nei vaikų globėjai...
Pėdinau, kol vos neatsitrenkiau į pusiau susirietusį vyriškį ligonio rūbais. Tarstelėjau „atsiprašau“ ir jau pagreitinau žingsnį, kai susirietėlis man šūktelėjo:
- Tai ką – nebenori pažinti?
Atsigręžiau ir nustėrau – mano jaunasis kolega iš senojo darbo. Plaukai pražilę, veidas pajuodęs, o pats sulinkęs ir dar rankomis pilvą susiėmęs.
- Kas... kas atsitiko?.. - užsikirsdama išspaudžiau. - Kodėl, tai yra, dėl ko tu ligoninėje?
- Paeikim ten – atsisėsime, - pasakė pats į save nebepanašus kolega ir nuslinko į kairę.
Kelis metrus paėjęs jis atsargiai atsisėdo ant suoliuko, bet taip ir neatsitiesė.
Dar kartą klausti, kodėl jis atsidūrė ligoninėje, nebeišdrįsau – ir taip matėsi, kad jam ar skrandžio opa, ar kažkas panašaus, todėl tylėdama atsisėdau šalia.
- O jūs ką čia veikiate? - po pauzės paklausė buvęs kolega (jaunuoju nebegaliu jo vadinti). - Kas serga?
- Vyro dėdę čia paguldė, - atsakiau. - Senukas ir po insulto, ir po tulžies operacijos, ir apskritai...
- Senukas, senukas... - nutęsė buvęs kolega ir kiek patylėjęs prisipažino. - O man opa. Skrandžio opa.
- Dieve mano, kaip ir iš kur?.. - apsimečiau nustebusi, nes negi turėjau pasakyti: „Aš taip ir maniau!“
- Daug kas čia susidėjo: stresai darbe, namuose, - pasakė buvęs kolega pusiau nusisukęs. - Juk ir pati tikriausiai žinote, žmona mane paliko – susirado kažkokį turtuolį atostogaudama Ispanijoje. Sūnus su ja. O čia dar darbe...
Pasijutau nejaukiai: matyt, žmogui visai prastai, kad pasakoja tokius dalykus. Juk per kelerius metus, kai viename kabinete dirbome, jis nė žodžio apie šeimyninius reikalus nėra prasitaręs.
Apie jo žmoną žinojau tik tiek, kiek netyčia susidurdavome įstaigos vakarėliuose. Ar kai ji retkarčiais užbėgdavo į kabinetą pritrūkusi grynųjų pirkiniams. Bet tada aš porai minučių išeidavau, kad kolegai nebūtų nepatogu.
Todėl nusprendžiau geriau buvusį kolegą paklausinėti apie darbą – bent todėl, kad tai šiaip ar taip viešas dalykas:
- Ir kas ten darbe? Etatus mažina, perorganizuoja? Pačiam kaip direktoriaus pavaduotojui juk niekas negresia?..
- Cha, negresia... - piktai prabilo buvęs kolega ir net visu kūnu atsigręžė į mane, bet tuoj ir vėl susirietė. - Direktorių, tą, kur reprezentacijai buvo, atleido ir naują paskyrė. Tai tam, matai, senoji komanda netinka – naujos jam reikia, su nauju mąstymu...
- Ką, ką paskyrė? - įsiterpiau. - Ką tokį?
- Nepatikėsi – ogi Dariuką, - išsišiepė buvęs kolega. - Nežinau, kas ir kaip, bet prilindo jis prie mūsų didžiojo boso, įsiteikė ir dabar – pats bosas. O toks, rodos, geras vyras buvo...
Dariuką aš nelabai prisiminiau – jis pradėjo dirbti prieš pat man iš senojo darbo išeinant. Buvo jis jaunas – kokių dvidešimt šešerių, vadinasi, dabar apie trisdešimties, ir kažkoks visai bespalvis.
- Taip, taip... - sumurmėjau pati sau, - geras karjeros šuolis.
- Ir dar koks šuolis, - vis dėlto mane išgirdo kolega ir vėl pakartojo it maldą frazę: „O rodos, toks geras vyras buvo“.
- Žinau, žinau, ką reiškia jums, vyrams, „geras vyras“, - netikėtai pati sau lyg su priekaištu kreipiausi į buvusį kolegą ligonio chalatu. - „Geras vyras“ reiškia tik viena -, kad jis tikriems vyrams nėra konkurentas!
Kurį laiką laiką kolega tylėjo, o paskui nusijuokė:
- Gal ir jūsų tiesa. Gal ir mūsų bosų bosui todėl reikia gero vyro.
Lilitė
